Šiemet Lietuvoje minime įstojimo į Europos Sąjungą (ES) 20-metį. Šia proga Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Kaune organizuotoje diskusijoje žinomi šalies politikai ir visuomenės atstovai diskutavo apie Lietuvos kelią ir sėkmes bei apie Ukrainą – jos iššūkius ir galimybes.
Diskusijoje dalyvavo Europos Parlamento nariai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė, Seimo narė, buvusi europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir žurnalistas, signataras Rimvydas Valatka. Diskusijos moderatorius – Europietiškos dešinės instituto direktorius Teodoras Žukas.
Moderatorius T. Žukas: Rasa, kaip jūs prisimenate laiką po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo?
R. Juknevičienė: Tuo metu, Kovo 11-ąją, svarbiausia atrodė, kad taptumėme nepriklausomi. Atrodė, kad tuomet jau viskas eis savaime, viskas bus labai gerai. Tik paskui atsirado planas. Asmeniškai man vėliau jau buvo svarbesnis stojimas į NATO. ES taip pat, bet išrinkta į Seimą 1996 metais supratau, kad jei į NATO neįstosime, tai mūsų valstybė ir nepriklausomybė bus laikina.
Kai šiandien matome, kas vyksta Ukrainoje, tai visi suprantame, kad mūsų mažytei teritorijai tarp Baltijos jūros ir Rusijos arba Baltarusijos jau būtų seniai pabaiga, jeigu nebūtumėm šių dviejų stiprių organizacijų nariais. Vakarų šalių atstovai vėliau dažnai klausdavo kas mums svarbiau – NATO ar ES? Tai visuomet sakydavau, kad tai tolygu klausimui, ką tu labiau myli – mamą ar tėtį? Šeima yra šeima ir abu aljansai mums buvo ir yra labai reikalingi. Tiesa, geriausiai į šį klausimą yra atsakęs profesorius Vytautas Landsbergis. Tą atsakymą mes su Andriumi (aut. past. Kubiliumi) sužinojome tik dabar, dirbdami Europos Parlamente (EP). Vienas iš mūsų frakcijos narių iš Vokietijos, dirbęs ir su V. Landsbergiu, papasakojo, kad profesorius sakydavo, jog NATO yra apie gyvenimą, o ES – apie geresnį gyvenimą.
Šiandien yra visiškai aišku, kad tai, ką matėme dabar vykstant Sakartvele, ką matėme vykstant Ukrainoje yra atsakymas tiems, kurie klausia, kokia reikšmė yra mūsų narystės NATO, ES.
Moderatorius T. Žukas: Pone Kubiliau, jums taip pat klausimas apie tuos ankstyvuosius laikus. Kaip atrodė diskusijos tiek Lietuvoje, tiek europiniuose koridoriuose? Ar buvo sutarimas tarp Lietuvos politinio elito? Ir kartu, kaip mes kalbėjomės tuo metu su Europa – kodėl mes norime tapti pilnateisiais nariais?
A. Kubilius: Tuo metu mes buvome drąsus, bet ir ES buvo pakankamai drąsi. Ko, tiesa, dabar kartais pasigendame. Kai 1992 metais rinkimus laimėjo buvę komunistų partijos nariai, vedami Algirdo Brazausko, visiems mums buvo šokas, netikėta. Sąjūdis atnešė nepriklausomybę ir mes įsivaizdavome, kad rinkėjai balsuos vienaip, o jie nubalsavo visiškai priešingai. Na, ir Lietuva buvo pirmoji, kuri signalizavo apie tokią, vadinkime, nostalgijos bangą praeičiai. Mūsų paguodai, po kelių mėnesių tas įvyko ir Lenkijoje.
