Legendinis Žaliakalnio kvartalas, seniesiems Kauno gyventojams geriau žinomas kaip „Brazilka“, per eilę metų tapo visiškai neatpažįstamu. Jame buvusius rąstų, lentų ir kartono namus, kurie buvo pastatyti Pirmosios Lietuvos Respublikos metais, sparčiai keičia solidūs mediniai arba mūriniai gyvenamieji pastatai. Nedažnas žino, kad dabartinis prabangusis Žaliakalnis kadaise buvo vadinamas „Brazilka“, o kitų rajonų gyventojai šią vietą lenkdavo didžiuliu lanku.
„Brazilka“ yra Šiaurės Žaliakalnio rajone, prie Neries upės kranto. Šis kvartalas ribojamas Jonavos, Varnių, Žemaičių, P. Dovydaičio, Širvintų gatvėmis bei Savanorių prospektu. Kvartalo pavadinimas kilo dėl čia gyventi grįžusių emigrantų iš Brazilijos. Remiantis archyvais, informacija rodo, kad šioje vietoje atsikėlė žmonės, kurie anksčiau dirbo P. Amerikos kavos plantacijose, tačiau nesėkmingai, todėl grįžo namo, į Lietuvą.
Nepaisant grįžusių emigrantų, didžioji dauguma šio kvartalo gyventojų buvo paprasti vietiniai gyventojai. Nors ši gyvenvietė prie Kauno prijungta jau seniai, senųjų kvartalo gyventojų atmintyje „Brazilka“ yra prisimenama tarsi atskira gyvenvietė, kuri turėjo savo taisykles.
Šis Žaliakalnio kvartalas turėjo ir kitų pavadinimų, pavyzdžiui, dėl tankaus apgyvendinimo jis buvo vadinamas „Katinynu“ arba „Sachara“, nes čia nebuvo miesto vandentiekio: visas kvartalas buvo priverstas naudotis vandeniu iš Kapsų gatvės šulinių. „Šiandien Brazilkos gyventojai vertina vandenį lygiai taip pat, kaip duoną“, – rašė F. Zibėtis 1938 m. laikraštyje „Lietuvos žinios“.
Iš tiesų, „Brazilkos“ kvartalas pradėjo formuotis pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu. Iki XX a. 4 dešimtmečio ši teritorija buvo vadinama Sabalių arba Sabaliauskų kaimu, nes didžioji žemės dalis priklausė Sabaliauskų šeimai. Jie suskirstė šią hektaro dydžio plotą į 40 dalinių žemės sklypų ir juos išnuomojo pagal terminuotas nuomos sutartis. Kai kurie gyventojai dar 1935 m. šią vietą vadino būtent pagal Sabaliauskų pavardę. Reikėtų paminėti, kad kituose miestuose taip pat yra vietų, kurios vadinamos ‘brazilkomis’. Jų bendras bruožas – tai skurdas“, – pasakojo ilgametis kvartalo gyventojas E. Janušaitis.
Kitaip tariant, „teritorija pamažu tapo chaotiška ir neorganizuota miesto dalimi“, – taip kvartalą aprašo istorikas Paulius Tautvydas Laurinaitis moksliniame straipsnyje „Kauno Žaliakalnio vakarinės dalies architektūrinė ir urbanistinė raida tarpukariu (1918-1940 m.)” (Kauno istorijos metraštis, nr. 13, 2013 m.).
Tuo metu Kaune kilo butų krizė, su dideliais nuomos mokesčiais, dėl to tie, kurie negalėjo sau leisti nuomotis brangaus būsto, ieškojo alternatyvų. „Brazilka” pasiūlė išsigelbėjimą, nes žemės sklypo nuoma ten siekė tik 100–125 Lt per mėnesį. Remiantis Kauno miesto statistikos biuro 1940 m. kovo mėnesio duomenimis, Senamiestyje už 2 kambarių buto nuomą reikėjo mokėti net iki 200 Lt per mėnesį, ir iki 275 Lt už 3 kambarius, o Naujamiestyje (miesto centre) už 2 kambarius – 200 Lt, o už 3 kambarius – iki 300 Lt per mėnesį. Palyginimui, Žaliakalnyje 2 kambarių buto nuoma svyravo nuo 130 iki 175 Lt per mėnesį, o 3 kambarių butai kainavo nuo 200 iki 250 Lt per mėnesį. „Aukštų butų nuomos kainos aiškiai atspindėjo rimtą butų krizę buržuaziniame Kaune”, – rašoma knygoje „Kaunas. Jo praeitis, dabartis ir ateitis“.
