Bičiuliai Linas ir Gediminas Kauno centre telkia dviratininkų bendruomenę. Prieš trejus metus atidarę dviračių dirbtuves jie ne tik remontuoja techniką, bet ir apsikeičia naujienomis su dviratininkais, rengia pasibuvimus, o miesto kurjeriams net yra paskyrę atokvėpio kampelį su virtuve.
„Atėjus pavasariui dviračiai plaukte plaukia į taisyklą. Visi su įkvėpimu ruošiasi naujam sezonui!“, – vos spėdami suktis sako dviračių dirbtuvių „Ride and Mend“ įkūrėjai Linas Mazgeika ir Gediminas Mankevičius. Jie džiaugiasi, kad vis daugiau kauniečių pasirenka aktyvų gyvenimo būdą, o dalis, kaip ir pats Linas, išvis atsisako automobilio ir sėkmingai persėda ant „žirgo“ su dviem ratais.
Meilė dviračiams
Pašnekovai važinėjimą dviračiais pamėgo dar vaikystėje. Paaugę garaže ar sandėliuke vis ateidavo juos patikrinti, sužiūrėti, ar gerai veikia. Užaugęs Gediminas Mankevičius paniro į dviračių sportą, dalyvauja kalnų dviračių varžybose. Abu pašnekovai anksčiau dirbo kurjeriais dviračiu. Karantino metu pamatė, kad padidėjo dviračių taisyklų poreikis, 2021 m. pradžioje vieną tokią įstaigą šalia Vienybės aikštės ir atidarė. Dirbtuves įrengė iš senų, dovanotų, atiduotų baldų ir kitos įrangos, nusipirko įrankius ir pradėjo darbuotis.
Bičiuliai ne tik meistrauja, bet ir stengiasi edukuoti lankytojus, moko kaip prižiūrėti dviračius ir itin akcentuoja šalmo būtinybę.
„Čia vieno pastoviausių klientų – Sauliaus – pažeistas šalmas. Jis žiemą dviračiu šaligatviu leidosi nuo Parodos kalno. Buvo slidu, užkirto stabdžius, jis slydo, nusivertė ir pakaušiu trenkėsi į kelio atitvarą. Kai atsikėlė, sakė, galvą labai skaudėjo. Net šalmui sugėrus smūgį. Šalmas išgelbėjo jam gyvybę! Važiuojant dviračiu rekomenduojame visada naudoti šalmą“, – pabrėžė L. Mazgeika.
Sunkiausia jų darbe – prikelti dviračius antram gyvenimui po avarijų, ypač, po susidūrimų su automobiliais.
„Tenka gerokai pasukti galvas, dirbame išsijuosę“, – pažymėjo meistras G. Mankevičius, neatsitraukdamas nuo taisomo dviračio.
Įdomu, kad servise bendruomeniškumą kuria ir tai, kad jei turima įgūdžių, dviratį sutaisyti čia galima ir pačiam.
„Turime laisvą stovą. Ateini, pasikabini dviratį ir remontuoji, jei kas neaišku – iškart gauni mūsų konsultaciją. Įrankius skoliname. Mokomės vieni iš kitų“, – sakė L. Mazgeika.
90-ųjų dviračiai – itin patvarūs
Labiausiai meistrų Lino ir Gedimino akys sužimba kalbai pasisukus apie senuosius dviračius.
„Specializuojamės taisydami ir restauruodami 90-ųjų dviračius. Jie pagaminti iš plieno, „baisiai“ patvarūs. Praktiškai – nesulaužomi. Ieškome 90-ųjų dviračių, kurie tuo metu buvo populiariausiųjų viršuje, kuriuos lenktynininkai svajodavo įsigyti. Gaila, kad dabar šie dviračiai mėtosi sandėliukuose apdulkėję, surūdiję, nors iš tiesų jie yra labai kokybiški, kiekvienas varžtelis preciziškai pagamintas. Dabar perki naują „galaxy“ dviratį už 200 eurų ir atrodo, kad ten iš varškės viskas padaryta. Verži varžtą ir negali pagal reikalavimus priveržti, viskas eina lauk… Nepalyginsi su senaisiais XX a. dviračiais“, – komentavo meistras G. Mankevičius.
Jį papildo kolega Linas: „Dviratis – tobulas išradimas. Jeigu jis kažkada buvo kokybiškai pagamintas – toks ir liks, tereikia jį prižiūrėti, saugoti, skirti dėmesio, mylėti ir važiuos puikiai. Retro dviračiai – geresni už daugumą naujų. Jų galiojimo laikas – neribotas“, – konstatavo meistras.
