„Niujorke ar Sidnėjuje parodai filmą ir visi stebisi, kokie lietuviai laimingi žmonės, kokius nuostabius miškus turi! Bet iškart tenka paaiškinti, kad tai, ką čia mato – tėra pasaka apie mišką. Lietuvoje tokio ištiso miško nebėra, vaizdai surinkti iš įspūdingiausių šalies lopinėlių“, – sako dokumentinės kino juostos „Sengirė“ režisierius bei prodiuseris Mindaugas Survila ir priduria, kad sengirės Lietuvoje beužima vos 0,0009 proc. šalies teritorijos.
Papasakoti apie Lietuvos sengires M. Survila lapkričio 25 d. atvyko į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų Kaune, kur eksponuojama paroda „Žalia“.
Prireikė daug kantrybės
„Nuo vaikystės turėjau savo rojų – tai buvo miškas, graži pelkė. Penktokas eidavau apie 4 km į mišką tiesiog pabūti. Ten jausdavausi geriau, nei būdamas tarp žmonių. Bet vieną dieną atėjęs pamačiau, kad mano rojaus nebėra – medžiai buvo iškirsti, plytėjo dykynė. Apėmė bejėgystės jausmas…“, – širdį veriantį vaizdą prisiminė M. Survila. Meilė ir pagarba gamtai jį lydi visą gyvenimą: dar vaikystėje pradėjo fotografuoti gamtą, mokykloje dalyvaudavo gamtos konkursuose, baigė biologijos studijas, ėmė kurti dokumentiką.
Kuriant filmą „Sengirė“ prireikė daug kantrybės, mat tamsoje ir šaltyje nejudant reikėdavo išbūti valandų valandas. Siekiant įamžinti gyvūnus dažnai tekdavo į vietą ateiti naktį, tykoti ir išeiti sekančią naktį. Ant nugaros tekdavo užsidėti daugiau kaip 60 kg sveriančią kuprinę su įranga. Rudenį su alpinisto įranga Mindaugas užsimaskavęs kopdavo į medžius. Į kokį aukštį išsikels palapinę, priklausydavo nuo paukščio lizdo: juodasis gandras susisukdavo lizdą 10 m aukštyje, jūrinis erelis – 37 metrų. Dronas kuriant filmą nenaudotas, nes trukdė medžiai.
Filmui Mindaugas ruošėsi aštuonerius metus, o kūrė dar ketverius. Jam talkino mokslininkų komanda, nurodydavusi, maždaug kur kokie gyvūnai įsikūrę. Pradžia buvo nelengva: vienais metais žiemą pavykdavo padaryti tik vieną tinkamą kadrą. Kitąmet įgudus – jau daugiau.
Galiausiai M. Survila pasiekė tikslą – sukūrė filmą apie gamtą žmonėms, kurie nemėgsta tipinio filmo apie gamtą (be užkadrinio balso, muzikos). Filme netrūksta įspūdingų vaizdų, čia virte verda gyvenimas: regėti efektingos kurtinių muštynės, lapus rupšnojantis miškų karalius briedis, didžiąją metų dalį pramieganti miegapelė, didieji apuokai, jūriniai ereliai, grobio tykanti angis ir kt.
Nupirko jau beveik 100 hektarų miškų
2017 m. lapkritį pasaulio tarptautinių dokumentinių filmų festivalyje Amsterdame „IDFA“ debiutavęs dokumentinis filmas „Sengirė“ atskleidžia paskutinių išlikusių senųjų Lietuvos girių grožį. Filmas sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo, buvo pripažintas nacionaliniu ir tarptautiniu mastu.
Pirmą savaitgalį filmo Lietuvoje atėjo pažiūrėti neįtikėtinai gausi publika – 8 tūkst. žmonių.
„Prisiminiau vaikystės svajonę – kažką padaryti dėl miškų. Su komanda nusprendėme, kad pusę pinigų, kuriuos uždirbame Lietuvos kino teatruose, grąžinsime senajam miškui, o 2020 m. įsteigėme „Sengirės“ fondą”, – pasakojo M. Survila. Pagrindiniai fondo tikslai – šviesti visuomenę ir supirkinėti Lietuvos miškus, kurie ilgainiui pavirstų sengire.
Šiuo metu fondas yra nupirkęs jau 97 hektarus miškų visoje Lietuvoje: nuo Ignalinos iki Kuršių Nerijos, nuo Biržų iki Dzūkijos. Iki naujų metų planuojama, kad skaičius viršys 100 hektarų. Pašnekovas pažymėjo, kad sengire laikomas miškas, kuriame medžiai gyvena savarankišką gyvenimą, o užaugti jų turi mažiausiai dvi kartos. Amžius – bent 200-250 metų. Senesnių miškų Lietuvoje tiesiog nebeliko. Mokslininkų skaičiavimais, sengirėje gali gyventi 15 tūkst. organizmų rūšių. Nykstant seniesiems miškams – nyksta ir ištisos gyvūnų, augalų rūšys.
Šiuo metu sengirių Lietuvoje belikę labai mažai – jos tesudaro vos 0,0009 proc. viso šalies ploto. „Kodėl tiek mažai? Atsigręžti derėtų į didžiausią plėšrūną žemėje – žmogų. Vos tik jis įžengia į mišką, visi gyvūnai lekia, skrenda, šliaužia kuo tolyn”, – susimąstyti ragino M. Survila.
Prie miško išsaugojimo gali prisidėti kiekvienas
Prisidėti prie senųjų Lietuvos girių išsaugojimo gali kiekvienas. Turint miško, dalį jo ploto galima palikti natūraliai savieigai: eiti grožėtis, pabūti, grybauti, bet nejudinti medžių. „Užtenka ir aro. Ten išlieka rūšys”, – pažymėjo pašnekovas.
Taip pat galima padovanoti dalį miško „Sengirės” fondui ar paremti šį fondą finansiškai čia.
„Miško pramonė surišta su didžiuliais pinigais. Lobistai daugybę metų vaikšto po kabinetus, kur priimami sprendimai, kone koja atidarinėdami duris. Miško advokacija gyvuoja vos porą metų. Atrodo, kad neturim šansų kovoti, juk ten samdomi žmonės už didelius pinigus, o mes – gėlių vaikai, prisidedantys prie miškų išsaugojimo laisvu metu. Bet teisybė – mūsų pusėje”, – akcentavo M. Survila.
Pabaigoje jis pasidalino iškalbingu palyginimu: „Egipto piramidę po bloką galima išrinkti ir vėl surinkti, ir bus lygiai ta pati piramidė. Tuo tarpu jei iškirsime sengirę – viskas. Reikės laukti kelis šimtus metų, kol tos pačios rūšys galės sugrįžti”, – pabrėžė pašnekovas.
