Jos estetika persmelkia patį gyvenimą – architektūros projektus, nišinio viešbučio-restorano „Bōheme House“ sienas ir maistą. Išskirtinio grožio asmenybė dėmesį patraukia rudomis akimis, pasitinka kvapniu skoniu, šiluma ir derama iškalba, o išlydi nepadoriai žaviu įspūdžiu ir vidiniais klausimais, kaip įmanoma taip kurti. Svajingai skamba, kol žvelgi iš šalies, susidūrus su pačia ar darbais, supranti tai – miesto kūrėja.
Kas yra Vaiva Mažonė?
„Sudėtingas klausimas, lengviau atsakyti, ką aš kuriu, bet tai tikriausiai ir yra, kuo esu. Mano profesija – tai ką pasirinkau ir tai, kuo degu, yra architektūra. Vakarais, po darbų, einu ilsėtis projektuodama. Tai man atsako, kad einu teisingu keliu.
Didžią laiko dalį, po studijų, praleidau dirbdama Vilniuje, bet taip susiklostė, kad nusprendžiau grįžti į gimtąjį Kauną. Išgyvenau kultūrinį ir emocinį skirtumą. Miestai visapusiškai skirtingi. Jei norisi labiau mėgautis veiksmu – miestu, teatrais, spektakliais, menu – Vilnius yra nuostabus, tad sunku paragavus to netekti, tačiau manyje visą gyvenimą dega noras kurti ir idėjas paversti materija, o tam didmiestis yra pernelyg sudėtingas. Kaunas, šiuo atveju, tarsi balta drobė – čia turiu įrankius ir galiu tai daryti. Sau į tai atsakiusi, nurimau.
Kaunas kultūros sostine buvo prieš šimtą metų, tokia yra dabar, tokia ir bus. O tai, kad galiu prie to bent truputį prisidėti, nepaisant nežinojimo, kaip bus iš tikrųjų, man tapo nurimti leidusiu atsakymu“, – dalinasi Vaiva Mažonė.
Taip natūraliai leidi sau prisistatyti kūrėja, tiesa?
„Aš baiminuosi šio žodžio“, – atsako architektė.
Kodėl?
„Nors baigiau dailės gimnaziją, kelias menų mokyklas ir architektūros studijas, visada bijojau žodžių menininkė ar kūrėja, nes jie įpareigoja ir su savimi nešasi klišes, todėl siekiu, kad už tai kalbėtų mano darbai, o vertinimai skambėtų per juos patiriančiuosius. Nenoriu prisistatyti etikete, būdingu gyvenimo būdu ar apranga, juolab kai šie žodžiai savo prasme man yra jautrūs“, – atvirauja menininkė.
Abstrakti prasmių forma, kurią lemia žmogaus požiūris. Pozicija – bohema, menininkai, svaiginimasis ar kitas jiems būdingas gyvenimo bruožas labai kinta, kaip ir kūrėjo amplua, tačiau tavo darbai juk tiesiogiai kuria miestą.
„Džiugina, kuomet yra taip vertinama iš šono, bet prisistatydama, esu atsargi. Renkantis „Bōheme House“ koncepciją, tyrinėjau, kas yra toji bohema ir radau kelis įdomius doktorantūros straipsnius, kuriuose buvo tiriamas šis terminas. Nors žmonių sąmonėse labai aiškiai susiformavęs, tačiau skirtingai priimamas ir itin trapus. Vieniem bohema tai kažkas seno (apie laiką), kitiem tai apie gyvenimo būdą – cigaretes, vyną ar aprangos stilių. Vienas žodis, o sąvokos itin skirtingos. Unikalu.
Išsikristalizavome artimiausią, laikui nepavaldžią reikšmę – romų maištą. Būtent, ne ramus, o romus su žingeidumo prieskoniu. Idėjomis ir darbais vienu žingsniu priekyje, kartais ir prieš srovę, protestą mainant maloniais pasiūlymais“, – pabrėžia Vaiva Mažonė.
Atsakius, kas esi tu, smalsu, o kas yra „Bōheme House“?
„Siekis apleistą kultūrinį paveldą paversti apartamentais, eigoje palietęs dalinį viešbučio formatą. Tuomet, prisijungus operatoriui, ėmė skleistis kavos ir maisto idėja, nors pradinėje vizijoje apie restorano būtį mes minčių neturėjome.
