Kad šis leidinys išvystų dienos šviesą, pasistengė Kauno valstybinė filharmonija, drauge su rėmėjais. Knygą parašė vienas žymiausių Lietuvos muzikologų Viktoras Gerulaitis.
Sekmadienio vakarą Kauno valstybinės filharmonijos Mėlynajame fojė prieš koncertą (tradicinio festivalio „Iš arti“ projektą „Christos Hatzis: Černobylis – Pelynas“) 18.15 val. vyks knygos „Petras Bingelis. Menininkas. Žmogus. Dzūkas“ pristatymas ir susitikimas su jos autoriumi V. Gerulaičiu. Būtent jo naujos knygos puslapiuose sugulė ilgas, platus Kauno valstybinio choro įkūrėjo bei ilgamečio meno vadovo ir vyr. dirigento kūrybinis kelias, trukęs daugiau nei pusę amžiaus.
Renginio išvakarėse portalo „Kas vyksta Kaune“ pakalbintas Petro Bingelio bičiulis Kauno valstybinės filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta (jiedu buvo ir Kauną plačiai išgarsinusio tarptautinio Pažaislio muzikos festivalio kūrėjai) sakė:
„Sutikite, labai geras šios knygos pavadinimas. Dėl jo sutarėme su autoriumi, nes į tuos tris žodžius, kuriais pristatomas Petras Bingelis, sueina viskas. Jis buvo nepaprastai žmogiškas, daug jėgų atiduodavo darbui, tačiau rasdavo laiko ir pajuokauti. Todėl turėjo nemažai bičiulių, bendraminčių. Netgi, kai per repeticijas iš dainininkų reikalaudavo maksimaliai gero rezultato, stengdavosi išlikti santūrus. Niekada nemačiau jo rėkiančio, kažką įžeidinėjančio, užgaunančio. Tai buvo nuoširdus dzūkas, kaimo vaikas, savo gyvenimo kelio pradžioje matęs daug vargo, mokantis kitus suprasti ir kai reikia, rasdavo kiekvienam gerą žodį. Jis buvo žmogus be falšo, – tiek kūryboje, tiek gyvenime. Sceną laikė šventu dalyku…
Turim pripažinti, kad Petras Bingelis buvo iš tikrųjų didis žmogus, sukūręs chorinės muzikos istoriją. Sukūręs chorą, kuris vienintelis iš visų kitų nuo pat pirmų savo kūrybinių žingsnių buvo vertas garbingos misijos reprezentuoti Lietuvos kultūrą“, – kalbėjo J. Krėpšta.
P. Bingelis gimė 1943 metais Mardasavo kaime (Varėnos rajone). Baigęs Lietuvos konservatoriją, stažavosi Felixo Mendelssohno – Bartholdy aukštojoje muzikos mokykloje Leipcige. Daugybę gyvenimo metų jis paskyrė kūrybai, ir pagrindinė aistra buvo 1969-aisiais jo paties įkurtas Kauno valstybinis choras, kuriam menininkas vadovavo iki pat savo mirties. Garsus dirigentas, Kauno miesto garbės pilietis Petras Bingelis mirė 2020-ųjų gruodį, eidamas 78-uosius, – jo gyvybę pasiglemžė klastingas koronavirusas.
Dera priminti, kad ne kam kitam, o P. Bingeliui, tuo metu jaunam chorvedžiui, kažkada Kultūros ministerija pavedė įkurti profesionalų chorą. Tai nebuvo lengva užduotis, bet ji puikiai buvo atlikta. Choras stiprėjo, augo, kaupė repertuarą ir patirtį, dalyvaudamas festivaliuose, tarptautiniuose projektuose, netgi dainuodamas operose. P. Bingelio vadovaujamas Kauno valstybinis choras ne kartą gastroliavo įvairiuose žemynuose, tapo vienu geriausių Europoje. Daugybės žymių dirigentų nuomone, tokių kaip šis, chorų pasaulyje yra nedaug.
Užsitarnavęs pripažinimą kaip vienas ryškiausių nūdienos Lietuvos muzikų, Kauno valstybinio choro vadovas P. Bingelis dirbo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, 1996-aisiais tapo Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros profesoriumi. Išugdęs būrį dirigentų, 2015 metais buvo išrinktas VDU Senato valdybos pirmininko pavaduotoju.
P. Bingelis plačiai garsėjo ir kaip respublikinių bei miesto dainų švenčių dirigentas, buvo ir Pasaulio lietuvių dainų švenčių vyriausiasis dirigentas bei meno vadovas, nuo 1996 metų – Pažaislio muzikos festivalio meno vadovas. Visuomenė jį žinojo kaip chorinės muzikos bei kultūros puoselėtoją. Ne kartą jis dirigavo garsiems simfoniniams orkestrams, koncertavo su pasaulyje žinomais solistais. Jo nuopelnai Lietuvos kultūrai įvertinti Nacionaline premija. P. Bingelis buvo apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2020-aisiais jam įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius. Yra pelnęs ir tarptautinių apdovanojimų. Pažymėtina, kad nepriklausydamas jokiai politinei partijai, P. Bingelis ne vieną kadenciją dirbo Kauno miesto taryboje, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijoje. Ir šioje veikloje jo pagrindinis rūpestis buvo kultūros puoselėjimas.
P. S. su Petru Bingeliu susipažinome, kai jis po stažuotės Leipcige grįžo į gimtinę ir sėkmingai dirbo su savuoju choru. Susitikome Kauno menininkų namuose. Šios įstaigos tuometinė vadovė Dalia Teišerskytė kažkaip sugebėdavo menininkus įtikinti, kad tai iš tikrųjų yra jų namai, – rinkdavomės ir šiokią dieną, nebūtinai naują parodą apžiūrėti ar poezijos, muzikos pasiklausyti. Neretai – tiesiog pabendrauti, pasiplepėti, kavinukėje pasiginčyti prie kavos ar „dar kažko“… Taigi, naujųjų išvakarėse pradedančiai žurnalistei (ar greta atsidūrusiems teatralams, dailininkams) pasitaikė proga kažką įdomaus iš chorvedžio išgirsti, „kaip gi ten, už sienos, menininkams sekasi?“).
Paskui, po naujų metų sutiktuvių pradėjus skirstytis, visu būriu patraukėme į „laisvą plotą“. Dūkome, improvizavome karnavalą, čia pat kostiumus susikūrę. Bet penktą ryto pasigirdo skambutis. Duris atidarė Petras, galvą apsivijęs „tiurbanu“ iš vonioje aptikto mano tėčio pižamos švarko. Žvilgtelėjo į namo po šventės grįžusią šeimininkų porą ir visu balsu užtraukė: „Ilgiausių metų, ilgiausių…“. Toliau šis muzikinis palinkėjimas pratęstas jau trio dainuojant, nes mano tėvai buvo „Gintaro“, „Draugystės“ choristai, tad P. Bingelį gerai žinojo kaip solidaus choro vadovą, ne kartą ir jiems dirigavusį dainų šventėse…
Per daugelį metų esame su juo rengę ne vieną interviu, netgi kartą sutikau kartu apsilankyti klestinčioje Kauno gamykloje, kad jos vadovus padėčiau įtikinti paremti muzikos festivalio programą. Galiu paliudyti, kad P. Bingeliui nepaprastai rūpėjo kultūrinis Kaunas, visa Lietuva. Jam buvo skaudu ir apmaudu, kad po truputį (ypač jaunimo kolektyvuose) mažėja chorų. Bet taip pat jis džiaugėsi, kad vis tik gausėja tokios muzikos gerbėjų būrys, ir daugiau žmonių atranda jos grožį.
