1941 m. birželį Kaune prasidėjo masinės žydų žudynės, o liepos mėnesį buvo įkurtas Kauno getas, į kurį privalėjo persikelti visi miesto žydai. Čia į jų nugaras alsavo mirtis. Siekdami išsigelbėti, žydai slėpdavosi slėptuvėse: trumpesniam laikui įlįsdavo į kaminą, krosnį ar spintą su dviguba siena, o rimtesnę prieglaudą rasdavo rūsiuose, palėpėse, kambarių nišose. Pajusti, ką 1941-1944 m. Kaune reiškė būti žydu kviečia Kauno IX forto muziejuje įrengta patyriminė instaliacija „Slėptuvė gete“.
Apie rugsėjo 22 d. atidarytą instaliaciją pasakoja Kauno IX forto muziejaus Edukacijos skyriaus vedėjas Vytautas Jurkus.
Įkūrė Kauno getą
1941 m. liepą Vilijampolėje nacistinė Vokietija įkūrė žydų getą, čia apsigyveno tūkstančiai žydų: nuo kūdikių iki senolių. Vienu metu čia jų gyveno net 30 tūkst. Spygliuota viela aptvertas Kauno getas buvo maždaug 2 km ilgio ir 1 km pločio. Jis tęsėsi tarp Neries upės rytuose, dabartinio Raudondvario plento pietuose, Panerių gatvės vakaruose ir Demokratų gatvės šiaurėje.
Čia žydams buvo rengiamos „akcijos“ (žudynės), kratos, nuo kurių iš paskutiniųjų stengtasi pasislėpti.
Pasak istoriko V. Jurkaus, 1941-1944 m. būti žydu Kaune reiškė nuolat gyventi baimėje, patirti grėsmę bet kada būti nužudytam, išgyventi nuolatinę įtampą dėl savo artimųjų gyvybių. Žydai nuolat persekioti, engti ir žeminti.
„Žydų tautos persekiojimas Kaune prasidėjo 1941 m. birželio 25 d., kai miestą ėmė kontroliuoti vokiečių kariuomenė ir saugumo policija. Pirmojo pogromo Kaune metu, nacių kolaborantai lietuviai nužudė daugiau kaip 1,5 tūkst. žydų. Didžiausi žydų pogromai vyko Vilijampolėje, kur gyveno daug žydų. Tuo pat metu žydų žudynės vyko ir miesto centre bei senamiestyje. Ypač pagarsėjo žudynės buvusiame „Lietūkio“ garaže Vytauto prospekte. 1941 m. birželio 27 d. Vokiečių saugumo policijos ir SD suorganizuoti žydų pogromai Kaune truko iki birželio 29 d. Naciai panaudojo pogromus propagandos tikslais, jie sąmoningai organizavo žydų pogromus, kad galėtų pateisinti geto įkūrimą ir žydų apgyvendinimą jame“, – teigė istorikas V. Jurkus.
Absoliuti dauguma Kauno geto kalinių buvo sušaudyti IX forte. Dalis buvo deportuoti į kitas koncentracijos stovyklas. Po geto likvidavimo liko gyvi nuo keliasdešimties iki poros šimtų žydų.
Slėptuvėje – tamsa, badas, ankštuma
Kauno IX forto muziejuje slėptuvė įrengta remiantis Kauno geto kalinių atsiminimais. Panašioje slėptuvėje galėjo slėptis kelios šeimos. Čia – būtiniausi daiktai: čiužinys, kėdė, staliukas, žibalinė lempa, žvakės, maisto atsargos ir švarkas su Dovydo žvaigžde. Slėptuvė įrengta po medinėmis lentomis, siekiant atvaizduoti, kad viršuje – kažkieno kambarys, o slėptuvė – rūsyje. Privalėta kuo geriau užmaskuoti įėjimą, instaliacijoje jis – nedidelis plyšys medinėse grindyse. Fone girdisi nuolatinę įtampą keliantys kaukšintys batai, anot istoriko, tai dažnai geto kalinių atsiminimuose minima detalė.
Prireikus pasislėpti valandai ar kiek ilgiau, vienas žmogus galėdavo įlįsti į kaminą, krosnį ar kitą siaurą erdvę, kelias savaites išbūti žmonės galėdavo slėptuvėse rūsiuose, palėpėse, kartais – slaptose sienos angose. Beveik visose slėptuvėse būdavo tiek daug žmonių, kad sunkiai bepajudėsi, trūkdavo oro, dalis uždusdavo, mirdavo nuo alkio.
Tikslus slėptuvių skaičiaus nėra fiksuotas, žinoma tik, kad jų buvo daug. Vienoje modernioje slėptuvėje, įkurtoje po C bloko butų kompleksu, 38 dienas slapstėsi net 34 žydai, jie išgyveno. Slėptuvę su vėdinimo sistema čia įrengė inžinieriai Faivelis Goldšmitas ir Indurskis.
„Vykdant įvairias žydų likvidavimo akcijas, išvežant juos į kitas koncentracijos stovyklas, gete mažėjo ir slėptuvių, o 1944 m. likviduojant getą, pastatai buvo sudeginti, iš slėptuvių bėgę žmonės – vietoje sušaudyti. Spėjama, kad slėptuvėse per likvidaciją pavyko išsigelbėti nuo dešimties iki šimto žmonių“, – teigė istorikas V. Jurkus.