Esu architektūros žmogus, o mano vyras dirba su informacinėmis technologijomis, tad restoranų verslas mums buvo visiškai svetimas, o lygiai po mėnesio, netikėtai atsitraukus operatoriui, privalėjome priimti atsakingą sprendimą. Atsakyti – tęsti ar netęsti restorano veiklą – buvo sudėtinga. Tačiau, šiandien priimto sprendimo pasekmės džiugina tai – beveik trejus metus gyvuojantis restoranas, jau šį mėnesį atversiantis naujas ir dar didesnes erdves“, – atsako architektė.
Neturėdami padorių patalpų ir išminties – nemokėdami plaukti, įsimetėm save į šaltą vandenį ir tiesiog ėmėm tai daryti.
Greta to, buvome apsibrėžę, jog „Bōheme House“ yra renginių, vėlyvų pusryčių, degustacijų ir poilsio platforma, savo interjeru, komunikacija, menu, produktais – visais prisilietimais pritraukianti vieningos pasaulėžiūros žmones.
Vienas nuo pirmų dienų vykstančių judėjimų tai – jaunųjų menininkų darbų ekspozicija apartamentuose su galimybe juos įsigyti. Praleidę naktį su paveikslais, svečiai dažnai namo nori grįžti kartu su jais. Taip iškeliauja paveikslai, jaunieji menininkai ima jausti kūrybos vertę ir prasmę, o mes buriame komuną“, – džiugiai dalinasi pašnekovė.
Tokiu būdu esate priversti keisti ir savo formą?
„Taip, tai įveda organikos, kiekvieną kartą sugrįžęs gali rasti vis kažką naujo“, – atsako moteris.
Skamba kaip architektūrinis projektas staiga virtęs į komuną. Ironiška restorano pradžia, žinant tai, kad jūs plečiatės. Tiesa? Ar jauti vidinę bendruomenę?
„Taip ir labai. Standartiškai kuriant verslą reikėtų apsibrėžti, kas yra tikslinė auditorija. Su standartais prasilenkiame, vizija sklandė kažkur mintyse, bet labiau galvojome apie tai, ką darome, juk eigoje tokius pat ir pritrauki. Dabar lengva įžvelgti tam tikrą žmonių veidą ir bendrą toną“, – atvirauja „Bōheme House“ kūrėja.
Ar galėtum jį nupiešti?
„Mūsų žmogus – nemėgstantis normų. Jis mėgaujasi atvykimu į apartamentus, kurie gali nustebinti savuoju scenarijumi. Vienuose gali atrasti fortepijoną ar dvimetrinę skulptūrą, kituose į baldus išmainytą kilimą, laukiančią mačią bei įprastą televiziją pakeitusį projektorių. Tai asmenybės esančios toli nuo klasikos, kurias džiugina kitoniškos detalės – įvairiabriauniai puodeliai, plieninis meniu ar vakarienė miško rūke.
Sakydami – pakilti aukščiau kasdienybės – siekiame tai perduoti, nepaisant scenarijaus – noro pailsėti, tiesiog išgerti kavos ar surengti gyvenimo šventę. Nors, kad svečiai galėtų tai patirti, išeiti įkvėpti ir pajusti papildomą skonį, iš savęs reikalaujame pridėtinių ėjimų. Matydami pastangų kuriamą klientų portretą, ryžtamės grumtis patys su savimi. Viskas dėl žmogaus, kuris tai liečia, džiaugiasi ir kelia aplinkybinius klausimus“, – dalinasi Vaiva Mažonė.
Sukelia daug nežinomybės?
„Taip ir jį tai džiugina. Mūsų žmogus nežinomybėje jaučiasi patogiai, kuomet kitam trūktų baltos staltiesės ar klasikinio formato atributų“, – pritaria estetė.
Kaip sarkazmas, kad galėtum padoriai naudoti, privalai išmanyti. Kas tave įkvepia ir ką norisi žinoti?
„Turi tuo gyventi. Kasdienybė, atidumas ir jautrumas bet kam. Vaikščiodama miškais akimis renku patinkančius medžius, projektuodama juos sodo instaliacijos atidaryme. Keliaudama pastebiu trūkumus, siekdama juos išpildyti (kaip užtiktas Black Spritz kokteilio pavadinimas, kurį užsisakius standartinė spalva nuvylė) dažnai verčiu realybe. Lūkesčių nuovoka ir pastabumas atsispindi ir tarpdisciplininėje mūsų komandos struktūroje.
