Koks gyvenimas virė „Inkaro“, „Drobės“, „Popieriaus“ fabrikuose ar „Kauno radijo gamykloje? Į šį klausimą atsakytų naujas muziejus, kurio idėja sausio 11 d. buvo pristatyta Kauno paveikslų galerijoje. Čia vyko parodos „Žmonių muziejaus manifestas“ atidarymas. Pateikta muziejaus idėja, galimos vietos įsikūrimui, ekspertų komanda yra, tetrūksta finansavimo, sako parodos kuratorė Auksė Petrulienė.
Ji pažymėjo, kad industrinės visuomenės istorijai skirti Darbo muziejai Europoje veikia daugiau kaip 50 metų. Šių muziejų tinklas sukurtas Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, tokių muziejų yra Lenkijoje, Estijoje. Lietuva šią idėją dar tik brandina.
Naujo muziejaus idėja
Naujame muziejuje būtų pasakojamos tarpukario, sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos fabrikuose dirbusių „nematomų“ žmonių istorijos, čia būtų saugoma visos Lietuvos pramonės atmintis.
Anot parodos „Žmonių muziejaus manifestas“ kuratorės Auksės Petrulienės, muziejaus idėja išaugo iš bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ parodų ciklo „Didžioji pramonė“, rengto nuo 2017 m. Kasmet buvo pristatoma po istorinį Kauno fabriką. Manifestą sudaro buvusių Kauno pramonės darbuotojų ir jaunosios kartos tyrėjų bei aktyvistų atsakymai į du klausimus: kodėl reikia išsaugoti pramonės atmintį ir kaip tai padaryti.
Parodoje eksponuojami manifesto sakiniai buvo užrašyti pernai vasarį Kauno paveikslų galerijoje „Didžiosios pramonės sueigos“ metu, gegužę Kauno menininkų namuose ir birželį Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje konferencijoje „Kultūra ir emancipacija“. Juose prabyla darbuotojai iš legendinių Kauno fabrikų: „Drobės“, „Inkaro“, „Kauno popieriaus fabriko“, Kauno radijo gamyklos/„Bangos“ ir kt.
„Muziejuje turėtų būti girdimi pramonėje dirbusių žmonių balsai, pasakojamos istorijos, dalijamasi patirtimi ir emocijomis. Muziejus, kuriame yra vietos moterims, konvejeriui, išradimams, kolektyviniams sodams, nostalgijai, ironijai, chemijos išėstoms kojinėms, lamoms ir menininkų kūriniams“, – parodoje rašo menotyrininkė dr. Linara Dovydaitytė.
Renginio metu atkreiptas dėmesys, kad pramonės istorija – iki šiol Lietuvoje mažai atskleista XX a. istorijos dalis ir dera suskubti, nes fabrikų pastatai sparčiai nyksta, buvę darbuotojai – iškeliauja amžinybėn.
Legendiniai eksponatai
Parodoje šalia užrašyto manifesto pateikti būsimo muziejaus eksponatai, išsaugoti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus fonduose bei žmonių spintose: tarpukariu veikusio „Tilkos“ fabriko saldainių dėžutė, 1938 m. „Br. Tilmansai ir KO“ pagaminti emaliuoti puodeliai, 1939 m. Broniaus Pundziaus sukurta skulptūra „Pramonės personifikacija“, 1964 m. Stasio Ušinsko sukurtas vitražas „Studentai praktikoje“, 1981 m. sukurtas vyriškas darbo rūbas iš siuvimo fabriko „Žeimena“ (Švenčionys), 1990 m. vasarį Vilniaus modelių namuose iš „Litekso“ audinio pasiūtas „Laisvės” paltas.
Eksponuojami ir gamyklų albumai, daugiausiai Kauno radijo gamyklos. Įdomu, kad sovietmečiu kiekvienas gamyklos cechas turėjo fotografijų albumus, juose – ne tik fabriko veikla, darbuotojų šventės, bet ir patiekalų receptai.
Kone seniausias eksponatas – XX a. pr. N. Mockel „Tarptautinės aukštosios audimo mokyklos audinių raštų knyga“. Tai „Drobės“ vyr. desinatoriaus (dizainerio) Ernesto Sakavičiaus knyga, kurią po ranka turėdavo kurdamas audinius XX a. 7-8 deš. Kaip žinia, „Drobės“ fabrikas galėjo didžiuotis audinių raštų inovacijomis ir apdovanojimais sąjunginėse bei tarptautinėse parodose.
Ant sienos kabo didžiulė 2020 m. daryta Dariaus Petrulio nuotrauka, pavadinta „Inkaro“ stounhendžas“, kurioje – buvusi fabriko garbės lenta. Šiandien jos jau nebėra.
Kampe apverstas stovi propagandinis plakatas „Mūsų darbas – taikai“, kurį 1952 m. sukūrė Albina Makūnaitė. Parodoje matyti ir šiuolaikinis eksponatas – savadarbis plakatas iš Gegužės 1-osios profesinės sąjungos organizuotų streikų.
