Penktadienio vakarą erdviame Pažaislio vienuolyno kieme prasidės tradicinis tarptautinis muzikos festivalis, kitąmet švęsiantis savo reikšmingą 30-mečio jubiliejų. Tarp ištikimų Pažaislio festivalio gerbėjų neabejotinai tiek šiais, tiek ateinančiais metais bus daugybė tų, kurie nuo pat 1996-ųjų dalyvauja šiame išskirtiniame kultūros įvykyje kaip klausytojai ir stebėtojai.
Kaip tik anų metų vasarą pirmą kartą Kauno pakraštyje, ant Taikos kalno esančiame vienuolyne, kur kažkada vienuoliai kamalduliai laikydavosi tylos įžadų, maldų išskaidrintoje erdvėje po plačiašakėmis senomis liepomis, nuskambėjo didinga klasikinė muzika.
Festivalio pradininkų buvo trys. Tačiau jau ne vienerius pastaruosius metus kitos kūrybinės pajėgos organizuoja šį seniausią bei ilgiausiai iš panašių Lietuvoje vykstančių renginių trunkantį (tris vasaros mėnesius) festivalį.
Vienas iš Pažaislio festivalio idėjos autorių bei iniciatorių – pianistas, pedagogas, Kauno valstybinės filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta – mielai sutiko naujienų portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojams priminti, kaip muzika atrado Pažaislio sakralines erdves, kaip užgimė tradicijas ir publiką auginantis kultūros reiškinys.
– Atgimimo laikotarpis, netrukus Lietuvoje atkurta nepriklausomybė plačiai atvėrė mūsų menininkams duris į pasaulį. Pasipylė kvietimai, vyko daugybė gastrolių, plėtėsi pažinimas. Maestro Petro Bingelio vadovaujamas Kauno valstybinis choras važiuodavo dainuoti į Vakarų valstybes, kur netruko įgyti minias gerbėjų. Gastrolės ypač suintensyvėjo, kai Kauno chorą, puikiai atliekantį didingus klasikos šedevrus, išgirdo ir įvertino pasaulyje garsūs dirigentai, muzikai, organizatoriai – legendinis Jehudis Menuchinas bei Justas Francas.
Keliavome, muzikavome ir tais laikais, kai Lietuvoje klasikinės muzikos koncertai vykdavo tik salėse, atkreipėme dėmesį, jog svetur būna ir kitaip. Vokietijoje, Prancūzijoje ar Italijoje, netgi tolimojoje Argentinoje, kur Kauno valstybinis choras koncertavo, muzika skamba lauke – prie bažnyčių, vienuolynų, dvarų.
Spėliojome, ar Lietuvoje taip pritiktų, ar kas ateitų pasiklausyti, ar ne per drąsu būtų rizikuoti. Tarėmės, o gal kažką panašaus verta pabandyti ir pas mus, nors iki tol viso šito ir nebuvo. Supratome, kad reikia išskirtinės vietos, kurioje pasiryžtume rizikuoti, kur ypatingai suskambėtų Hendelio „Mesijas“ bei kita panaši muzika.
Ieškojome festivaliui rinkamos erdvės trise – choro vadovas P. Bingelis (šiandien labai liūdna, nes prieš keletą metų netikėtai jis mus paliko) ir Juozas Gudzinevičius bei aš. Visi trys, baigiantis praeitam tūkstantmečiui, ir tapome festivalio iniciatoriais.
Tarp kitko, Juozas anksčiau buvo dirbęs ir Pažaislio vienuolyne kaip restauratorius. Jis pasiūlė ten apsilankyti. Ėjo 1995-ieji. Seserys vienuolės (kazimierietės) buvo ką tik atgavusios vienuolyną. Deja, daug kas ten buvo apleista.
Kai pirmą kartą su Petru ten apsilankėme, vaizdas buvo tikrai kitoks, nei dabar. Aplinka apšiurusi, stogai kiauri, bet unikalios erdvės, vienuolyno aura, galima sakyti, mus pavergė. Nors kažkam ir atrodė avantiūristiškas mūsų sumanymas, bet drauge su vienuolėmis patikėjome, kad muzika, festivalio renginiai, kurie turėtų patraukti visuomenės dėmesį, padės ir Pažaislio vienuolynui palaipsniui atgimti. Neklydome, ar ne?