Vienu metu veikia architektė, padavėja, virėja, šefas, vadybininkas, programuotojas, someljė – praktiškai visų kalvių paletę ir tai mus augina. Tikiu, jog toks darbo principas eigoje suteikia galimybę žinias perduoti ir klientams. Serviruodamas kavos puodelį ar vyno taurę iš mažų frazių gali užmegzti inspiruojantį pokalbį, todėl turime ir someljė bei kitus apmokymus. Žingeidumas – svarbiausias faktorius kūrybai“, – dalinasi Vaiva.
Atida duota ar ugdoma?
„Va būtent, manau, jog ji tarsi raumuo, privalo būti treniruojama. Nepaisant galimos duotybės, turi nuolat veikti, gyventi ja“, – atvirauja architektė.
O jautrumas?
„Kūrybiškumo sąvoką jaučiuosi gana plačiai išnagrinėjusi, kad galėčiau apie ją garsiai kalbėti. Jautrumo komentuoti nedrįstu, pirma turiu tai panagrinėti giliau“, – priduria.
Tiesa, todėl užduodu šį klausimą sau ir tau, nes greičiausiai ateiname su jautrumu, o vėliau gyvenimas formuoja. Ką manai?
„Reikia apie tai pagalvoti, kadangi jautrumas ir atidumas labai skirtingos, tačiau komunoje būtinos sąvokos. Būnant jautriu, gali daug priimti ir perimti, empatija – reikiamybė aptarnavimo sektoriuje, leidžianti pajausti, koks yra žmogus ar kaip prie jo prieiti. Su jautrumu gali sudegti.
Svarbu nepriimti asmeniškai. Ironiška, nes kūrybos žmonės yra individualistai. Pati projektavau savo gyvenimą vienyje, tačiau nutiko priešingai“, – dalinasi kūrėja.
Kaip sekėsi priimti šį procesą?
„Architektūroje esu atsakiusi į šį klausimą – nepatogumas yra atspirties taškas, įgalinantis augimą ar unikalią kūrybą. Neįprasti būdai kelia nepatogumą, provokuojame svečius įėjimo ar valgymo būdais. Taip kartu su detalumu žadiname galvojimą, stabdant įprastą lėkimą per kasdienybę.
Priimu, kad man reikia to mokytis. Lūžio procesas buvo ir vyksta kiekvieną dieną“, – teigia architektė.
Provokuoja į laisvę, kaip ir klajonės ieškant savo vietos. Teko gyventi ir sostinėje, Vilnius yra kitoks. Jis nėra blogas, bet kitoks, tad labai įdomu, ar įžvelgi skirtumą?
„Kaunas labai ryškus charakteriu, jis vienintelis toks. Natūraliai, bet kokia sostinė jau yra multikultūrinė, net ir istoriškai, architektūriniuose šaltiniuose kalbama tai, jog Vilnius neturi jokio identiteto. Iš vienos pusės, jį kartu su miesto legendomis reikia kurti.
Kaunas kitoks, šią situaciją galėčiau prilyginti Ispanijai, Madridas laikomas sostine, bet Barselona yra Barselona. Nereiktų pamiršti, jog mes ilgai buvome sukaustyti, todėl dar po dešimties ar dvidešimties metų taip eksponentiškai augant, Kaunas turės labai daug ką pasiūlyti“, – nuomone dalinasi Vaiva Mažonė.
Koks Kauno charakteris?
„Sudėtingi klausimai!“, – su šypsena piktinasi Vaiva.
Tik veidrodis to, ką Jūs darote savo klientams!
„Aa, labai gerai, dabar galiu suprasti kaip jie jaučiasi“, – juokiasi.
Žmonės įpratę kalbėti apie paprastus dalykus. Su visa derama pagarba, neįdomu su kuo miegat ar valgot, įdomu, koks esate žmogus, nes per tai galima pažinti daug daugiau.
