Kultūros ministerija, siekdama įdiegti aiškesnį ir vienodai suprantamą teisinį paveldosaugos reguliavimą, parengė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pakeitimus.
Apie tai šią savaitę paskelbta viešojoje erdvėje, pažymint, jog siūloma tiksliau apibrėžti statybos, prevencinės priežiūros darbus, susijusius su kultūros paveldo statinių išsaugojimu. Konkrečiai – statinių…
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu taip pat norima aiškiau padalinti atsakomybes tarp savivaldybių ir Kultūros paveldo departamento, – pastarajam būtų palikti valstybės saugomi bei regioninio ir nacionalinio reikšmingumo objektai. Savivaldybės rūpintųsi vietos reikšmės pastatais.
„Paveldosaugoje teisinis reguliavimas privalo būti visiems vienodai suprantamas, privalo būti užtikrinta efektyvi apsauga ir galimybė veikti bei reaguoti proaktyviai. Planuojami pokyčiai leis užtikrinti palankias sąlygas dalyvauti kultūros paveldo apsaugoje ir sustiprinti socialinį paveldo objektų reikšmės aspektą“, – agentūros ELTA pranešime cituojamas kultūros ministras Simonas Kairys, kažkada savo aktyvią politinę veiklą pradėjęs kaip Liberalų sąjūdžio atstovas Kauno miesto savivaldybės taryboje.
Vertingi, bet nelabai?
Šių metų kovą pirmą kartą išrinktai į Kauno tarybą (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narei), buvusiai Seimo narei Audronei Jankuvienei jau ne vieną mėnesį rūpi išsiaiškinti, kodėl į paveldosaugininkų akiratį iki šiol nėra pakliuvę garsaus tarpukario architekto Edmundo Fryko projektuoti bei tarpukariu (1928-aisiais) studentų korporacijos „Neo Lithuania“ lėšomis pastatyti rūmai.
E. Frykas gimė 1876 m. Kaune, mirė apie 1944 m. Vokietijoje. Architektas buvo ir jo tėvas. Nors E. Fryko projektuotų statinių galima nemažai aptikti daugelyje Lietuvos bei užsienio miestų, turtingiausias jais – Kaunas. Tai – Teisingumo ministerijos (dabar – Kauno valstybinės filharmonijos) rūmai, pastatyti 1928-ausiais, Kauno gaisrinė (1930 m.), Adomo Mickevičiaus gimnazijos pastatas (1931 m.), miesto burmistro Antano Gravrogko namas Putvinskio g. (1932 m.) bei kiti. E. Fryko suprojektuoti „Neo Lithuania“ rūmai labai puikiai reprezentuoja Kauno tarpukario architektūrą. Šis architektas yra daug nusipelnęs Kauno tarpukario modernizmo architektūros puoselėjimui.
Beje, sovietmečiu veikusi emigracijoje bei 1993-aisiais atsikūrusi Lietuvoje ši studentų korporacija norėjo savo rūmus Žaliakalnyje susigrąžinti, tačiau jai nepavyko, valdininkams radus visokių teisinių argumentų, kurių esmė buvo viena: organizacijoms negalima atgauti turto, sovietų nusavinto…
Portalas „Kas vyksta Kaune“ primena, jog neseniai iš šių rūmų į laisvas švietimo įstaigų erdves miesto savivaldybės tarybos sprendimu iškeldinus Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia veikusią kultūrinę moksleivių laisvalaikio užimtumo įstaigą, nuspręsta didingą, reprezentacinį pastatą atnaujinti. Ar kūrybinis jaunimas į rūmus sugrįš po rūmų remonto, abejojama. Kas pastate įsikurs statinį atnaujinus, neskubama skelbti. Gal kažkas perspektyvoje čia jau mato savą dvarą (pirmą ar antrą)? O gal iš Kauno rotušės, kur po remonto numatyta daugiau erdvės skirti miesto muziejui, savivaldybė iškels santuokų registraciją, – kas žino?
Kaip ten bebūtų, vis tiek lieka neatsakytas klausimas, kodėl Kauną į tarptautinį lygmenį iškėlęs „Smetonos laikų“, to paties architekto projektuotas statinys – buvę Teisingumo rūmai, kuriuose seniai veikia Kauno miesto filharmonija, yra kultūros paveldo vertybių registre, bet tiems, Parodos g. kalno viršūnėje toks statusas iki šiol nėra suteiktas.
Pažymėtina, jog valdžios atstovai teisinasi, kad rūmams nebūtinas toks statusas, nes jie stovi teritorijoje, kuriai jau garantuota apsauga. Taip, lygiai prieš dešimtį metų Žaliakalnis buvo paskelbtas kultūriniu draustiniu. Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Žaliakalnio 1-oji, įrašyta į kultūros vertybių registrą. Ir tuo pačiu buvo parengtas specialusis planas, kuriame „Neo-Lithuania“ rūmai apibrėžti kaip Žaliakalnio vertingoji savybė, – jiems suteikta ketvirta kategorija. Atkreiptinas dėmesys, jog būtent šiai kategorijai priskirti pastatai, turintys vertingųjų savybių, kaip tik ir buvo siūlomi įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Tačiau per 10 metų to nepadaryta.