Verta prisiminti, kas tuo metu paraleliai vyko ES. Danijos pirmininkavimo metu, 1993 metais, buvo paskelbti garsieji Kopenhagos kriterijai. Buvo labai aiškiai pasakyta, kad mes, kaip naujieji nepriklausomi demokratiniai dariniai Europos kontinente, turime galimybių jungtis į ES. Tai buvo labai aiškus signalas.
Po to sekė ir mūsų asociacijos sutartys 1994 metais. Prasidėjo artimesni pokalbiai. Jei prisiminti visą istoriją, tuomet turėjome iššūkį dėl Ignalinos atominės elektrinės. ES reikalavo nuo pat pradžių, kad šią Černobylio tipo sovietinę elektrinę reikia uždaryti. Tuo metu Vyriausybei vadovavo Gediminas Vagnorius. Jis bandė laikytis pozicijos, kad neuždarysime, ir šioje vietoje mes įstrigome gana ilgam.
1999-aisiais jau pasimatė Rusijos finansinės krizės požymiai. Vietoje to, jog mes keistumėme ekonominę politiką, mes keitėme premjerus. Aš buvau trečiasis iš eilės. Tuo tarpu Estija jau buvo pakviesta į derybas. Mes buvome palikti antrojoje grupėje.
2000-ųjų pradžioje pakvietė deryboms ir mus. Bet tik formaliai. Esminis lūžis įvyko, kai plėtros komisaras Giunteris Ferhoigenas (Guenter Verheugen), kurį teko jau po to gana neblogai pažinti, nusprendė apsilankyti Lietuvoje. Jis sukonstravo siūlymą, jog reikia plėtrą daryti vadinamuoju „big bang“ arba didelio sprogimo principu. Dešimt valstybių priimti vienu ypu. Mes buvome ant ribos – arba mus kviečia, arba liekame antrojoje grupėje su Rumunija ir Bulgarija. O mes savo namų darbus buvome atlikę ne iki galo.
Ir tuomet įvyko tas garsusis susitikimas Nidoje, su lietuviškos samanės degustacija. Ten jau visa istorija, bet mums pavyko įrodyti, kad mes tikrai esame pasiruošę daryti reikalingas permainas ir reformas. Ir tą mes ir darėme – sąmoningai. Paskui jau tik girdėdavome, kad komisaras Ferhoigenas, lankydamasis kitose Europos sostinėse, sakydavo, jog yra tokia Lietuva, kurie aktyviai daro reformas, o jūs mokykitės iš jų, lietuvių. Tokia buvo pradžia.
Moderatorius T. Žukas: Pone Valatka, kaip atrodė mūsų viešoji erdvė tuo metu? Kas buvo kalbama? Kokios baimės, stereotipai vyravo?
R. Valatka: 2003 metais, kai Lietuva balsavo dėl stojimo į ES referendume, dar nebuvo nei „Facebook“, nei „YouTube“, nei „Twitter“, nei „Instagram“. Lietuvoje ką tik buvo atsiradę naujienų portalai. Jie, iš esmės, dėdavo tai, ką laikraščiai parašydavo arba televizijos parodydavo. Galime tik įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei socialiniai tinklai jau būtų naudojami.
Na, o patekti su antieuropine nuostata į spaudą praktiškai buvo neįmanoma. Tu turėjai parašyti labai gerą tekstą. Tai iš to laiko, prisimenu, įdomiausius svarstymus skelbdavo labai gerus tekstus rašęs, anksti išėjęs religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius. Jisai iš pradžių daug kalbėjo homoseksualų tema, gąsdino, kad bus legalizuota pedofilija. Vėliau parašė galingų tekstų, kur sakė, kad lietuviai šiaip jau yra įpratę gyventi simbiotinėje valstybėje, dar Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais. Paskui sakė, jog Lietuvai tai yra dar vienas šansas.