„Vilniuje sutikus nepažįstamą pavyksta nusakyti, kuris yra kaunietis. Visų pirma, kaunietis kauniečiui – savas. Tai kuria net kalbėjimo maniera ir nenoras sudaryti kitokio įspūdžio nei yra, nesvarbu blogas ar geras personažas, jis demonstruojamas itin ryškiai. Imant bet kokią subkultūrą, kauniečiai pasitiki savimi ir siekia tai pabrėžti, priešingai nei iš kitur į Vilnių atvykę žmonės.
Didžiuojuosi, kad esu iš Kauno ir drįstu manyti, jog kiti žmonės jaučiasi taip pat. Žavinga samplaika – miesto karkasas, gamta, istorinė modernizmo architektūra bei nauji dariniai kaip „Mokslo sala“ ar būsimas Čiurlionio muziejus – ir eksponentiškas augimas, keliantis nekantrumą ir norą pamatyti, kaip atrodysime už dešimties metų.
Butikinio viešbučio formatas dovanoja artumą, turėdami resursų, mes pasikalbame su svečiais ir dažnai išgirstame, kad sugrįžę į Kauną po penkių ar daugiau metų, jie nesupranta, kur yra“, – dalinasi įkūrėja.
Pasitikėjimas ir tvirtumas ateina iš artumo. Mažas formatas dovanoja galimybę stipriau jausti organizmo pulsą.
„Ne kartą pagalvojau apie tai, kokią ryškią vertę suteikia bendruomenės kūrimas – manoji senamiesčio vaistininkė išmano apie mane ir mano šeimą daugiau nei gydytoja. Komuna kadaise buvo puoselėjama mažuose miesteliuose, Kaunas nėra nei mažas nei didelis, bet atsirandant nuolatiniam ryšiui su kažkuo supranti, kad ši vertybinė tendencija sugrįžta.
Tikiuosi, kad „Bōheme House“ komuna tarpusavyje vis labiau jaus šį begalinį, nuo greito gyvenimo tempo pabėgti padedantį jausmą ir virs vieta, kur sava ir ramu, o pasitinka tie patys veidai. Tiesa, nepaisant restoranų verslo tendencijų, komandos bazė nuo atidarymo dienos menkai pasikeitė ir viliuosi, kad laikui bėgant taip stiprės vidinė ir išorinė komuna.
Keramikė, lipdanti mūsų restoranui lėkštes, išsireiškė, jog esame laikui nepavaldūs ir tuo klasiški. Taip įvedant naujas, tačiau, ilgalaikes interjero detales, siekiame pasižymėti bei pagrįsti ir vientisą bendruomenės struktūrą. Vyrauja du poliai, pastovus ryšys su klientais ir komanda bei nuolatinis kismas – vis kažkas naujo – paveikslas, skulptūra, meniu, štai restoranas. Ir nauja ir pastovu“, – pasakoja Vaiva.
Naujumas, bet apie ilgalaikę vertę. Primena prancūzų senolio restoraną, kuris žino kiekvieną sugrįžtantį svečią. Gal turime pabėgti, kad sugrįžtume ir įvertintume artumą?
„Greičiausiai tai užkoduota. Istoriškai šiame name dar XVII amžiuje gyveno pirklys ir statybų iniciatorius – tikrasis tų laikų miesto kūrėjas – Naugardas Hanusas. Vėliau, beveik 30 metų čia veikė „BO“ baras, kuris turėjo ryškų indėlį į kultūrinį gyvenimą. Mes esame apie tą patį ilgalaikiškumą, artumą bei miesto kūrybą“, – prisimena architektė.
Pagarba istorijai, ar pirmas skiemuo išlaikytas su potekste?
„Kadangi pats pastatas datuojamas tarpukariu, bet architektūrinių savybių išlaikęs menkai, tik laiptinės turėklai ir kitos pavienės detalės, pagrindinė mintis buvo išsaugoti šią temą ją vystant per turinį ir idėjas. Neimituoti art deco baldais, bet pasakoti esmę.
Statybų metu, panirau ir apie tarpukarį skaičiau viską. Kosmosas. Po karo sugrįžusi inteligentija ėmė kurti, mieste įvedė kanalizaciją ir per metus buvo pastatyti visi žymiausi pastatai, kuriuos šiuo metu turime įtrauktus į UNESCO paveldą. Formavosi visapusiškai ryški bohemos kultūra. Jau tada buvo geriama kava su migdolų pieno pagardu, į namus pristatomas maistas, veikė naktiniai maisto kioskeliai. Pasirinkome šį laikotarpį budinti kitu kampu, dėl šios priežasties apartamentai yra teminiai. Juose, priklausomai nuo žmogaus noro įsitraukti, galima sužinoti atitinkamus šio laiko sluoksnius ir pasirinkimų priežastis.
