Dainininkės istorijos pradžią žymi Kauno legendos – senelio Romualdo Grabšto įtaka, daugybė „Kaunas Jazz“ užkulisiuose praleistų akimirkų, vėliau tai pakeitusios savipaieškos, kurias šiandien Marija Grabštaitė matuoja besipildančiomis svajonėmis – laisve būti savimi bei įspūdingu GØYA x TEN WALLS duetu.
Pokalbis, prasidėjęs sveikinimais su pradžiomis ir tikraisiais atradimais, tik patvirtina pačios menininkės savijautą. Jos teigimu – buvusiai savo versijai atskleidus, kur yra dabar, ji nepatikėtų. Laiko pareikalavęs procesas šiandien leidžia jausti tikrąją save ir mėgautis kantrybės bei atkaklių paieškų dovanojamais nuopelnais.
Kas yra Marija Grabštaitė?
„Anksčiau viskam ieškojau paaiškinimų, dabar kuo rečiau jų dairausi, tuo daugiau visko vyksta. Dar vis ieškau, tačiau pačių prasmių, ne to, kaip logiškai jos skambėtų. Ilgą laiką gyvenau be emocijų, jutau išgąstį, tik vėliau suvokiau, jog tai iš vienos pusės leidžia man lengviau priimti gyvenimo vyksmą“, – įstoja dainininkė Marija Grabštaitė.
Iš šono ir be abejonės tik per save vertindama matau, kad plauki savyje.
„Šiuo metu darau tik tai, kas rezonuoja. Nedarau nieko, kas ateina iš kitų „turiu ar privalau“ perspektyvos. Man trisdešimt metų, o su amžiumi sutikau ir suvokimą, kad nebegaliu žaisti pagal išorės diktuojamas užgaidas. Tam pagelbėjo pasirinkimas lankyti terapiją, atradus tinkamą žmogų – rezultatai kalba patys už save.
Pradėjus nuo pagrindų – kas aš, apie ką aš ir kuo noriu būti – atsakymus rasti buvo sunku, nors puikiai žinojau, tik bijojau nusiimti kiautą, kurio jau niekas nebemėgsta. Juk jaučia, kad po oda yra kitaip“, – dalinasi kūrėja.
Tave žmonės pažino visokią, o kuo esi dabar?
„Vien GØYA vardo atėjimas nusako laiko mistiką, savo reikšme tai žymi tikėjimą, kuris virsta realybe. Visas šis etapas yra svajonės, kuriomis leidau sau patikėti, vedama amžinojo įsitikinimo – siek neįmanomo, pasieksi maksimumą. Tai laikas apie įsižeminimą, buvimą savimi, tikrąjį manifestą, kuomet svajonių migla virsta materija.
Aš esu vanduo. Banga. Nežinai, kokio dydžio ateis. Nustūmus visus „kaip turėtų būti“, kad ir kaip sudėtinga, mokausi priimti savo vidinę sumaištį, audras, kartais štilį. Ieškant ašies, GØYA virto manojo maišto, atsidavimo, stabilumo, atvirumo – visko rezultatu“, – atliepia Marija.
Ar tiesa, kad paskutiniu metu vengi viešumos?
„Supratau, kad atstumdama aplinką, pirmiausia skriaudžiu save. Pastebėti nėra sudėtinga, kuomet tai veikia lyg veidrodis. Kaip ir suvokimą, jog tai savisauga remtas veikimo modelis. Kartais šie įpročiai neleidžia siekti tikrųjų svajonių, todėl atsakiau sau – jei noriu būti, kur einu, privalau veikti kitaip. Ištirpo baimė suklysti, o tikrąjį tobulumą įgavo unikalus kreivumas. Dabar, kai tai praeita, galiu iš savęs pasijuokti ir, pagaliau, leisti sau tiesiog būti. Bet negaliu slėpti, nudžiugau gavosi būtent tavo pasiūlymą pasikalbėti“, – dalinasi kūrėja.
Didelis jautrumas formuoja savisaugos modelius. Toks žmogus nuo vaikystės įpranta ginti save visais įmanomais būdais. Ėmei pasitikėti gyvenimu?
