Dažnai lengvai žingsniuojantis Laisvės alėjoje, architektas Jonas Juozaitis išsiskiria ne tik išvaizda – tamsūs bruožai, aukštas ir tvirtas kūnas bei jo unikali simbolika – vos po kelių sumainytų žodžių, gali suprasti, tai miesto kūrėjas, save vedantis per gilias ir ne visada malonias situacijas, o visuma Kauno komunai darantis, dažnai nebylią, tačiau, retai švelnią įtaką. Jono gyvenimo būdas įkvepia kurti ir nesikuklinti, o architektūriniai darbai formuoja patį miesto pradą – būsimas vaikų užimtumo centras Vytauto parke, ciklotrono pastatas Kauno klinikose ir kiti, vaizdu bei prasme, skambūs pavadinimai pildo šio žmogaus darbų sąrašą.
Kas ir koks yra Jonas Juozaitis?
„Gyvenantis gyvenimą, pasitikintis juo ir leidžiantis per patį tekėti. Kadais, išgyvendamas tam tikrą etapą, domėjausi ir atradau astrologiją. Remiantis ja, man lemta daugiau švilpauti ir priimti viską, kaip yra, bet tai priklauso nuo požiūrio, juk jei nieko nedarysi ir sėdėsi vietoje – niekas ir nesikeis. Tik vėliau suvokiau, kad dalykai, kurie vyksta, iš tikrųjų ir turi vykti. Nuo to laiko aš panašiai ir gyvenu. Galėčiau būti užsispyręs, kad būtų kaip aš noriu, tiek gyvenime, tiek darbe išsikovočiau savo, tačiau ieškau balanso. Nesiskriaudžiu, bet ir nesistengiu įbrukti savo nuomonės, prisimindamas, jog aš galiu būti ir neteisus.
Vadovaujuosi tuo, juk visur tiek skirtingų niuansų – žurnalistikoje, politikoje, pavelde. Lengva kritikuoti vertinant iš šono, bet ten pabuvus, gali imti suprasti, kad ne viskas gali būti taip, kaip tu nori, nes pakeitus vieną elementą, galbūt, viskas ims ir subyrės. Taip kartais tenka prisitaikyti ir pabūti nepatogiame vaidmenyje, todėl aš leidžiu viskam vykti ir viskas yra gerai“, – ramiu tonu pasakoja Jonas Juozaitis.
Ar laikai save kūrėju?
„Laikau, darau tai kiekvieną dieną. Man labai įdomūs žmonės – domiuosi visais jų aspektais, motyvais, psichologija. Galvodamas apie veikimo priežastis ir pasekmes, jaučiu savyje suvokimą. Astrologijoje atrandu daug dalykų, kuriais tikiu, juk šitiek tūkstantmečių gyvuojantis mokslas negali būti šnipštas, kaip ir raganystė, jei būtų tik šizofrenija, tiek amžių nekvėpuotų. Įdomi sistema ir pats jos procesas, bet su šia profesija nesieju savo gyvenimo, nes žinau, kad man geriau į tai nekišti nagų.
Iki pažinties su šiuo mokslu, įsivaizdavau, kad turiu įgyvendinti misiją, o pasirodo priešingai, esu užkoduotas patirti – uostyti gėlytes ir tiek. Taip supratau, ką reiškia iš tikrųjų džiaugtis paprastais dalykais – išvedi šuniuką, stebi aplinką, pavasarį. Kuomet įsivaizduoji, kad esi kažkoks svarbus, viso to nematai. Tai padėjo man atrasti gyvenimo kūrybą“, – dalinasi architektas.