Komuna ir bohemos laikotarpis, tai – pagrindiniai pavadinimo pasirinkimo argumentai. Nesvarbu, kas esi, menininkas ar verslininkas, jei tavų minčių plotmė ir pasaulio matymas yra panašus, čia yra tavo erdvė, kurioje sutiksi panašius į save“, – pasakoja kūrėja.
Tai tavo atspindys – kūrybos ir architektūros veidrodis. Juk kaip veikia organizmas rodo tai, kas jį veda. Smalsu ar jauti didelį skirtumą tarp šių bendruomenių?
„Smagu, labai smagu tai girdėti. Skirtumas tarp pastovios architektų ir nuolat kintančios paslaugų sektoriaus komandos yra milžiniškas, nepaisant mūsų išskirtinio pastovumo. Greičiausiai tai lemia kitų sektorių idėjų matymas bei taikomos vertybės, manufaktūrą keičiančios į vienalytį organizmą. Viskas kitaip. Siekiame į šią sferą įnešti savus suvokimus ir stebime, kas iš to išeis“, – dalinasi architektė.
Ar galima išskirti, kad savo vadybos principais siekiate suburti vidinę komuną?
„Ne kitaip, trūkstant rankų, esantys ofise lekia į virtuvę. Mes visi galime viską, nėra pareigos, kuri nepriklausytų. Tam visapusiškai svarbus, vienas kitą suprasti padedantis lankstumas.
Prireikė laiko drįsti apie tai kalbėti, tačiau šiandien galiu teigti – tai leido mums pradėti kurti neturint šefo.
Juk įprasta manyti, kad restorane viską lemia šefo amplua, tačiau, „Bōheme House“ maistą kuria mūsų šeima. Visų pirma, gaminame tik tai, ką valgome patys – daug dėmesio skiriame patiekalų maistinei vertei, nes dalis komandos yra aktyvūs sportininkai. Man, kaip architektei, svarbu estetika, nes valgome pirmiausiai akimis, o visa tai realizuoja nuostabios Justinos ir Gailės rankos. Be jų šis restoranas nebūtų įvykęs.
Dabar, be didelių įsipareigojimų, prie komandos prisijungė vienas žymiausių Lietuvos šefų norisi pasitikrinti, ar klasikinės virtuvės modelis gali sukurti dar daugiau pridėtinės vertės mūsų vystomam tarpdisciplinės virtuvės modeliui“, – atvirauja Vaiva Mažonė.
Daliniesi kaip kuriamu konceptu siekiate kontrastingai paveikti svečius, tačiau kuklinatės, kad tris sėkmės metus kuriate maistą patys, nes, kad būtum tinkamai vertinamas, yra įprasta turėti šefą?
„Mūsų meniu pagrindą kuria labai patyrę virėjai ir architektė. Nuo idėjų, raktažodžių, pateikimo, skonių ir dermių. Miško istorija patyrėme tai, jog meniu svarbu perleisti per emocinius potyrius. Dominuoja jausmas ir kaip jį žmogus patiria. Tai nėra tik maistas.
Tiesa, prisibijodavau tai atskleisti, bet mes neinam saugiu keliu, neinam klasika, todėl tai darau dabar. Matau kaip tai formuoja komuną. Atėjus šefui komanda pasiilgsta bendro kūrybos proceso, tad siekiu vienokia forma tai išsaugoti“, – pasakoja kūrėja.
Taip gimsta ir jausmas apie „Bōheme House“, juk tas, kas kūrė, gali savo darbą pristatyti organiškai. Šiuo metu, kai laukia restorano atidarymas, pats gyvenimas pateisina – viskas gali teisingai vykti ir be šefo – standartų, kaip kad ir siekiate.
„Taip, mūsų meniu kuriamas kitaip. Negaliu leisti gaminti to, ko nevalgyčiau pati, nors valgau viską, noriu mėgautis ne cukrumi ar riebalais, o skoniais. Ieškau daržovių, derinių, kuriuose jaustum ne tik vieną toną, bet visus keturis poskonius, maistinės vertės, kad energiją pajutęs svečias galėtų ir norėtų valgyti tai kiekvieną dieną“, – pasakoja maisto architektė.
