Šventiniu laikotarpiu miestų gatvės pasipuošia ryškiaspalvėmis girliandomis, prekybos centruose, radijuje ir per televiziją aidi kalėdinės dainos, vyksta susiburimai su bičiuliais, giminaičiais, kolegomis, bendraminčiais. Nors šis metas nuo seno siejamas su linksmomis ir pakiliomis emocijomis, džiugesį jis kelia tikrai ne visiems – kai kurie žmonės išgyvena artimųjų netektį ir šventiniu laikotarpiu jų pergyvenimai neretai tik paaštrėja.
Tie, kam yra tekę susidurti su artimų žmonių mirtimi žino – emocijų protrūkį gali išprovokuoti net ir smulkmena: netikėtai išgirsta ir sentimentus kelianti melodija, užuostas kvapas, galų gale – tuščia lėkštė ant šventinio Kūčių stalo.
Kaip teigė psichologė Goda Aršauskaitė, su artimojo netektimi neseniai susidūręs žmogus dažnai būna itin jautrus, jo emocijos yra išbalansuotos, sunkiai kontroliuojamos, tad jam išties lengva pratrūkti.
Specialistė nurodė, jog gedulas turi daug etapų: šoko, pykčio, liūdesio, kaltės, atsitraukimo, susitaikymo. Jeigu žmogus yra, pavyzdžiui, pykčio stadijoje, jis gali lieti pyktį dėl mirusiojo: ant savęs, kitų, pasaulio. Jeigu žmogus išgyvena didelę kaltę, jis galimai save kaltins, kad neužkirto kelio šiai nelaimei.
Gedintysis taip pat gali jausti begalinį liūdesį ir bejėgiškumą, būti apatiškas ir nieko nenorėti. Tiesa, minėtieji etapai ne visada seka vienas paskui kitą – kiekvienas žmogus su netekties skausmu tvarkosi skirtingai – juk gedulas neturi jokių taisyklių, rašoma Adverum pranešime žiniasklaidai.
Paklauskite, kaip iš tiesų jaučiasi gedintis žmogus
Pasak G. Aršauskaitės, aplinkiniai turėtų įsigilinti į tai, kaip iš tiesų jaučiasi netektį išgyvenantis žmogus ir gerbti jo jausmus bei norus, bet nepalikti jo vienumoje.
„Svarbu sakyti žmogui ne „paskambink, jei tik tau manęs reikės“, bet pasakyti „aš tau paskambinsiu norėdamas paklausti, kaip tu jautiesi ir, jeigu būsi nusiteikęs pakalbėti, aš norėsiu išgirsti, kaip tu jautiesi“. Nes ne visada jis pats paskambins savo iniciatyva. Svarbu rasti tą aukso viduriuką – ir rodyti pagarbą žmogaus pasirinkimui pabūti vienam ar taip, kaip jam norisi, ir nepalikti jo visiškai vieno“, – sakė psichologė.
Anot specialistės, kitiems artimiesiems taip pat yra labai svarbu parodyti gedinčiam žmogui, kad jis yra svarbus, o jo jausmai – priimami.
„Priėmimas reiškia išbuvimą, o ne siekį tokį žmogų pralinksminti. Ir kartais nereikia žodžių – užtenka ir tylaus pabuvimo šalia, paėmimo už rankos, šilto apkabinimo – tai yra daugiau nei žodžiai“, – patarė G. Aršauskaitė.
Ekspertė teigė, jog apie gedinčiojo jausmus geriausia pasiteirauti jo paties, o ne spėlioti, kaip tas žmogus jaučiasi. „Dažnai kitiems patariu prisiimti nežinančiojo vaidmenį bendraujant su žmonėmis. Įsivaizduokite, kad jūs nieko nežinote, ko reikia kitam. Ir visą dėmesį nukreipkite į kito žmogaus jausmus, leiskite jam pačiam pasisakyti. Išgirskite ir priimkite tai kaip normalius gedinčiojo jausmus. Pamatysite, kiek daug sužinosite“, – antrino G. Aršauskaitė.
Psichologės įžvalgoms pritarė ir atsisveikinimo namų Kaune „Rekviem“ administracijos vadovė Karolina Jancevičiūtė. Jos žodžiais, normalu, jog gedulą išgyvenantis žmogus atsisako švęsti gražiausiomis vadinamas metų šventes.