Galvodamas apie diskusiją, iš ryto prisiminiau, kad Ramūną Karbauskį aš prisiminu būtent iš tų laikų. Ačiū Dievui, kad jis buvo marginalas. Jo publikai norėjosi pabaigti paimti visą žemę. Ir aišku, ES jiems tuo metu nereikėjo. Ten jis visokių planų ir dėl NATO, ir dėl ES turėjo, siekė, kad būtų viskas atidėta.
Įsivaizduokite, dar buvo toks dalykas, kad Lietuvoje buvo laikai, kai inertinės rinkėjų masės dievuku buvo Rolandas Paksas, kuriam svarbiausia buvo ateiti į valdžią. Rusijoje jo atėjimas į valdžią taip pat buvo labai svarbus, bet jie nepagalvojo ir jam nepasufleravo, kad reikia eiti prieš ES. Tai praktiškai labai didelio triukšmo ir nebuvo.
Moderatorius T. Žukas: Radvile, klausimas apie tuometį jaunimą. Buvai Jaunųjų konservatorių lygos narė. Ką darė jaunimo organizacijos ir bendrai jauni žmonės, idant pagreitintų mūsų įstojimą į ES?
R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Esu žmogus, kuris iš vaikystės prisimena Baltijos kelią, Nepriklausomybės atkūrimą, blokadą. Šildydavomės su karšto vandens pūsle, dėdami ją į patalus, nes namie būdavo be galo šalta. Ir tuomet atėjo galimybė eiti europiniu keliu.
Dabar yra labai gražus laikas gimti, bet mūsų laikas ir patirtis buvo ypatinga. Tuo metu, likus keletui metų iki narystės, aš atėjau į Jaunųjų konservatorių lygą ir į Tėvynės Sąjungą. Puikiai atsimenu, kaip 2003 metais vykdėme įvairias kampanijas už referendumą. Tikrai buvo aktyvus metas. Iš tų laikų labai prisimenu kalbėjimąsi su žmonėms, žmonių lūkestį, kaip viskas bus geriau. Kiti, žinoma, sakė, nieko čia išvis gero nebus. Tai tų nuomonių buvo įvairių, bet didžiąja dalimi jos tikrai buvo labai pozityvios.
Nors jau įstojus, 2004-aisiais, politiniame lauke daug dėmesio skirta R. Pakso reikalams, jaunimo gretose aš tikrai jaučiau sujudimą bendrąja prasme. Mums buvo labai svarbu vertybinis pagrindas, bet, kartu, rūpėjo ir paprasti, pragmatiniai dalykai: galimybė įgyti naujų žinių, išvykti į užsienį, pasinaudoti tarptautinių mainų programomis, dalyvauti projektuose ir kitose veiklose.
Moderatorius T. Žukas: Šiandieninės diskusijos tema ir mūsų vieningas rūpestis yra Ukraina. Būdami 20 metų ES nariais, kaip mes galime padėti integracijos kontekste? Pone Kubiliau, kaip manote?
A. Kubilius: Pradėsiu šiek tiek plačiau, nes man yra neatsiskiriama karas ir Ukrainos integracija. Mano įsitikinimu, pagal savo svarbą, artimiausias dešimtmetis Europoje bus Ukrainos dešimtmetis. Tai – karas, pergalė, atstatymas, integracija ES ir NATO. Šioje vietoje mūsų vaidmuo yra labai svarbus, ne tik todėl, kad mes remiame Ukrainos siekius, duodame, ką galime, bet ir tai, kad mes esame ES ir NATO nariai. Esame Vakarų bendruomenės nariai.
Mes turime suprasti, kad iš tikrųjų galime daryti įtaką ES ir Vakarų politikai. Be abejo, tam tikrose ribose, bet labai svarbu atsisakyti to manymo, kad mes esame mažiukai ir nieko negalime.
Vis dar reikia vakarus įtikinti apie Ukrainos, kaip geopolitinio faktoriaus, svarbą visam Europos kontinentu ir jo ateičiai. Per šį dešimtmetį turi būti pasiekta ne tik Ukrainos pergalė ir narystė ES, bet turi būti išnaudotos galimybės permainoms Baltarusijoje, o galbūt net ir Rusijoje.