Suvokimai apie paties gyvenimo intelektą, veiksmų seką ir tiesioginę, moksliškai paremtą jų lemtį pakeitė vyro asmenybę. Vidinės spalvos vis dažniau ėmė skleistis išorėje, nors ji, kartu su užsispyrimu, iš pirmo žvilgsnio, gali sudaryti kitokį įspūdį. Jonas atvirauja – „kol aš neprasižioju mane priima vienaip.“
„Šis kelias ilgas ir nemalonus, nes ilgas, bet ką ilgai darei – akmenėlis po akmenėlio – tas stovės ir tas bus tikra. Tokia mano nuomonė, nors aplink daugybė taip stipriai žinančių, kad tarp jų likę rodos nebežino nieko. Visada buvo madinga būti spiritualiu, dabar madinga yra būti madingu. Nėra lengva iš tikrųjų suvokti, nes nesinori suprasti, kad viskas tėra mokslas – traukos dėsnis ir energija. Taip miršta senas geras ego, nors aplinkoje aš kaip tik jį sustiprinu ir man nuoširdžiai neberūpi, kaip reaguos kitas – nesiekiu prisitaikyti. Paviršiniame lygyje kitaip neišgyvensi, bet būdamas su savimi išlieku paprastume. Toks dualus žaidimas man šiuo metu priimtinas, juk be nelaimių nebūna laimių, taip ir čia“, – priduria Jonas.
Ar esi sąmoningas?
„Nežinau, anksčiau, kiek moralizuodavau, dabar jaučiuosi neturintis teisės to daryt. Praėjo mokytojo era, nurimau, nutilau ir supratau, kad ramybėje ir paprastume yra tikrumas. Normalu, žmonės nori dėmesio, bet pastebėjau, kad yra asmenybės, ieškančios aplinkos veiksnių – patvirtinimų, nors išorinė aplinka tėra vidinis atspindys. Ir tie žmonės dažnai labai nori daug pasakyti, bet retai pagalvoja, kad visa tai fiksuojama, o esmė lieka. Vieną kartą nesąmonę parašei ir iš tiesų protingas, normalus ir stabilus žmogus, greičiausiai, nenorės su tavim turėti reikalų. Žmonės nenori prisiimti atsakomybės ir teisinasi, jog yra tik žmonės, kuriems reikia mokėti atleisti, priimti ir suprasti daromų klaidų neišvengiamybę. Tiesa, bet yra kas jų ir nedaro“, – atsako kūrėjas.
Aštrūs argumentai palengva keičia formą, diskusijos metu architektui priimant kitos žmogaus pusės vertinimus – primatiškai egzistuojantį siekį būti pripažintu. Sutikdamas, jog nuo prigimties nepabėgsi, dėmesį ima kreipti į klaidų matmenis, išskirdamas vidines vertybių ribas, kuomet, išsilaikius savimi, klaida lieka pateisinama, bet nusprendus jų nepaisyti, prarandama daugiau nei ji pati atima.
„Yra laimingųjų žmogeliukų, kurie gimė žinodami, ko nori ir eina kiaurai sienas. Manau tai nuostabu, o visi kiti ieško. Aš taip pat esu ieškotojas. O kai tokiu esi, kartais gyvenimo situacijos įklampina, todėl tenka prisitaikyti. Tai nėra parsidavimas, tik pasirinkimas būti, kur lengviau. Ir tai yra gerai, kadangi tu daliniesi – bendraudamas mainaisi patirtomis pozicijomis ir supranti esantis tose pačiose paieškose. Būna sutinki žmones, kuriems priešiniesi, bet kai jo paklausai ir išgirsti, kad jis lygiai taip pat mąsto, tik veikia kitaip. Kontrastas komunai kuria didelį indėlį“, – komunos vertę išskiria Jonas Juozaitis.
Kuo gyveni šiuo metu?
„Pirmiausia gyvenu labai paprastais dalykais – laiku su Greta, šuniuko pavedžiojimu, kas yra mano pareiga ir atsakomybė, bei gamta – esu užsibrėžęs apkeliauti visas lankytinas mūsų šalies vietas, kam dešimties metų nepakaks. Tai priverčia susimąstyti.
Pastebėjau, kad jei noriu šviesaus mąstymo, proto, gerų intencijų ir neturėti kaprizų, turiu stipriai sportuoti, o likusi dalis yra tiesiog darbas. Dominuoja ir maistas – elementarusis malonumus. Kai šiuos dalykus prisižiūriu, viskas būna gerai, bet tik disciplina sukliba – sistema ima byrėti. Kartais viskas atrodo taip paprasta, kartais sudėtinga, bet stengiuosi į tai neatsakyti. Tokiu ritmu, po truputį, ima pildytis ir svajonės. Natūraliai viską priimdamas dažniau jaučiuosi geriau nei blogiau, tuo ir gyvenu“, – lengvai atsako Jonas.