„Net klausant tavo užduodamo klausimo kūnas iš įpročio ruošiasi gintis. Tiesa, aš visiškai kitokia nei save reprezentavau. Esu ypatingai jautri, viena didelė emocija. Saugumas manoji vertybė, tačiau saugodama save nuo visų, niekad ir neatrasiu tų, kurie gali būti šalia. Dabar esu pakankamai stipri ir galiu priimti viską, kas man paruošta“, – atvirauja dainininkė.
Ar buvo kertinis įvykis, kurį laikai atskaitos tašku?
„Slogus apatijos jausmas, kurį ėmiau keisti momentinėmis saviprogramomis. Gyvenimas išprovokavo keisti požiūrį, tikslų krūvą mainyti į akimirkos džiaugsmą, priimti praeitį ir pačią save. Ėmiau mėgautis procesu“, – dalinasi Marija Grabštaitė.
Naujas vardas gali atrodyti kaip noras pabėgti nuo praeities. Kaip tai vertini?
„Visada būsiu Marija Grabštaitė, to niekas nepakeis, tačiau scenos vardas geriau perteikia tai, kuo gyvenu duotuoju laiku. GØYA atėjo kartu su Marijumi Adomaičiu – Ten Walls“, – atvirauja dainininkė.
Kaip tu jautiesi apie šį etapą?
„Laikau tai nauja norma, bet jei iš tikrųjų apie tai susimąstau, kyla visi įmanomi klausimai“, – atsako Marija.
Bet siekdama pripažinimo juk dėjai daugybę pastangų?
„Kuo daugiau atrandi, kas tavo, tuo sparčiau ima nešti srovė ir tai tampa norma. Natūraliai neįvertini praeities – investuoto laiko, pastangų, bandymų, nejučia daliniesi, kad viskas yra paprasta. Paprasta, nes jau praeita, o visata ima dovanoti trofėjus už tai, kad niekada nesustojai. Taip ir pats imi pamažu suvokti savo vertę. Gražus etapas.
Viskas prasideda nuo vienio, išmoksti būti vienas, tuomet ateina laikas tuo dalintis su kitais. Išlikti savimi, bet dalintis. Juk pilna stiklinė bėga pro kraštus. Dabar mano laikas“, – pasitikinčiu tonu atsako atlikėja.
Akivaizdu, tu esi čia ir tokia atvira. Matau tave kaip tikrą kaunietę, kaip tai vertini tu?
„Esu grynakraujė. Vilnius pilnas kultūrų ir veiksmo, tai gražu, tačiau grįžęs į Kauną tu įsižemini. Galiu gyventi visame pasaulyje, net nežinau ar ateityje gyvensiu Lietuvoje, bet visada būsiu kauniete, iš manęs to niekas neatims. Buvo laikas, kai persikėlus į Vilnių vengiau prisistatyti, dabar, jei man uždėtų kitą etiketę aš supykčiau. Didžiuojuosi, kad esu iš Kauno“, – dalinasi kaunietė.
Pasikeitė Kaunas, ar pasikeitei tu?
„Priėmiau save, priiminėju, šis procesas beribis, o gyvenimas tvirtina. Kaip ir pažintis su Ten Walls, kuris taip pat yra kaunietis. Pradėjus kalbėti, tęsti nebūtina, nes iš pirmų žodžių jaučiu, ką jis nori pasakyti. Miestas palieka savo, nepaisant, kur eini toliau. Be abejonės, kaip tai veikia lemia žmogus. Būdama su juo jaučiuosi gerai ir saugiai, o tai daugiau nei miesto palikimas.
Įdomus pokytis ir tai, kai vykstant viskam, apie ką svajojau, leidžiu sau tuo neapsiriboti. Leidžiu tam vykti ir per jausmą skenuoju, kaip apie tai jaučiuosi. Jei aš įsižeminu ir būnu savo ašy, viskas vyksta savaime. Tai darau verbalia mantra leisdama sau viską. Stebiu savo kūną. Nejutau jo metus laiko. Etapas būtinas, nors itin skausmingas, kol suvokiau, kad nuo visko neapsisaugosiu. Kūnas duotas patirti šias patirtis, lemta rinkti jas, kad ir kaip beskaudėtų. Vėliau tai papasakoti scenoje yra kažkas tokio. Toks mano kelias. Manau, jog kiekvienam duotos dovanos, lemia tik tai, ar jas pasiimi“, – atvirauja Marija Grabštaitė.
Senolių išmintis byloja, kad tikrieji kauniečiai skaičiuoja keturias kartas. Kokia tavo istorija?