Kaip į gyvenimą atėjo maisto kūryba?
„Iš reikalo, juk tik atsidarius pradėjome dirbti su degustacijomis, ėmiau stipriai tuo domėtis. Architektūra ir maisto gamyba skirtingos, tačiau labai viena kitą papildančios sferos. Konceptualu, kiekvienoje sferoje gali pasirinkti – architektūroje gali įrenginėti tipinius būstus arba kurti individualius namus, taip ir su maistu – gali tiesiog gaminti arba lėkštėje perteikti daugiau nei kalorijas.
Mūsų ruošiamuose varškėčiuose lašelis miltų ir gausybė varškės, jie kepami orkaitėje prapjovus, kad išliktų drėgni – vieni to nesupranta, o kiti įsimyli ir nebegali be šių varškėčių gyventi. Yra momentas, tai – santykis su klientu, nori nenori, čia turi siekti įtikti ir kurdamas netenki tos laisvės, kuria alsuoji architektūroje“, – svajingai atsako.
Pažinti klientą. Grįžtame prie empatijos ir pajautos. Ar aplink save randi daug kūrėjų?
„Labai. Miško vakarienei, suderinus Vivaldžio muziką kartu su padavėjų aprangomis, kurioms ruošėme to laikmečio perukus, pelnėme svečių ovacijas. Būtų sunku pamiršti vienos klientės (žinomos aktorės) reakciją miško restorane pamačius padavėjus su V. A. Mocarto perukais – ji iškart pasijuto kaip namie. Tuo tarpu Justinas Jarutis, po viešnagės praėjus keliems mėnesiams, sugrįžo su žinia, kad norėtų nufilmuoti „Bōheme House“ apartamentuose gimusios dainos klipą. Teko priimti ir naktines istorijas, kai romantika tiesiogiai miegamųjų kūrybą perkeldavo į terasą. Ateis diena, kai šios, mūsų užrašuose vedamos, kūrėjų istorijos nuguls į kino juostą“, – žada menininkė.
Jums reikia keisti pavadinimą, nes kažin ar esate viešbutis.
„Žmonės įpratę, kad viešbučiai skirti keliautojams. Kultūrinis momentas, mums viešbutis yra keistas, ne miestiečiams skirtas darinys, nors čia gali tiesiog išgerti kavos arba vidurdienio arbatos. Siekiame atgaivinti tarpukario tradicijas, kuomet po darbo, prieš vakarienę, buvo susitinkama mėgautis Afternoon Tea.
Paslaugų spektras platus – kino salė, apartamentai, stogo terasa, restoranas, renginiai privatūs, pusryčiai atviri. Dirbam 7 dienas per savaitę pusryčių metu ir savaitgalių vakarais. Žmonės pasimeta, todėl tikiu, kad reikia laiko ir užtikrintos komunikacijos, nes tik ilgai daromi veiksmai turi tokį pat grįžtamąjį ryšį. Svarbu ir pasikartoti. Tik šis procesas yra sunkesnis kūrėjams, norintiems vaizduoti vis naują informaciją“, – dalinasi.
Kauno komunos laukia naujo restorano erdvė, ar yra ir kitų planų?
„Taip, Kaune ruošiame naują projektų žemę, net tris sklypus. Reikia tik laiko ir fizinių resursų, kad tai pajudėtų ir galėtume išlaikyti bendrą toną, kurį sukūrėme čia, Frida Kalo darbais puoštoje rezidencijoje Vilniuje ar naujai sukurtuose atostogų apartamentuose kitapus kontinento – Nidoje. Galiu pasidalinti užuomina, jog visi mūsų darbai ne tik kinematografiški, bet bus kuriami prie vandens“, – atskleidžia architektė.
Kodėl vanduo?
„Vanduo gerai nuteikia, o jo įveiklinimas dovanoja didelį jausmą. Mes turime tokių duotybių, kurių neišnaudoti būtų nepadoru. Taip lieka tik paryškinti miesto dovanas. O toks ir yra mano siekis – pažadinti žmogų nuo monotonijos ir priminti apie jį esančius reiškinius. Svarbi vizuali, fizinė ir apčiuopiama kūryba“, – pokalbį vainikuoja Vaiva Mažonė.