Sportas ir disciplina užima didelę Jono laiko dalį ir neišvengiamai daro įtaką jo stipriam charakteriui bei kylančioms asociacijoms, taip gyvenimą jis lygiuoja su kūno darbu.
„Ieškotojai turi problemų su kantrybe, tik kažkas netinka, meta. Užsispyriau sporte siekti savo ir tai nėra genetika, darbu – juodu darbu gali viską padaryti, pakeisti ne tik išvaizdą, bet ir mąstymą. Tik aplinkoj yra sustyguota taip, kad visi turėtų savo vietą, nes galingas žmogus yra labai nepatogus“, – priduria.
Charakteris.
„Esu užsispyręs, bet nesu kategoriškas, o dar labiau esu smalsus, todėl dažnai leidžiu procesams vykti, ypatingai kasdieniuose architektūros darbuose, kuomet ateina pas tave žmogus ir, visų pirma, tu turi suprasti, ko jis nori. Juk vieni mąsto balsu, kiti vaizdu, treti visai nemąsto. Kaip bendrauti ir suprasti, jei neišsišneki? Architektūros kūryboje pirmiausia viskas prasideda nuo pasakojimų ir bandymų suprasti, koks tai žmogus.
Kaip taisyklė – aukštas pareigas užimantys – viduje trapūs. Jie nėra blogi, bet tikrai norės, kad aplinka būtų saugi, gausi ir vienu ar kitu būdu transliuotų statusą. Nuo to ir pradedi, nes į tai neatsižvelgus, teks atlikti labai daug taisymų, o supratus, koks žmogus, kurti gerokai lengviau. Kas iš to, kad aš bruksiu savo, jei žmogus nesijaus gerai, kai jis ten gyvena, ne aš. Taip labai daug suvokiau per darbą. Tu kuri kaip kūrėjas, bet žmogus gyvena kaip gyventojas, todėl turi atsižvelgti ir prioritizuoti jį“, – pasakoja architektas.
Žmogus, kuris geba išjausti kitą žmogų, pirmiausia yra pažinęs save. Tuomet yra lengva. Sutinki? Kokius jausmus kelia ir ką tau reiškia Kauno komuna?
„Vilniuje visko yra, bet ten žmogeliukai dažnai perlipa savo kartelę – kai jautiesi visko matęs, gali pasijusti labai šustras, o tokie man nepatinka. Todėl man patinka Kaune, gan lėtai, su susiraukimu, bet paprastai, aiškiai ir ilgam – čia viskas ir slypi.
Esu Kauno žmogus, nors naudinga save pastatyti į nepatogią padėtį ir namuose gali eiti į kariuomenę ar veikti labdaroje, nebūtina važiuoti į Balį. Kur tikrai sudėtinga, menkai pasigirsi socialiniuose tinkluose ir retai bus kam įdomu, nes sudėtinga. Galbūt labdaros tema palies vieną kitą kartą, bet jei basas nuogais kiaušais eisi per Ameriką, paliksi gerokai stipresnį įspūdį. Va čia yra kitaip! Gali vėliau sėdėt ir agituoti – chebra, kaip jūs čia skrendat, jūs turite eiti! Be abejonės, kiekvienam savo.
Kad ir kokią, bet mes kiekvienas turime savo misiją ir nereikia įsivaizduoti, kad turime būti vienodi ar susivienyti. Komuna – buvimas kartu, būnant atskirai, o jei tau reikia pasitarti, klauski priešingos specialybės žmogaus, taip išvengiamas interesų konfliktas, be to, priešingoje prizmėje gali atrasti daugiau prasmės.
Bendras komunos tikslas virsta kiekvieno atskiro tikslo pasiekimu. Tokiu būdu papildai žiūrėdamas, būdamas. Kai skirtingų žmonių grupė siekia vieno tikslo, toji sinergija veikia stipriau nei tai darant dešimčiai tos pačios profesijos žmonių“, – pasakoja.
Kaip tapti geru komunos nariu?
„Mokėti pabūti kito kailyje. Tai vadinama empatija, bet pasakęs žmogui gatvėje, dažnai sulauki suvokimo – jausmingas, jautrus, nors tai tėra pamąstymas apie kito būti. Visgi, jei mano žmona pyktų, o šuo prišiktų vidury kambario, aš ir būčiau susiraukęs. Pagalvoji ir numoji ranka. Negali žinoti visko, kas vyksta kito gyvenime, bet daugiau mažiau, mano aplinkoje, žmonės moka išjausti, o susitapatinus kiekvienas tampa svarbus, nesiskirsto į viršininkus ir pavaldinius“, – dalinasi.