Siūlymus galima ir ignoruoti
„Pasidomėjau dokumentais ir radau, kad jau 2002 metais Kaune į Kultūros paveldo sąrašą įtraukiant Vytauto parke esantį blindažą, 2010-aisiais – transformatorinę, 2013-aisiais – Vokietijos konsulo rezidencijos pastatą, niekada kažkodėl nebuvo „pastebėti“ visai šalia parko reprezentaciniai Kauno tarpukario Edmundo Fryko suprojektuoti „Neo- Lithuania“ rūmai.
Tad skaičiuojam jau 20 metų, kai šių rūmų tarsi niekas „nemato“?, – sako man kolegė žurnalistė ir politikė A. Jankuvienė.
Kai šia tema ji kreipėsi į savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus vedėją Saulių Rimą, šis pateikė paaiškinimą, kad „Neo Lithuania“ pastatas patenka į savivaldybės saugomą paskelbtos kultūros paveldo vietovės, vadinamos Žaliakalnio 1-oji, teritoriją. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-07-18 sprendimu patvirtintame Specialiajame paveldosaugos plane (toliau – Specialusis planas) Pastatas priskirtas a2 – ketvirtos kultūrinės vertės kategorijos pastatams (statiniams, turintiems vertingųjų savybių), todėl Pastatas atitinka Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme ir Statybos įstatyme apibrėžtą „kultūros paveldo statinio“ sąvoką. Todėl visi šiame pastate planuojami statybos, paveldo tvarkybos ar teritorijų planavimo darbai privalo atitikti Specialiojo plano reikalavimus ir privalo būti derinami su Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriumi.“
Dar šio skyriaus vedėjas pridūrė, kad „nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo nuostatos iš esmės vienodai traktuoja tiek individualiai į kultūros registrą įrašytus kultūros paveldo objektus, tiek kultūros paveldo statinius (t.y. individualiai į kultūros vertybių registrą neįrašytus, bet patenkančius į kompleksinių kultūros vertybių (kompleksų ar vietovių) teritorijas statinius, turinčius vertingųjų savybių). Ir pastariesiems numato tokias pat procedūras rengiant projektus, atliekant tyrimus, rengiant paveldosaugines ekspertizes ir t.t.“.
Teoriškai – gražu, praktiškai – visaip nutinka
Vis pamenu, kaip po remonto vos tik atidarius vieną kavinę kultūros paveldo registre seniai įrašytame Laisvės alėjos pastate, jau pirmą dieną jos darbuotojoms teko šveisti grindų plyteles. Dirbo prakaito negailėdamos, tačiau lankytojų prineštas purvas buvo tiesiog įsigėręs. Todėl… po kurio laiko teko plyteles keisti naujomis. Nes tos, pirminės, pasirodo, buvo skirtos baseinų „vonioms“ išklijuoti. O kavinė, nenorėdama konfliktų su valdininkais, turėjo jas pirkti iš firmos, kurią nurodė Kultūros paveldo departamento darbuotoja. Ta pati, kuri „veikdama proaktyviai“, uoliai kontroliavo patalpų remonto darbus, „kad būtų išlaikytas interjero autentiškumas“…
Bet grįžtam ant Parodos kalno, prie rūmų, kurių remontu rūpinasi jų savininkė – Kauno miesto savivaldybė. Ar pavyks remontininkams išvengti pagundos ir „nesupaprastinti bei nepapiginti“ proceso bei išsaugoti tikrai viską, kas ten vertinga? Ar rūmų atnaujinimo projekte pakankamai dėmesio skirta pastato išorės bei vidaus vertingosioms savybėms? Nepaisant to, kad „per ilgalaikį neapsižiūrėjimą“ jis kažkodėl taip ir neįrašytas į kultūros paveldo registrą?
Juolab, kaip atkreipė dėmesį Kauno miesto politikė A. Jankuvienė, pastarųjų metų faktai rodo, kad paveldosauginė apsauga šios Žaliakalnio teritorijos pastatams nėra pakankama ir pilnai neapsaugo joje esančių paveldo objektų nuo sunaikinimo bei kitos daromos žalos.
„Prisiminkime Perkūno a. 11 vilos pavyzdį, kai tik ją sugriovus ir kilus didžiuliam visuomenės pasipiktinimui, vila 2022 metų gegužės 18 dieną buvo įtraukta į kultūros vertybių sąrašą. O nesena kita panaši istorija, nutikusi su namu Vaižganto g. 18, iš kurio po „saugojimo“ (?) liko tik siena su freska, – irgi pakankamai įtaigus pavyzdys. Tai iliustruoja, kaip Kaune, kuris jau sulaukė UNESCO įvertinimo ir juo neapsakomai džiaugiasi, nepakankamai saugomas kultūros paveldas. Ne kur kitur, o savivaldybės saugoma paskelbtoje kultūros paveldo vietovėje – miesto istorinėje dalyje, vadinamojoje Kauno Žaliakalnio 1-ąja“, – atkreipia dėmesį į savivaldybės tarybą kauniečių išrinkta politikė.
Ji, beje, dėl pernelyg ilgai užsitęsusio nepripažinimo kultūros paveldo vertybe Edmundo Fryko suprojektuotų „Neo Lithuania“ rūmų statuso dar kartą kreipėsi tiek į Kauno miesto savivaldybės įsteigtą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą, tiek į Kultūros paveldo departamentą. Beje, specialistai (architektai, istorikai), su kuriais politikė A. Jankuvienė konsultavosi, taip pat stebėjosi apsimestiniu savivaldybės aplaidumu, matant kaip vertybę kompresorinės būdelę, bet nepastebint čia pat stovinčių didingų rūmų…
