Šį savaitgalį Kaune debiutuos Aleksandr Špilevoj režisuotas spektaklis „Kai mes būsim jauni“. Čia į jaunystės draugo laidotuves susirenka spalvinga garbaus amžiaus žmonių kompanija. Nejučia jie pradeda dalintis prisiminimais. Pokalbiai atveda į akistatą su savimi ir su nugyventu laiku. Spektaklyje vaidina legendiniai teatro aktoriai: Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Audronė Paškonytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė ir Lili Stepankaitė.
Lapkričio 11 d. premjerinis spektaklis pasirodys Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Tarsi kita žmonijos rūšis
Pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Kai būsim jauni“ sukurtas spektaklis atvirai žvelgia į senatvę.
„Kas tai? Aš nesuprantu jų kalbos. „Rylsai“, „mytai“, „koveriai“. Jie kažką ten „laikina“, „skrolina“, „čilina“, „čatina“. Aš nesuprantu, ką jie kalba. Kur benueitum vieni mygtukai, ir aš nežinau, ką kas reiškia, ką dabar spausti. Skambinu telefonu, o man ištisai sako: spauskite vienetą, spauskite dvejetą, spauskite trejetą“, – spektaklyje guodžiasi viena herojė.
„Skrieja vaikų planetos, anūkų palydovai. Menkas tas mano darbas. Taip, aš nieko nemoku. Dieve mano, aš nieko nemoku! Žmonės daro neįtikėtinus stebuklus: skrenda į kosmosą, išranda variklius, karpo genus, o aš? Viskas, ką aš galiu sukurti, anksčiau ar vėliau yra suvalgoma“, – atsako kita herojė.
Anot pjesės autorės D. Čepauskaitės, žmonės labai nenoriai kalba apie senatvę.
„Jaunimas nekalba, nes jiems tai tolima, pagyvenę žmonės jiems atrodo, kaip kita žmonijos rūšis. O vyresnieji vengia, nes, turbūt, nesmagu būti senam. Sakoma, visi nori kuo ilgiau gyventi, bet niekas nenori būti senas. Senatvė – kaip gėdinga paslaptis. Jos vengiam, slepiamės, tarsi bandom pašluot po kilimu“, – sakė D. Čepauskaitė. Spektaklyje ji bandė parodyti, kaip skirtingai žmonės senatvę patiria: vieni nuo jos bėga, stengiasi visom įmanomom priemonėm įveikti, kiti panyra į izoliaciją, dar kiti ištirpsta kituose ir tarnauja savo artimiesiems.
Įkvėpė Paryžiaus damos
Aktorė Jūratė Onaitytė iki šiol puikiai prisimena, kaip jaunystėje, būdama apie 32 metų, ji gavo labai gerą pamoką apie senatvę.
„Paryžius. Buvo vakaras, šou. Visi laukėme pradžios. Šalia mūsų sėdėjo apie dešimt moterų, kurioms jau seniai buvo daugiau kaip 60 metų. Jos buvo tokios žavios! Šilti veidai, atviras žvilgsnis, jokios pudros kaukės, viskas subtilu. Be galo gražus vaizdas. Moterys buvo be kompleksų, bet ir neįžūlios, nieko nevaizduojančios. Jos buvo atradusios save ir susitaikiusios su amžiumi. Tokios, kokios yra. Užkalbinau jas. Žiūrėjau, klausiau ir negalėjau atsižavėti, kokia graži ta senatvė!“, – mena aktorė J. Onaitytė.
Ji akcentavo, kad apie senatvės gyvenimo etapą jos požiūris nepasikeitė iki šiol: „Senatvė tikrai yra graži.“
Aktorė Inesa Paliulytė irgi pakeliavo laiku. „Pagalvojau, prieš 20 metų kas būtų vaidinę tuos personažus? Prieš akis praėjo visa plejada grandžių: Danutė Juronytė vaidintų šitą, Gražina Balandytė turbūt vaidintų mane, Rūta Staliliūnaitė kažką kitą. (…) Senatvė yra graži! Būkim pozityvūs ir – mažiau juodos spalvos“, – kalbėjo I. Paliulytė.
Aktualu ir jaunimui
Spektaklio režisierius Aleksandr Špilevoj atviravo, kad nuo vaikystės jam patinka turėti reikalų su vyresniais žmonėmis, nes jį augino mama ir močiutė, kuri, beje, gyvenime jam padarė didžiulę įtaką.
„Labai daug išmokstu dirbdamas su kitos kartos, kultūros kūrėjais. Jie turi kitokią teatro mokyklą, patirtį, nei aš. (…) Šis spektaklis – tai drama, kuri apsimeta esanti komedija. Spektaklyje nemažai gyvenimiško absurdo, kurio pilna mūsų kasdienybėje. Auditorija – nebūtinai vyresnė, kviečiu ateiti ir jaunus žmones. Turiu bendraamžių, kurie jau šiandien jaučiasi blogai. Verta pamąstyti, kodėl?“, – kalbėjo A. Špilevoj.
Aktorius Liubomiras Laucevičius senatvę pakeitė kitu žodžiu – branda.
„Branda yra labai naudinga kitoms kartoms, tėvynei. Tik reikia mokėti iš jų tą naudą ištraukti. Ji duotų labai daug šaliai. Vyresnis žmogus daug žino, nes jau šimtą kartą jo to paties klausta. Ateina žmogus ir jis jau žino, ko klaus“, – sakė L. Laucevičius.
Aktorė Vilija Grigaitytė norėtų, kad į šį spektaklį ateitų ir anūkų karta.
„Norėčiau, kad pamatę spektaklį jie šoktų nuo kėdžių ir bėgtų skambinti savo močiutėms bei seneliams. Spektaklyje dominuoja dar viena svarbi tema – vienatvė…“, – susimąstyti ragino V. Grigaitytė.
Premjera – šį savaitgalį.