Tiesa, mes nebuvome Lietuvoje pirmieji, nusprendę su muzika išeiti į atvirą erdvę. Tuo metu Sauliaus Sondeckio vadovaujamas kamerinis orkestras vasarą jau rengė muzikinius vakarus po atviru dangumi Palangoje. O kaip tik 1996-ųjų vasarą, apsilankęs pirmajame Pažaislio festivalio renginyje, S. Sondeckis pasakė: „Džiaugiuosi, kad Kaunas turi tokį gamtos ir meno kampelį, kur gali vykti didingi renginiai. Norėčiau palinkėti Pažaislio festivaliui tvirtai įaugti į Lietuvos kultūros gyvenimą, tapti kasmetiniu renginiu, suburti kuo daugiau klausytojų“.
Ir šie palinkėjimai išsipildė. 1996-aisiais festivalis, gimęs Pažaislyje, kuris jam davė ir vardą, vyksta kiekvieną vasarą. Jis tapo žinomas Europai, sulaukė nemažai pasaulyje garsių muzikos atlikėjų.
Festivalis jau seniai praplėtė savo erdves, neapsiribodamas tik vienuolynu, kur užgimė, – kasmet jis keliauja per Lietuvą, skleisdamas muzikos grožį. Dvarai, sodai, muziejai, bažnyčios, – ar begalima norėti geresnio gamtos, meno, architektūros paveldo santykio vienoje vietoje?..
Pažaislio festivalis iš tiesų atvėrė daug durų kultūrai. Netgi galima pasidžiaugti, kad jis skatino daugybę dvarų bei kitokių erdvių atgimti įvairiapusiškai kultūrinei veiklai. Tai – demokratiškas, rimtas kultūrinis renginys, į kurį menininkai nori atvykti muzikuoti ir prisistatyti publikai.
Knygą apie maestro P. Bingelį parašiusiam muzikologui Viktorui Gerulaičiui esu kalbėjęs, kad nuo pat pradžių Pažaislio muzikos festivaliu siekėme populiarinti klasikinę muziką, taip pat pristatyti visuomenei Lietuvos ir kitų šalių profesionaliuosius muzikinius kolektyvus, solistus, dirigentus, skatinti tarptautinį dialogą bei kultūrinį bendradarbiavimą. Festivalyje yra dalyvavę garsūs užsienio menininkai: Jehudis Menuhinas, Justas Francas, Erikas Eriksonas, Kšyštofas Pendereckis, Rojus Gudmanas ir kiti (visų net neįmanoma išvardinti).
Beje, dalis pasaulinio meno garsenybių pas mus apsilankė ir ne po vieną kartą. O per vieną iš dviejų savo apsilankymų Pažaislio festivalyje lordas Menuhinas yra pasakęs: „Jūsų maža šalis turi pasaulinio lygio pajėgumų ir tiesiog stebina tai, kad ji gali daryti įtaką neproporcingą savo dydžiui“. Tie žodžiai visų pirma buvo skirti Kauno valstybiniam chorui, su kuriuo maestro parengė ne vieną įspūdingą muzikinį projektą ir aplankė su koncertais daugelį pasaulio šalių.
Mes, Pažaislio muzikos festivalio sumanytojai ir pradininkai, prieš keletą metų sutarėme organizavimo rūpesčius ir darbus perduoti jaunesniems profesionalams. Šiandien matome, kad jie puikiai tęsia senąsias festivalio tradicijas ir užtikrintai kuria naujas. Nebijo eksperimentuoti, įsileidžia naujus žanrus, gausina publikos gretas, atveria iki šiol nepažintas Pažaislio muzikai erdves, didina festivalio rėmėjų būrį.
Linkiu festivaliui geros kloties ir sveikinu 29-ąją Pažaislio muzikos vasarą pasitinkančią publiką, kurioje su kiekvienais metais daugėja jaunų veidų.