„Berods trys kartos laikomos grynakraujais, tačiau, taip, esu ketvirtosios kartos atstovė. Mano senelis – Romualdas Grabštas, greta kurio prasidėjo mano muzikinė kelionė, padarė svariausią įtaką. Turėti muzikantus šeimoje nėra lengva, nes jie supranta, koks tai kelias. Dabar ir aš žinau, kodėl jie stengėsi mane atkalbėti, o buvo laikas, kai už tai pykau.
Senelis buvo gan intravertiškas, nors daug juokaudavo, dažnai nekalbėdavome, leisdavome tai daryti muzikai. Jis rašydavo aranžuotes „Bigbendui“, aš sėdėdavau greta, paišydavau ir jų klausydavau. Visada buvo sudėtinga suprasti, kaip vienas žmogus gali sudiriguoti visą orkestrą, kaip vidury kūrinio įmanoma pastebėti takto klaidą, bet per tai ir atsirado mūsų ryšys – kuomet jis groja ir po kokios valandos atsisukęs pamirksi ir toliau groja. Mums šnekėtis neprireikė. Buvo sudėtinga atsisveikinti. Jį iš mano gyvenimo patraukė tam, kad drįsčiau veikti pati“, – neslepia kaunietė.
Ar laukiantis koncertas atsako į klausimą, jog pavyko?
„Tai pirmas gyvenime koncertas, kuriame jaučiu, jog yra mano vieta. Ne vienkartinis pasirodymas, o visas, kartu su Ten Walls laukiantis, repertuaras. Jausmas geras, nors labai baisu, bet vis primenu sau – jei nieko nejausčiau eidama į sceną, pamesčiau priežastis ten būti. Juk balansas yra tuomet, kai viską jauti.
Nepaisant to, kad stabdai save, kūnas ligomis, o gyvenimas kryptimi ima demonstruoti pasipriešinimą. Tuo metu, kai sulaukiu kvietimo dainuoti, keliavau Gruzijoje. Mintys piešė, jog neturiu programos. Laimė, jog pasitaikė atkaklus žmogus. Nesuvokiau, kaip tai įvyko, pasidaviau eigai. Tai buvo išlipimas iš komforto zonos, lėmęs, kur esu dabar.
Būdama Šri Lankoje išsigryninau, jog esmė man yra dainuoti. Nesvarbu kur ir kaip. Tą patį pritaikiau Lietuvoje. Per metus su puse rezultatas kalba pats už save“, – atsako dainininkė.
Kol pats neišjauti klasikinės tiesos skamba paprastai?
„Jei man prieš pusantrų metų būtų pasakę lipk ant scenos ir dainuok su Ten Walls, būčiau išvažiavus atgal į Gruziją ir užsidarius kalnuose. Bijoti, bet vis vien daryti, nes baimėje slypi tavo didžiausias potencialas“, – dalinasi kūrėja.
Pamačius pasaulio, kaip vertini Kauno komunos daromą įtaką?
„Labai sava, nepaisant visų galimų kalbos manierų, mentalo skirtumų ar gatvės marozų. Kad ir koks kaunietis – jis stiprus. Augdamas čia esi priverstas turėti stuburą. Tai man kelia šypseną, kurios žmogus iš kito miesto greičiausiai niekada nesupras. Kaunas turi savo unikalumą, savitą energiją, kurią gali atpažinti iš toli. Kaunas – gyvenimo mokykla, tokia ir jo komuna“, – pasakoja Marija.
Kiek lieti Kauną dabar?
„Dabar esu darymo etape, todėl negalėčiau gyventi Kaune, nes man tai per patogi vieta. Grįžusi čia atsipalaiduoju, net miegu ilgiau.
Teko daug keliauti, bet niekas nepakeičia jausmo, kurį jaučiu grįžusi į Kauną. Neatsisakau minties čia gyventi ir ateityje. Kaunas keičiasi, jis rūšinis, kruopščiai išgrynintais renginiais, ypač elektroninės muzikos pasirodymais. Gera girdėti komentarus, kad mano miestas toks nišinis. Jis pilnas veiklos, lieka tik ją atrasti. Tikiu, jog miestas lemia mažai, viskas priklauso nuo mūsų.
Grįždama iš užsienio ėmiau pastebėti, kad atrastos laisvės būseną galiu išlaikyti ir namuose. Leisti sau būti išjungus kiemo paniatkės, jog privalai vienaip ar kitaip elgtis ar atrodyti. Neturi atitikti“, – atvirauja kaunietė.
