Veliuoną įsimylėjau dar studijų laikais. Ilgainiui susidėliojo tradicija antrą Velykų dieną lankyti Veliuoną, jos piliakalnius, jos panoramiškas gatveles ant pasakiškos Nemuno terasos briaunos. Senoji Veliuonos mokykla (1938 m.) man buvo atradimas. Susipažinau su fantastišku žmogumi – danu Johnu Nilsonu, kuris nupirko ištuštėjusį mokyklos pastatą ir persikėlė čia gyventi.
Kodėl? – klausiau dano. Todėl, kad Europoje tu nerasi piliakalnio su Nemunu papėdėje, kur galėtum apsigyventi. Johnas buvo teisus. Veliuonos mokyklos kalnas buvo sakrali vieta visom prasmėm.
Taip atsitiko, kad vėliau, po netikėtos Johno Nilsono mirties, Veliuonos kalne apsigyveno kiti mano bičiuliai. Džiaugėmės Mokyklos kalnu kartu. Vėliau, gyvenimo vingiai pakeitė šeimos planus ir aš suradau Veliuonai įpėdinius – 2019 pavasarį istorinės mokyklos pastate įsikūrė kauniečių Remėzų šeima. Džiaugiausi už juos kaip vaikas. Į Veliuonos kalną vėl grįžo gyvenimas… Vėl grįžo pasakiški rytai su kylančia virš Pilies kalno saule ir fantastiški vakarai, su besileidžiančia saule už Vytauto Didžiojo 1421-aisiais pastatytos bažnyčios.
Deja, fatališkas kovo 12-osios gaisras veliuonišką idilę nukirto… Todėl šventų Velykų išvakarėse belieka melsti Mokyklos kalno prisikėlimo. Belieka prašyti paramos, pagalbos padegėlių šeimai, šią ypatingai sunkią valandą…
Vilma Remėzienė: svajonė truko taip trumpai
2024.03.12 prieš 9-ias… Dingsta elektra. Ir staiga – siaubingas ūžesys, lydimas baisulinio traškesio… Riksmas – „deegaaam!!!“. Bandėme gelbėti, bet minutė, kita ir reikėjo gelbėtis. Ugnis tarsi išpildė namo norą. Mūsų net nepaklausė… Nuskambėję draugės žodžiai įvardijo tiesą: namo stuburas buvo sveikas, bet žarnyne gyveno vėžys.
Mes bandėme Jį gelbėti, iš visos širdies, su didele meile, norėjome palikti Veliuonai dar ilgai gyvensiantį atminimą, NAMĄ su molinių čerpių stogu, kieto medžio, kietos konstrukcijos, stovintį kiečiausioje istorinėje vietoje, kone visą šimtmetį lydintį Nemuną žvilgsniu.
Namas buvo šviesiausių atsiminimų lopšys daugeliui žmonių, kurie čia mokėsi, dirbo, svečiavosi ir gyveno. Jis gyveno savo gyvenimą, pradžioje priglaudė mokinius, gyveno jame ir mokytojai. Išleido kelias dešimtis mokinių laidų į svietą. Laikai keitėsi, švietėjiškas vaidmuo prarastas, Namas patapo bendrabučiu, siuvykla. Galų gale, buvo apleistas ir vienišas. Kol sutiko naujus rūpestingus pakeleivius – Džoną ir Izabelą. Sulaukęs tiek meilės ir pagalbos, nušvito vėl naujai. Namas ir glaudė, ir džiugino visus savo turiniu ir stotu. Nuo tada Mokyklos vardas pasikeitė į Dano Namas. Skaudi netektis – išeina vienas iš pakeleivių Džonas. Liūdi Veliuona, liūdi ir Namas.
Vėliau sutinka naujus draugus – Gitaną ir Paulių, kurie per trumpą laiką davė daug meilės, spalvų ir tikėjimo. Deja, dėl nenumatytų aplinkybių, Namas vėl pradėjo dairytis naujų pakeleivių.
Mūsų šeimai teko laimė Jame pagyventi, pajausti Jo dvasią, prisiliesti prie Jo, Jo aplinkoje stebėti nuostabios gamtos virsmus, prisiimant atsakomybę rūpintis Juo ir leisti Jam pasveikti, toleruojant visus Jo kaprizus… Prašome mums atleisti, kad neišsaugojome Jo, tai buvo ne mūsų valioje.
Reikalinga parama
Esame labai dėkingi visiems už palaikymą, už jūsų maldas, už gerų minčių siuntimą, už paramą pinigais ir darbais, už jūsų laiką. Labai vertiname ir gerą žodį, ir tuos dantų šepetėlius su prierašu „Nenustokite šypsotis, šepetėliai nesupakuoti, bet nauji“.
Ypatingai dėkingi veliuonietei Redai, laikinai mus priglaudusiai ir aprengusiai savo namuose ir Izabelos šeimai, laikinai suteikusiai būstą, kol turėsime kur gyventi.
Draugai prašė viešai paskelbti banko sąskaitą, nes yra ir žmonių, kurie mūsų net nepažįsta, bet nori paremti mus šią sunkią minutę.
Tai atidėliojome, nes nesame pratę imti, labiau stengėmės duoti.
Bet, laikui einant, suvokiame kokio masto nelaimė įvyko, todėl mūsų šeimai reikia visapusiškos paramos. Dėkojame iš anksto…
Vilma Remėzienė
Sąskaita paramai: LT067044060004305917, SEB bankas.
Paskirtyje parašyti: Parama nukentėjusiems nuo gaisro.
Kontaktams: [email protected]