Ar pagrindiniu komunos bruožu išskirtum būtent empatiškumą?
„Viskas prasideda nuo to, kad reikia situaciją suprasti, tuomet turi būti ir vedlys, nes niekas nevyks. Yra žmonės, kurie pasiima ir yra žmonės, kurie pritraukia, matyt vienam nustatyta pasiimti, kitam eit ir daryt. Mano patirtis apie veiksmą.
Darbo, sporto klubo ar kavinės komunos veikia skirtingai ir aš jose esu kitoks. Iš tiesų, greitai įsilieju ir maloniai jaučiuosi. Jei tai būtų man neteisinga, būčiau išvažiavęs, bet dabar, kai žmonės pripratę, lieku tokiu. Juk koks ateini pirmą dieną – tave tokį ir priima, jei kas kinta, turi eiti į šoną ir susitvarkyti. Lengviausia apsimesti, jog nesupranti. Be abejonės, gali ir niekada neprisidirbt, iš pradžių užduodamas atšiaurų toną, tokiu būdu aplinka neturės kitokių lūkesčių.
Veikiant komunoje, svarbiausia pažinti žmogų, pasverti geras ir blogas puses per tai, kaip tai veikia tavo viduje, išskiriant esminius – tinkamus aspektus“, – pabrėžia Jonas.
Viskas per veiksmą. Esi žmogus darytojas, o tokie žmonės kuria miestą. Ar daug tokių pat žmonių sutinki savo aplinkoje?
„Labai. Nuo kitų miestų Kaunas išsiskiria kūrėjais. Čia jie slapti – pastatė skulptūrą, net vardo savo neužrašė, bet visi ploja. Jei sutinku nurautą savo srity, tvirtai žinau, kad jis bus dar labiau nurautas už menininką iš Los Andželo.
Kur daugiau mados, ten daugiau ir netikrumo, kur paprastumo daug – ten yra tikri dalykai.
Paprastas pavyzdys – daugybė kalbų apie Vilniaus stadioną, kuomet Kaune stovi senų senovėje ir niekas daug apie tai nešneka. Kaune, tie kas yra kūrėjai yra rimti žmonės“, – su šypsena išskiria architektas Jonas Juozaitis.
Ar tai tradicija?
„Taip, Kauno aplinka pakankamai vyriškos energijos. Kūrybiški dalykai veikia mažosiose grupelėse kartu su reakcijomis, kurios yra tikros. Mažiau pagyrų, daugiau svarių argumentų. Auditorija nėra patogi, bet kiekviena jos veikla pagrįsta“, – priduria.
Ar todėl ir esi Kaune?
„Kažkuria prasme taip, nors ne dėl įrodymų, mano vertybės žemiškos, viskas sukasi apie šeimą. Kaune tai svarbu. Didieji – madingi miestai sukurti iš įvairovės, daug žmonių, daug skirtingų minčių ir kūrybos. Čia viskas yra apie šeimą, gimines ir artimuosius. Kaune, kaip ir visur, yra daug neteisingų dalykų, bet kažkodėl didžiosios problemos pakankamai mažos.
Kai glausčiau yra sunkiau, kur daugiau paprastumo ir mažiau galimybių gimsta tikresni dalykai – nes sunkiau. Tobulėji, kai tenka prisitaikyti“, – dalinasi menininkas.
Pabrėždamas kontrastą ir tai, kaip vienas komentaras gali pakeisti kito požiūrį, išskiri augimą bendrystėje. Kaip įsivaizduoji šį procesą ir patį Kauną po 20 ar 50 metų?
„Žinant bangas, kaip jos bėga ir teka, turėjau nuojautą, kad atgims Soboro komuna, tikiu, kad taip nutiks ir senamiestyje. O vertinu tik teigiamai, turėsim viską. Jau dabar beveik viską turim, o svarbiausia – mes turime kitos vertės objektus – sporto bei būsimą mokslo erdvę. Mūsų mieste dominuoja kultūra ir tai, kas čia gero gimsta, per amžius ir laikosi, priešingai nei didžiuosiuose miestuose. Tiesa, tu tobulėji eini į priekį, bet pastovumas kuria savo vertę“, – užtikrinu tonu atsako Jonas.
