Pirmadienį Kaune, Petrašiūnų kapinėse prie ponios Almos Adamkienės kapo susirinko ją pažinoję žmonės, velionės bičiuliai, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda – paminėtos jos mirties metinės. Po sunkios ligos, sulaukusi 97 metų A. Adamkienė mirė Vilniuje, jos bei sutuoktinio sprendimu amžinojo poilsio atgulė Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Į kapines Kaune atvyko Valdas Adamkus, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana Nausėdiene, taip pat – Kauno meras Visvaldas Matijošaitis su patarėjais. Prie gėlėmis ir žvakelėmis nukrauto kapo grojo styginių kvartetas, susirinko artimiausieji velionės žmonės.
Vieta pasirinkta prieš kelerius metus
„Delfi“ žiniomis, iš Kauno kilęs prezidentas V. Adamkus amžinajam poilsiui vietą prestižinėmis vadinamose Petrašiūnų kapinėse pasirinko prieš kelis metus. Kad tai buvo senas šeimos sprendimas, žiniasklaidai yra patvirtinęs ir prezidento G. Nausėdos patarėjas Ridas Jasiulionis.
A. Adamkienė Kauno Petrašiūnų kapinių panteone, prestižiškiausioje vietoje, atgulė praėjusių metų gegužės 23 dieną.
Netoliese palaidoti tokie garsūs žmonės, kaip nužudytas kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius, poetai Bernardas Brazdžionis ir Salomėja Nėris, muzikos patriarchas Juozas Naujalis bei daugelis kitų nusipelniusių žmonių.
Pagerbti ponios Almos rinkosi merai, Seimo nariai, Vyriausybės atstovai, politikai. Kauno Petrašiūnų kapinės vadinamos išskirtinėmis, jose laidoja tik pritarus miesto savivaldybei.
Ceremonijos pradžioje dainą velionei skyrė atlikėjas Justinas Jarutis. Saują žemių ant žmonos karsto subėrė ir V. Adamkus, prezidentas G. Nausėda, jo žmona Diana.
V. Adamkui kunigas kalbėjo apie amžinojo gyvenimo viltį
V. Adamkus akimirkai stabtelėjo prie kapo, prie kėdės atgal jį palydėjo kunigas Ričardas Doveika.
„Štai – žmogus, štai – įvykis ir laikas. Žmogus. Sukurtas ir pradėtas, iš meilės – į gyvenimą“, – prie kapo kalbėjo kunigas Ričardas Doveika.
„Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Šiuose Marijos ištartuose žodžiuose esame šiandieną kviečiami atrasti ponios Almos tikėjimo ir dėkingumo už gyvenimą Viešpačiui žodžius“, – tęsė jis.
Kunigas R. Doveika kreipėsi į V. Adamkų, sakydamas, kad ši vieta, supylus kapą, tampa nebe skausmo persmelkto atsisveikinimo ir palaidojimo vieta, bet viltimi paženklinto, meile apgaubto ir Dievo išreikšto pažado vieta – kūno iš numirusių prisikėlimo vieta.
„Vilties, ateities ir didžiojo Dievo meilės žmogui paliudijimo vieta“, – kalbėjo jis.
Vadino ikona, žavėjosi vidine ramybe ir tolerancija
Atsisveikinti su Kauno Petrašiūnų kapinėse amžinojo poilsio atgulusia A. Adamkiene buvo susirinkusi didžiulė minia.
Pažinojusieji ponią Almą dalijosi savo šiltais prisiminimais ir teigė – ji buvo moteris ikona.
„Sakyčiau, kad praradom vieną iš kilmingiausių ir švelniausių, elegantiškiausių ir, trumpai sakant, moterį ikoną. Viskas, kas yra moteris – švelnumas, dosnumas, meilė – buvo ponia Alma“, – teigė iš Vilniaus su A. Adamkiene atsisveikinti atvykusi Birutė Vizgirdienė.
„Su ja bendraudavom. Aš draugavau, keliavau su ja, už tai ir norime atsisveikinti“, – kalbėjo ji.
B. Vizgirdienė prisiminė A. Adamkienės patirtį grįžus gyventi į Lietuvą.
„Aš manau, kad jai, kaip ir mums visiems, atvažiavus čia gyventi nuolat buvo sunku, kadangi dar buvo visai kitokie žmonės. Dabar jau daugmaž esame vienodi, bet anksčiau buvo sunkiau, pradžia buvo labai sunki. Reikėjo adaptuotis, labai daug perkąsti ir ji tai labai sugebėjo, čia jos charakteris“, – teigė B. Vizgirdienė.
Savo prisiminimais apie pirmąją ponią pasidalino ir asmeniškai A. Adamkienę pažinojusi žinoma žurnalistė Birutė Garbaravičienė.