Ar manai, kad tai mūsų kultūros dalis?
„Kaune, kaip bebūtų, paniatkės yra kraujyje. Bręstant keičiamės, vis daugiau žmonių neatitinka kreivojo stereotipo. Kinta pasaulėžiūra. Anksčiau pati tikėjau amerikietiška svajone, tik dabar suprantu, jog noriu keliauti ir viską parvežti namo. Čia yra manoji ašis, nebenoriu blaškytis.
Didelė atlikėjų dalis, sakydami, jog esame maži, padaro klaidą. Nesuprasdami, kad neigia patys save – pirminį tašką, nuo kurio prasidėjo unikali istorija. Ir aš tai išgyvenau, kol nepriėmiau, jog esu iš Kauno ir visada savyje turėsiu tą vidinį marozą“, – teigia kūrėja.
Ar taip yra nes dabar pasiekei pati?
Tikriausiai. Kol esi mažas esi tikras, visko geidi, kol aplinka ar šeima neapkamšo kopūsto lapais. Dabar visus juos nusiimu.
Kai esi savimi pritrauki artimus, taip formuojasi komuna. Ar apie save tai jauti?
„Dabartiniame etape, matydama aplink esančius pastebiu tyrumą. Jie tokie, kokie yra – tikri, o tu tai priimi arba ne. Jei nepavyksta, greičiausiai taip ir su savimi elgiesi. Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas su manimi vyksta“, – juokiasi.
Ką pasakytum žmogui, kuris tik ima eiti šiuo keliu?
„Sunku dalintis patarimu – leisk sau būti, jei žmogus to nepatyręs. Praėjus komentuoti paprasta, patarinėti ypač. Viską turime patirti patys, tačiau, puikiai skamba frazė – skristi lėktuvu ir jausti jo greitį. Reikia daug, kad tai pastebėtum“, – dalinasi jauna moteris.
Retai suvokiame greitį, dažniau siekiame galutinio taško. Įprasminkime tavo kelionę, artėja didelis koncertas, kuo dar gyveni šiuo metu?
„Atsisakiau visko, kas nėra apie muziką. Nesu viešas asmuo, kuris rodo kiekvieną savo žingsnį, nebegyvenu iš reklamos. Užtruko, tačiau išmečiau tai ir vidinė ramybė, kad nereikia atsiskaityti, kokią kavą gėriau, ar koks kremukas patinka, man žymi stabilumą. Taip, tame etape man tai patiko, bet kaip ir sakiau, svarbu priimti, kad tu keitiesi. Ilgą laiką buvo sunku apsispręst, nes juk kaip gali nepatikti, juk taip turi būti. Ne, niekaip neturi būti. Tu renkiesi kaip tau tinka ir patinka.
Atsisakiau visko, kas man nepatinka. Turiu studiją, jaunų veržlių bičiukų grupę. Gyvenu muzika ir viskuo apie ją“, – atsako Marija.
Kokia toji muzikantų komuna?
„Visokeriopa, vieni kiek parietę nosytę, kiti puola apsikabinti. Emocijų mišinys, kur tu gali stebėti, kaip kiekvienas žaidžia su savo ego, dalinasi ar užsidaro savyje, bet būti čia – būti muzikoje visada buvo mano tikslas. Mes daug kuriam, improvizuojam, išbandom aparačiukus, atrodo niekas nesikeičia, bet tu augi, nes vis labiau leidi sau daryti tai, ką nori“, – dalinasi dainininkė.
O koks jausmas dirbti su Ten Walls?
„Perskaičius Marijaus vertinimą, kuriuo jis pasidalino su tavimi, atsakymas aiškus – esame išskirtinio kalibro duetas. Kartais aš kuklinuosi įvardinti, kaip stipriai didžiuojuosi, kur ir su kuo esu. Dirbdama su šiuo žmogumi kiekvieną dieną didžiuojuosi jo suvokimu, pokyčiais ir atkaklumu. Tai žmogus ne iš šios planetos, kuris prieš 10 metų sugebėjo sukurti iki šiol hitu laikomą gabalą. Jis yra talentas. Man reikėjo jo, jam reikėjo manęs“, – vainikuodama pokalbį atsako Marija Grabštaitė.