Pašnekovai čia pat pademonstruoja savo turimus senuosius dviračius. Lino dviračio plieninis rėmas pagamintas 1991-1993 m. Gedimino lenktyninio dviračio plieninis rėmas siekia 1998-uosius. Šį dviratį Gediminas pats sukonstravo, suderino su moderniais komponentais specialiai lenktynėms.
„Mėgstame dviračių įvairovę: kalnų, plento, „gravel“ tipo. Kuo įvairesni – tuo įdomiau. Aš turiu tris dviračius, Gediminas – kol kas du. Jie puikiai atstoja automobilius, žinau, nes neseniai atsisakiau automobilio. Pakeičiau jį dviračiais ir viešuoju transportu. Esu laimingas!“, – sakė Linas Mazgeika.
Žinoma, priėmus tokį sprendimą, reikia prisitaikyti prie niuansų: žiemą būtina speciali apranga, padangos, be to, ant kelio žiemą Kaune pilama daug druskos, kuri patenka į ratlankius.
Atnaujina ir surinkinėja
Ant sienos kabo atnaujintų dviračių galerija – meistrai dviračius ne tik taiso, bet ir surinkinėja iš detalių kaip dėliones. Jie užsiima dviračių atnaujinimu, perdažymu. Taip pat surinkinėja individualius dviračius. Brangiausias rankose jų laikytas dviratis kainavo 8 tūkst. eurų, kurį meistrai surinko iš dalių.
„Kadangi jis naudojamas lenktynėse, negali būti jokių klaidų, dirbome itin preciziškai“, – pabrėžė abu.
Dviračiai į dirbtuves atkeliauja iš įvairiausių vietų: užgriozdintų sandėliukų, garažų ar net konteinerių.
„Būna, kažkas randa šiukšlyne dviračio rėmą, atitempia ir klausia, ką galima iš to padaryti. Ir mes surenkame kažką važiuojančio“, – šypsodamasis kalba L. Mazgeika.
Vienam garbaus amžiaus vyrui, buvusiam chirurgui, meistrai surinko specialų dviratį, atsižvelgdami į tai, kad vairuotojas turi kojų problemų, o minti nori.
„Jis turėjo seną dviratį. Sūnus kokius šešerius metus žadėjo sutvarkyti, bet taip ir neprisiruošė. Kai apie tai sužinojau, supratau, kad prie šimto metų artėjančiam vyrui dviratį pritaikyti reikia kuo greičiau, kad dar spėtų pasidžiaugti. Savaitgalį ne darbo metu viską pažėriau, per naktį perrinkau ir kitą dieną atvežiau pabaigtą. Jis neapsakomai džiaugėsi, iškart išbandė ir mina iki šiol“, – sakė G. Mankevičius.
Meistrai konstatuoja, kad jau pasiektas lygis, kai mindami per miestą iškart pastebi savo darbus: pasirodo, ir šitas, ir anas dviratis jų tvarkytas. Jie atsimena dviračio silpną vietą, tad prieina pažiūrėti, patikrina.
Suteikia laisvę
Pašnekovai pažymi, kad dviratis suteikia laisvės pojūtį, padeda pamiršti problemas, išvalyti mintis.
Laisvės pojūčio įkvėptas Gediminas ant dviračio atsisėdo sulaukęs 7-erių. Jis dalyvauja kalnų dviračių lenktynėse su stipriausiais Lietuvos sportininkais. Varžybose jis pasirodo su 1998 m. dviračiu. Lenktynininkai į tai reaguoja su nuostaba, sako, kad už tokį seną dviratį reikėtų skirti atskirą apdovanojimą.
„Nes patys bijotų net važiuoti su tokiu. Jie vairuoja 2 m. senumo dviračius ir jau ieško naujesnių, o aš – net 26-erių“, – pažymi G. Mankevičius ir priduria: „Man svarbiausia, kad būtų linksma, įdomu važiuoti, o rezultatas – trečiaeilis dalykas. Bet, žinoma, kažkada norėtųsi ir ant apdovanojimų pakylos atsistoti.“
Varžyboms jis ruošiasi Kaune, mėgsta treniruotis Panemunės šile, kitose saugiose trasose. Čia pat dviratininkas pažymi, kad pavasarį riedant dviračiu gamtoje sulaukia aplinkinių pykčio: žmonės specialiai iškasa duobes, ištempia trosą, kad užkirstų kelią važinėtojams.