Koks yra Kauno žmogus tavo akimis?
„Kauno žmonės išsiskiria tiesmukiškumu. Kontrastingas paprastų ir išsišokančių derinys. Tie žmogeliai, kurie tyli ir neatrodo įdomūs, būna daug įdomesni nei spalvingos asmenybės. Paprastume vyksta kosmosai, tada supranti, kad gyvenimas yra nuostabus. Aš ir buvau toks, kuris nieko nesiskiria nuo tų, kurie nieko nemąsto, bet tada viskas pasikeitė ir supratau, kad ir rajoniukų žmonės ne tik pievelę laisto, priešingai nei išsišokėliai, norintys pademonstruoti savo sumedėjimą. Teko ir man norėti užsidėti šarvą, siekiau atsiriboti, todėl išorėje transliavau save vienu ar kitu būdu, nors viduje esu spalvingas ir nesiekiu būti geresniu už kitus. Dažnai nustebina ten, kur mažiausiai tikiesi, todėl nereikia ieškoti bendraminčių, verčiau bendrauti su visais, kitaip gali daug praleisti“, – atvirauja Jonas.
Kokia yra tavo dovana Kauno komunai?
„Materialūs projektai gimę, bet dar trūksta brandos ir laiko, kad būtų galima garsiai džiūgauti. Kiekvienas ateina su savo bagažu, vienam skirta nugriauti kalnus, kitam tik taip atrodo. Aš duodu neduodamas, tiesiog gyvendamas gyvenimą. Nestebiu socialinių tinklų, nes smegenys išsibalansuoja ir pradeda rūpėti tai, kas menkai naudinga, bet, kartas nuo karto, kažkuo pasidalinu. Neagituoju, bet esu pastebėjęs, jog savo veiksmais paveikiu kitus žmones. Stengiuosi kurti pozityvesnius dalykus, o tai nėra lengva. Visada keičiuosi, primindamas sau, kad yra gerai tada, kai nesistengiu kitam savęs įrodyti. Taip ir vedu save, o nori nenori, žmonės tai mato – kam ko reikia, tas tą ir pasiima“, – atsako pašnekovas.
Ar turi slaptų norų?
„Visada norime būti tuo, kuo nesame, taip ir aš norėjau būti astrologu, bet dažniausiai visi atsakymai yra po nosimi, tad esu architektas, svajojantis suprojektuoti monumentą ar muziejų, prisidėti prie paveldo.
Kaunas, ne kitas miestas, įrašytas į UNESCO. Tokie reiškiniai mane domina – kai eini, netikėtai pamatai ir supranti, kuo tai paremta – ne miesto pirminiam taške blizganti, bet siauram takelyje džiuginanti statūlėlė, skulptūrėlė ar inkilai
Tokie mano norai, o galutinis taškas, gal aš ir klystu, bet dabar manau, kad tai veiksmas valdžios struktūroje. Matau save ir jaučiu tam trauką“, – dalinasi architektas Jonas Juozaitis.
Kaip ir sakei, komuna nėra tik darytojai.
„Mano noras yra įgyti galios tiek, kad galėčiau nustumti išsišokėlius ir suteikti erdvės tiems, kurie veda į šviesą. Tai sunkus kelias, nes tokiose pozicijose, tie, kurie nieko nedarant gali viską gauti, laikosi įsikibę nagais.
Visada švelniai provokuoju, neatsisakau patraukti per dantį grietinėlė atstovų, o jei įprastai būtų logiška kviesti į priekį patį kiečiausią, siūlyčiau veikti priešingai. Norisi išbandyti visas galimybes“, – argumentuoja.
Gražiai viskas susiveda į priešpriešą. Per provokaciją tam, kad išeitum į tiesą?
„Labai daug klausimų, greičiausiai per daug esu pasidomėję skirtingais dalykais, vieni jų sako taip, kiti sako kitaip ir aš nežinau, kaip yra gerai, todėl vis siekiu išbandyti neįprastas versijas. Taip veikdamas aplinkoje kuriu ją ir save“, – ramiu tonu atsako Jonas Juozaitis.