Mano intuicija sako, kad Putinas labiausiai bijojo Ukrainos sėkmės. Kad Ukraina taps sėkminga valstybė per savo integraciją ES, o tai gali tapti tuo veiksniu, kuris griautų patį Kremliaus režimą, nes Rusijos žmonės pradėtų reikalauti to paties. Putino strategija buvo neleisti Ukrainai kurti savo sėkmės. Klausimas, ar Vakarų strategija yra priešinga – neleisti Putinui laimėti su savąja ir padėti Ukrainai kurti sėkmę.
Šiame kontekste Lietuva turi nebijoti imti žymiai didesnio vaidmens, burti bendraminčius, ieškoti sprendimų.
R. Valatka: Raktinis žodis yra karas. Kitas raktinis žodis – Ukraina. Jeigu Rusija bus sutriuškinta, išnyks ir Orbanas, ir serbo prorusiškumas, ir Bidzina Ivanišvilis, ir Karbauskis su Vėgėle irgi bus tapę istoriją. Todėl, kad nebebus kas skatina, nebebus kas stumia. Tad kalbėdami apie ES plėtrą, mes, pirmiausia, turime kalbėti apie NATO plėtrą.
Moderatorius T. Žukas: Radvile, dirbdama Seime parlamentinėje diplomatijoje, dažnai bendrauji ir su ukrainiečiais, ir su ukrainiečių kolegom, kurie dirba su Europos integracijos klausimais. Ką kalba ukrainiečiai? Ko jiems reikia iš mūsų? Kuo mes galime padėti?
R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Na, pirmiausia, tai esame vertinami kaip labai geri draugai, sąjungininkai, rėmėjai. Ką mes dar galime padaryti? Nepavargti.
Ukrainiečiai visą laiką visose formatuose kalba dėl gynybos ir saugumo. Padėkite mums apsiginti.
Mes padarėm maksimaliai kol kas, kiek mes galime. Ir man atrodo, kad tai yra mūsų stiprybė jaustis patiems oriai, bet ir kartu nebebūti tais, kur mūsų ilgą laiką matė kaip pagalbos ir finansavimo prašančius. Ne, mes jau patys galime padaryti daug. Tame tarpe ir įgnybti didiesiems, pasakyti, kad jūs irgi galite daugiau. Tai mūsų, man atrodo, pareiga.
Moderatorius T. Žukas: Pone Juknevičiene, kokios mes ES norime? Ko jai reikia?
R. Juknevičienė: Niekas negalvojo, kad gali būti karas Europos kontinente ir šiame kontekste vyksta didžiuliai lūžiai pačioje ES: visuomenėje, suvokime apie ateitį ir saugumą, gynybos klausimus.
ES reikia kurti savo gynybinius pajėgumus. Tam, prisipažinkime, ilgą laiką mes Lietuva labai nekreipėme dėmesio taip pat, sakydami, kad mums užtenka NATO, mes nenorime dubliuoti. Ir iš tikrųjų nenorime. Visgi akivaizdžiai pamatėme, kad tai yra priklausomybė vien tik tai nuo JAV ir esant kriziniai situacijai JAV viduje, mes esame pliki, nuogi.
Bet lūžis įvyko ir gynybos poreikį šiandien mato dauguma ES lyderių. Mes turim visi kartu, su vokiečiais, ispanais ir kitais, suvokti, savo reikšmę visam globaliam pasauliui. Tad svarbiausia šiandien yra bendra ES gynybos strategija ir pajėgumai.
Stebėti ir klausyti visą įstojimo į ES 20-mečiui skirtą diskusijos įrašą galite spustelėję šią nuorodą.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš TS-LKD PK sąskaitos. Užs. nr. KVK -2024-05-02-TS-LKD.