Vaikus ir senolius pasiglemžė „akcijos“
Kauno gete vykdavo vaikų ir senolių „akcijos“, per kurias šie nedarbingai grupei priskirti asmenys buvo žudomi. 1944 m. kovo 27-28 d. gete įvykdyta „vaikų akcija“, jos metu nužudyta apie 1,5 tūkst. vaikų ir senelių: didžioji dalis jų buvo išvežti į Aušvico ir Maidaneko koncentracijos stovyklas, likusieji sušaudyti IX forte. Tarp aukų buvo ir 34 Kauno geto policininkai, apkaltinti neišdavę žydų slėptuvių.
Patyriminėje instaliacijoje „Slėptuvė gete“ ant staliuko padėta Kauno gete kalėjusios 16-metės Tamaros Lazersonaitės ištrauka iš dienoraščio.
„1944 m. kovo 27 d. (pirmadienis). Akcija: 1500 mažų vaikų ir senių išvežta į fortus. 40 policininkų baigė savo dienas IX forte. Kitus pralaikė porą dienų ir už suteiktas žinias paleido. Dauguma slėptuvių atrastos. Žuvo jaunoji karta iki 12 metų, žuvo seniai, žūsime ir mes“, – rašė Kauno geto kalinė T. Lazersonaitė.
Slėptuvės Kauno gete gyvavo iki 1944 m. liepos, kai artėjant Raudonajai armijai, buvo sudeginti beveik visi geto pastatai, o kartu išnyko ir jose buvusios slėptuvės.
Slapti kadrai iš geto
Prieš patenkant į slėptuvę, muziejuje siūloma pamatyti autentiškus vaizdus iš Kauno geto, daugumos jų autorius – išgyvenęs geto kalinys Hiršas Kadušinas. Slapta pasigamintu fotoaparatu jis fiksavo geto gyvenimą, tai buvo taiki jo pasipriešinimo forma.
Vienoje nuotraukose matyti kaip 1941 m. A. Kriščiukaičio gatve persikėlinėja žydai. 1941 m. liepą jiems buvo liepta pasiimti būtiniausius daiktus, daugiausiai darbo įrankius, ir per mėnesį persikelti į Vilijampolę.
Nuotraukose matyti Didįjį ir Mažąjį getus jungęs medinis pėsčiųjų tiltas, užfiksuota ir grupė berniukų, žvelgianti į ženklą šalia Neries upės: „Žydams prie upės eiti draudžiama“. Ši upė ribojosi su getu.
Daugelis iš gete užfiksuotų žydų buvo nužudyti IX forte. Istorikų duomenimis, Kauno IX forte buvo nužudyta 30 tūkst. Europos žydų.
Didžioji dalis nuotraukų saugoma Jungtinių Valstijų holokausto memorialiniame muziejuje.
Išsigelbėjusiųjų istorijos
Prie žydų istorijos prisiliečia ir kitos ekspozicijos Kauno IX forto muziejuje. Šalia kabo ekspozicija „Didžioji akcija“. Ši „akcija“ vyko 1941 m. spalio 29 d. lauke prie Kauno IX forto. Jos metu buvo nužudyta 9,2 tūkst. žydų iš Kauno geto.
Ši paroda paremta Kauno geto kalinės Frumos Vitkinaitės-Kučinskienės pasakojimais. Jos tėtis po vienos žiaurios akcijos nusprendė įrengti slėptuvę A. Kriščiukaičio g. name, kur gyveno. Slėptuvė buvo po grindimis, jis užmūrijo praėjimus, į slėptuvę buvo galima patekti tik pro nedidelę angą. Angą turėjo uždaryti ir lovą užstumti kambaryje likę žmonės. Be jų pagalbos nebūtų pavykę pasislėpti ar išeiti iš šios slėptuvės.
Kitame muziejaus aukšte kabo paroda „Kauno geto kalinių likimai“ – apie tuos, kuriems pavyko išsigelbėti.
Sielų muzika
Lauke eksponuojamas menininko Christian Boltanski (1944-2021) kūrinys „Sielos (Kaunas)“, sudarytas iš 230 japoniškų varpelių, išdėstytų pagal žvaigždes, danguje žibėjusias 1944 m. rugsėjo 6-ąją. Tai – jo gimimo diena. Karo metais pasaulį išvydęs Ch. Boltanski šeimai užtraukė didžiulį pavojų. Kilo grėsmė, kad sūnus sukels įtarimų tuometinei valdžiai, nuo kurios slėpėsi menininko tėvas, iš Ukrainos kilęs žydas. Sudėtinga šeimos istorija, vaikystėje patirtas slapstymasis ir mirties baimė nulėmė, kad daugiau nei 60 kūrybos metų menininkas skyrė atminties, gedulo, likimo temoms.
Vėjyje skambantys varpeliai, anot paties menininko, yra simboliška prarastų sielų muzika, žydų tautos istorijos ir Holokausto atminimas. Ch. Boltanski šiuo kūriniu išreiškė universalų žmogaus troškimą suvienyti dangų ir žemę. Įsiklausant į varpelių skleidžiamą garsą, jis kviečia prisiminti tuos, kurių netekome.