Prakalbo fabrikų darbininkai
„Drobės“ fabriko veteranas Vytautas Gailius parodoje paliko atsiminimą apie studijas.
„1962 m. pradėjau Kauno politechnikos institute studijas „lengvosios pramonės įrengimai ir aparatai“. Rugsėjo pirmą dieną mums, pirmakursiams, pasakė – nagi, greitai pasiskirstykit į tris grupes – kas važiuosit dirbti į „Drobę“, „Kauno audinius“ ar „Liteksą“. Pasirinkau „Drobę“ ir tą pačią dieną pradėjau ten dirbti“, – rašė V. Gailius. Nuo 8 iki 17 val. studentai dirbdavo gamyklose, o nuo 18 iki 21 val. vykdavo paskaitos. Tai tęsėsi 2,5 metų, po to vykdavo tik paskaitos.
Per porą metų fabrike V. Gailius tapo antros kategorijos frezuotoju, gaudavo algą. Po studijų V. Gailius grįžo į „Drobę“ ir dirbo jame vyr. mechaniku iki gamyklos uždarymo 2007 m.
Kauno popieriaus fabriko laboratorijoje dirbusi Vida Dūdienė mena, kad fabriko produkcija buvo aukštos kokybės. „Fabrikas gamino geriausią popierių tarybų sąjungoje, visos enciklopedijos pagamintos ant mūsų popieriaus. Didžiuojuosi, kad dirbau Kauno popieriaus fabrike ir buvau jo dalimi“, – sakė V. Dūdienė.
Numatė įsikūrimo vietas
Viena iš naujo muziejaus iniciatorių Auksė Petrulienė išvardino kelias hipotetines vietas, kur galėtų įsikurti naujasis muziejus: Kauno paveikslų galerijoje, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose arba buvusioje Kauno radijo gamyklos mokslinėje-techninėje bandymų stotyje (Dovainonys, Kauno r.).
„1938 m. pastatyti Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai – „Unesco“ paveldas, interjere ir eksterjere išlikę objektai susiję su naujajam muziejui rūpimais dalykais, pvz., P. Kalpoko freskos. Kitas objektas – Kauno radijo gamyklos techninių valdymų dalis, mokslinė-techninė laboratorija. Šiuo metu ją naudoja Ryšių reguliavimo tarnyba, bet labai mažai“, – kalbėjo A. Petrulienė.
Kaip tinkamus, bet mažai realius variantus A. Petrulienė paminėjo „Lituanikos“ batų fabriką Jonavos g. ir buvusią „Tilmansų“ fabriko darbininkų valgyklą Kaunakiemio g.
„Industrinius pastatus Kaune atmečiau, nes žinau, kad jie yra privačiose rankose, kad kažkas išpirktų, pvz., batų fabriką – būtų stebuklas, nes jis stovi nuostabioje vietoje, tai puiki nekilnojamojo turto investicija. Netikiu, kad jį atiduotų visuomenės reikmėms. (…) Iš „Tilmansų“ darbininkų valgyklos belikusi tik siena. Įdomu, kad ši valgykla kadaise buvo kultūros ir lietuvybės židinys: prasidėjo nuo valgyklos, o baigėsi vaidinimais, teatru. Girdėjau, kad savivaldybė nori tą erdvę suteikti visuomenės reikmėms. Tai būtų tinkama vieta mūsų muziejui“, – svarstė A. Petrulienė.
Idėjos realizavimui trūksta finansavimo
Šiuo metu yra surinktas specialistų, pramonės tyrėjų, istorikų, menininkų, fabrikų bendruomenių branduolys, galintis tapti būsimo muziejaus ekspertais.
A. Petrulienė sako, kad paroda – lyg visuomenei pateiktas muziejaus pareiškimas. Reikia laiko, kad idėja prigytų.
„Tai – manifestas, ne muziejaus koncepcija, reikia ją sukurti, kaip ir galimybių studiją. Kad judėtume toliau, labiausiai trūksta finansavimo. Lietuvoje nematau fondo, į kurį galėčiau kreiptis“, – atkreipė dėmesį A. Petrulienė.
Vasarį planuojama į Kauną sukviesti būsimo Žmonių muziejaus tikslinę grupę, pramonės atminties srityje dirbančius mokslininkus, muziejininkus, Lietuvos regionų atstovus ir surengti naudingą diskusiją.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje eksponuojama paroda „Žmonių muziejaus manifestas“ išsidėsčiusi III a. ir vitražo salėje, kurioje matyti vienintelis darbas – S. Ušinsko kūrinys „Studentai praktikoje“.
Kviečiama palaikyti Žmonių muziejaus idėją ir papildyti manifestą savo sakiniais – lankytojų užrašyti sakiniai yra renkami parodoje.
Paroda veiks iki vasario 11 d.