„Dabar kaip kokia mozaika susideda į vieną vietą ir ji nepaprastai paženklinta kažkokios ypatingos šviesos, kažkokio gerumo, šilumos, inteligencijos. Sako, kaip atskirsi aristokratą? – Iš kuklumo, iš jo darbų. Jos darbų tiek gerų padaryta, tiek jos filantropinių veiksmų, tiek padėta tyliai, be reklamos. Žinot, kaip biblijoje: gerus darbus reikia daryti tyliai“, – pastebėjo moteris.
„Paskutinį sykį aš ją mačiau sausio mėnesį, tai ji buvo visai žvali ir laukė labai pavasario, kada galės išeiti pasidžiaugti tulpėmis“, – prisiminė ji.
„Šviesaus proto, kantri, tolerantiška. Daug metų aš ją pažinojau. Pirmą kartą ją pamačiau gal kokiais 1997 metais, jų namuose Čikagoje. Veikli, šalia Adamkaus, bet, kaip rašė profesorius Aleksandravičiaus, – tarp jų galima dėti lygybės ženklą“, – įvertino B. Garbaravičienė.
Ji pasakojo su ponia Alma daug bendravusi dėl Kaune įsikūrusios prezidento Adamkaus bibliotekos.
„Aš manau, kad ji tą kuklumą atsinešė iš tos gražiausios Lietuvos, prieškario Lietuvos, kur buvo mokomi inteligentai“, – svarstė ji.
Anot B. Garbaravičienės, A. Adamkienė visada stebino savo vidine stiprybe ir tuo, kad ji visada buvo veidu į Lietuvą. Birutės teigimu, net ir gyvendami Amerikoje Adamkai rūpinosi gimtąja šalimi.
Prisiminė pasirinkimą amžinojo poilsio atgulti Kaune
Anot B. Garbaravičienės, nors ši idėja gimė prezidento V. Adamkaus galvoje, tačiau tam tikrai buvo pritarusi ir pati A. Adamkienė.
„Žinoma, jis apie tai galvojo, bet ji tam pritarė 100 procentų. Jie norėjo tokio santūrumo, kuklumo. Vilnius sostinė, Vilniui jie atidavė labai daug, bet čia yra ir laikinoji buvusi sostinė, čia ta laisvės dvasia. Pati ponia Alma gimusi Šiauliuose ir gyvenusi labai savo gražią, laimingą vaikystę Telšiuose, bet jie nutarė, kad čia. Tas sprendimas jau seniau buvo priimtas“, – pasakojo ji.
„Tas atsisveikinimas su ja… Aš galvoju, na, visada mirtis yra liūdesys, bet, galvojant apie ponią Almą, galvoju: duok Dieve kiekvienam nugyventi tokį gražų, prasmingą gyvenimą ir išeiti mylimai, gerbiamai ir tokiai ypatingai“, – teigė B. Garbaravičienė.
Aukojosi dėl sutuoktinio politinės karjeros
Prisiminimais apie A. Adamkienė pasidalino ir V. Adamkaus prezidentinės bibliotekos – muziejaus direktorius istorikas Arūnas Antanaitis. Anot A. Antanaičio, jo pažintis su Adamkų šeima prasidėjo steigiantis prezidento V. Adamkaus bibliotekai – muziejui.
„Labai kukli, labai santūri, bet kartu labai išmintinga, labai šilta ir labai ori. Ori ir sau, bet tą pagarbą rodė ir kitiems. Tai turbūt labai daug kartų pasakyta per šias kelias dienas buvo, žmonės tikslūs šitoj vietoj“, – taip apie A. Adamkienę kalbėjo istorikas.
Daugelis pastebėjo nepaprastai gražų Almos ir Valdo Adamkų ryšį bei pagalbą vienas kitam.
„Aš žiūrėčiau nuo jų susipažinimo ir nuo bendro gyvenimo pradžios. Atrodo, kad jie labai palaikantys vienas kitą. A. Adamkienė daug aukojo, net savo galbūt karjerą, galėtume sakyti, tam, kad V. Adamkus galėtų sėkmingai daryti savo karjerą“, – teigė A. Antanaitis.
Anot jo, prezidentą V. Adamkų ponios Almos palaikymas lydėjo visada.
„Tas abipusis jų supratimas iš tikrųjų šiandieniniame mūsų gyvenime yra unikalus, pavyzdys, etalonas“, – teigė A. Antanaitis.
Kaip jai pavyko visuomenėje išlikti savimi ir išlaikyti žmogišką orumą bei kuklumą?
„Tai turbūt yra labai stiprios asmenybės bruožas. Aš nežinau, ar tinkamas būčiau komentuoti tą, bet, kad pavyko – taip. Kaip pavyko – man sunku atsakyti. Manau, kad tai yra tiesiog nepaprastai stiprios, tvirtos asmenybės bruožai, savybės“, – įvertino A. Antanaitis.