„Šventės mums asocijuojasi su džiaugsmu, laime, šypsenomis. Kai širdyje viešpatauja gedulas, būna sunku išbūti tose situacijose, kur visi patiria džiaugsmingas emocijas. Vis dėlto net ir didžiausias skausmas palaipsniui nurimsta ir mirusiuosius artimuosius galime prisiminti ramiau. Ne veltui yra tradicija ant Kūčių stalo kasmet padėti vieną tuščią lėkštę tam, kuris iškeliavo anapilin“, – sakė ji.
Lietuvių kultūroje mirtis – artima žmogaus palydovė
Pagarba mirusiesiems Lietuvoje išreiškiama keletą kartų per metus: per Visų Šventųjų dieną, Vėlines, Kūčias. Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, mokslų daktarė Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė pasakojo, kad tradicinėje lietuvių kultūroje mirusieji buvo suvokiami kaip neatskiriama mūsų bendruomenės dalis, todėl buvo prisimenami per svarbiausias kalendorines šventes.
„Dar XX a. pradžioje prie Kūčių vakarienės stalo, kur susirinkdavo šeimos nariai, buvo meldžiamasi už tuos, kurie nesulaukė šių metų Kūčių vakarienės ir prisimenami visi šios šeimos mirusieji – seneliai, proseneliai ir tie, kurių niekas nebeprisimena. Iki šiol Lietuvoje yra išlikęs paprotys mirusiam šeimos nariui palikti lėkštutę su gabalėliu kalėdaičio, kad atėjusios Kūčių naktį šeimos narių mirusiųjų vėlės galėtų pasivaišinti.
Anksčiau tikėta, kad mirusių natūralia mirtimi vėlės Kūčių naktį renkasi į savo namus, o žuvusių karuose, savižudžių vėlės pasilieka už namų sienų, už slenksčio, už lango, todėl joms ir Kūčių valgių dedama ant palangės, už durų“, – pasakojo profesorė ir pridūrė, kad anksčiau Kalėdų laikotarpiu taip pat buvo aplankomi šeimos mirusiųjų kapai, uždegama žvakelė ant mirusiojo kapo, pasimeldžiama, ypač tada, kai šeimos narys mirė tais metais, ar kai kapinės būdavo šalia bažnyčios.
Šventės keičiasi
Mokslininkė sako pastebinti, jog šventimo tradicijos keičiasi. Lyginant su senesniais laikais, dabartinis Kalėdų laikotarpis yra trumpesnis, be to, daug tradicijų perimama iš kitų šalių bei kultūrų.
K. Jancevičiūtė pabrėžė, jog tai, kaip švenčiamos gražiausios metų šventės, lemia ne tik bendros, šalyje ar regione vyraujančios tradicijos, bet ir specifiniai papročiai ir ritualai, būdingi kiekvienai šeimai. Pastarieji irgi gali keistis, ypač tuomet, kai šeimoje išgyvenami nemalonūs pokyčiai: artimojo netektis, skyrybos, šeimos narys suserga sunkia liga. Pavyzdžiui, mirus močiutei, per šventes gali trūkti jos tradicinio pyrago, o iširus santuokai, Kalėdos sutinkamos naujuose namuose, neretai – naujame žmonių rate.
„Išgyvenant šiuos pokyčius, paprastai apima liūdesys, mintys, kad šventės nebebus tokios kaip visada, su tokiais pokyčiais yra sunku susitaikyti. Be to, net ir praėjus daugeliui metų, kiekvienos Kalėdos tarsi vėl prikelia kasdienybėje užsimiršusius slogius jausmus, prisiminimus ir tai yra visiškai normalu“, – sakė K. Jancevičiūtė.
Tiems, kurių Kalėdos yra pažymėtos liūdnumo ženklu, specialistė patarė daugiau dėmesio skirti dėkingumo, atlaidumo jausmams, būti atviriems. Pasak K. Jancevičiūtės, apėmus liudesiui, mintyse galima padėkoti už tai, ko mus išmokė prarastas žmogus, prisiminti, ką gero jis mums po savęs paliko.
Jeigu artimasis sunkiai serga, jo galima atsiprašyti už nuoskaudas, ryžtis atviram ir nuoširdžiam pokalbiui – kartu su juo pasidžiaugti šia akimirka.
„Taip pat visuomet galima kurti naujas tradicijas: per Kalėdas pagaminti į dausas iškeliavusio artimojo patiekalą, atsiversti nuotraukų albumą, imtis gerų darbų, kuriuos mėgsta ar mėgdavo daryti mylimas žmogus. Iš pažiūros liūdnos situacijos gali įgyti daug šviesių atspalvių, jeigu į jas pažvelgsime kitu kampu, o tai yra iš tiesų svarbu šiuo šventiniu laikotarpiu“, – užbaigė ji.