„Labai liūdna dėl to. Tokie „tvarkdariai“ tik gamtai daugiau žalos pridaro: pripjausto medžių, duobių prikasa. Galiu patikinti, kad dviratininkai į treniruotes gamtoje žiūri atsakingai, niekad net šiukšlės nesame palikę – viską susirenkame ir parsivežame namo“, – sakė G. Mankevičius.
L. Mazgeika Kauno mieste aktyviai mina 6 -7 m. ir pastebi, kad dviračių ir automobilių vairuotojų santykiai pagerėjo.
„Anksčiau vairuotojai reaguodavo taip, tarsi būtų pirmąkart išvydę dviratį. Pypindavo, ignoruodavo, specialiai spausdavo prie šaligatvio bortelio. Tuomet nusiteikiau: sunku, bet kitaip nebus, reikia tvarkingai minti ir rodyti gerąjį pavyzdį žmonėms, mokytis kartu gyventi mieste. Situacija per tiek metų žymiai pagerėjo, bet atsirado kitas iššūkis – nuomojami paspirtukai. Paaugliai ant vieno paspirtuko važinėja sulipę po 2-3, pavažiavę numeta juos bet kur: vidury dviračių tako, ant šaligatvio, pievos. Gal centre jiems ne vieta?“, – svarstė L. Mazgeika.
Kurjeriams – atokvėpio kampelis
Dviračių taisykloje ant sienos kabo Kurjerių asociacijos reglamentas. Ši organizacija siekia užtikrinti kurjeriams socialines garantijas, stabilų darbą ir pajamas, taip pat teikia teisinę ir materialinę pagalbą. Dviračius minantys kurjeriai čia mielai laukiami per pertraukas tarp užsakymų. Jie gali naudotis virtuvėle, prisėsti, atsipūsti, pabendrauti ar sužaisti kompiuterinį žaidimą.
Čia užsukęs Karolis kurjeriu Kaune dirba jau ketverius metus. Kurjerių darbo gerinimui jis siūlo įvesti eismo pokyčių miesto centre: Kęstučio g., K. Donelaičio g. Beje, Centro vairuotojus jis gali pagirti, jie laikosi kelių eismo taisyklių. Dirbdamas su dviračiu jis stengiasi mieste važiuoti su srautu, maždaug 30 km/h greičiu. Visgi, pasitaiko ir avarijų, kurios, jo teigimu, dažniausiai įvyksta dėl netinkamos infrastruktūros.
„Kęstučio gatvėje siūlyčiau koreguoti dviračių taką – apkeisti eismo juostų puses. Tai labiau derėtų prie automobilių eismo, vairuotojų mąstymo, žvalgymosi“, – įsitikinęs kurjeris Karolis, per dieną Kauno centre įveikiantis apie 70 km, o kartais ir visus 100 km.
Pristato dviračių programėlę ir kviečia į lenktynes
Durys dirbtuvėse atviros visą dieną: kol šnekučiuojamės, užeina keli kauniečiai, vedini dviračiais, užbėga kurjeris, trumpam užeina keli dviratininkai, pasilabinti atvyksta ir kaimynystėje įsikūręs Lietuvos dviratininkų bendrijos primininkas Paulius Bakutis.
Jis siūlo pasižvalgyti naujoje navigacinėje programėlėje „Burbi“, kur sužymėti Kauno dviračių takai, gatvių jungtys. Programėlė padeda rasti tiesiausią kelią, pamatyti gražiausias miesto vietas – keliaujant dviračiams tinkamais takais. Programėlėje atskirai sužymėti dviračių takai, kita spalva nubrėžti bendri pėsčiųjų ir dviračių takai. Pvz., Laisvės alėja eina bendras takas, kur nėra taip patogu važiuoti kaip atskiru dviračių taku Savanorių prospektu.
„Žemėlapyje matyti trukdžiai dviratininkams, pvz., pėsčiųjų perėjos problemos prie Kauno aklųjų ir silpnaregių centro. Kaune dviratininkai susiduria su problemomis sankryžose, stinga pervažų. Programėlėje kiekvienas raginamas pažymėti konkrečioje vietoje dviratininkų laukiančius iššūkius, pvz., duobę, tako užstatymą automobiliais ir pan.“, – ragino P. Bakutis.
Dviračių meistrai prieš atsisveikindami pakviečia į renginį – balandžio 6 d. „Vilko kartodrome“ vyks dviračių lenktynės „Traukia kairėn”, kurių metu bus varžomasi šešiose dviračių klasėse. Po varžybų vyks vakarėlis. Tai – simboliškas dviračių sezono atidarymas.