Pagal 1939 m. ekonomikos žurnalo „Tautos ūkis” pranešimą, „už butą, kurį Kaune mes mokame 3,600 Lt per mėnesį, kitose Europos sostinėse prie miesto centro ribos jūs galėtumėte išsinuomoti už 1,200 – 1,800 Lt (…) Vidutinis tarnautojas ar valdininkas nuo šiol priverstas išleisti beveik visą savo uždarbį buto nuomai”.
Tuomet, daugelis darbininkų apsigyveno įvairiuose priemiesčių rajonuose, gyvendami lūšnose, rūsiuose ir sandėliuose. Šios gyvenvietės buvo pramintos „darbininkų gyvenamosiomis landynėmis”, o „Brazilka” buvo viena iš jų.
Dauguma „Brazilkos” gyventojų dirbo Jonavos gatvės lentpjūvėse, dirbtuvėse ir fabrikuose. Vienas iš pagrindinių darbdavių buvo vilnonių audinių fabrikas „Lima“, iki kurio vesdavo darbininkų pramintas takas. „Limos takas“ išliko iki šių dienų ir jį vis dar galima rasti Vyšnių gatvėje. Pasak vietinių gyventojų, tokiu pačiu pavadinimu „Limos takas“ yra ir „Argentinkoje“.
„Brazilkos” sklypai užėmė nuo 100 iki 200 kvadratinių metrų ir buvo išnaudojami iki galo pastatant pastatus. Namai „Brazilkoje” dažniausiai buvo maži, su vienu kambariu ir virtuve, kai kurių kambarių plotas svyravo nuo 6 iki 8 kvadratinių metrų, jame gyveno nuo 7 iki 10 žmonių. Tuo tarpu „Argentinkos” namai buvo daug didesni, jie siekė 30-60 kvadratinių metrų.
Čia pat stovėjo Pranciškonų vienuolynas. Jo sklypas ėjo per buvusio upelio slėnį, kur vėliau užaugo vienuolyno sodas, atskyręs „Brazilką“ ir „Argentinką“, tiksliau tariant, kvartalus skyrė didysis „Brazilkos“ griovys, esantis ties Anykščių gatvės viduriu.
Įdomu apžvelgti tarpukario spaudą, rašiusią apie „Brazilkos“ kūrimąsi, juolab, kad žemiau cituojamuose leidiniuose minima buitis – jau beveik nebeišlikusi, kvartale įrengtos įprastos Kauno miesto komunikacijos, „medinukus“ keičia mūriniai namai.
1938 m. „Lietuvos žinios“ (gruodžio 12 d. p. 4) rašė: „Žymiausias Kauno biednuomenės centras yra „Brazilka“, kuri yra kairiajame Neries krante, tarp maž. ir did. Darbininkų gatvių. Šį kvartalą įsteigė ūkininkas Sabaliauskas, mažyčius žemės sklypelius išnuomodamas darbininkams, namelius pasistatyti. Namų namelių čia daugybė. Stačiame upės krante jie vos laikosi, kaip kregždžių lizdai trašančioje pastogėje. Silpnai jie laikosi todėl, kad status kalnas nuolat slenka, kreipydamas silpnų pamatų namelius.“ Ten pat informuojama, kad „Brazilkoje“ namai pastatyti iš senų rąstų, lentų, ar sulipdyti iš plonų dėžių lentelių. „Rodos, papūs smarkesnis vėjas ir visi nameliai pakils į orą ir nutūps Neries vagoje“, – 1938 m. komentavo „Lietuvos žinios“.
Kvartalas išraižytas siaurais, vingiuotais takais, tad galima prieiti prie kiekvieno namo. „Šiuomet tais takais, purvui bujojant, ne tik žmogus negali praeiti, bet ir šuniui sunku praklampoti. Prie kiekvieno namo stoviniuoja po keletą žmonių. Viduje jie nesėdi todėl, kad ten nėra vietos. 6 – 8 kv. m grindų pločio namely gyvena 7 – 10 žmonių. Jie ant grindų sugulti vos gali, o kad dieną kur susėstų ir šį tą dirbtų, negalėtų ištiesti rankų. (…) Jau gruodis, o „Brazilkos“ gyventojai iki šiai dienai krosnių nekūrena. Šilumos jie prisikvėpuoja“, –1938 m. rašė „Lietuvos žinios“.
Ten pat žurnalistas mini, kad pravėręs 6 nr. Jakovlevo Javeikijaus namo duris pamatė virtuvėlėje susikimšusius 8 vaikus, jie valgė bulves su druska. Iš viso name gyveno 9 vaikai, senelė ir tėvai. „Noriu turėti tuziną vaikų, tai visas mano džiaugsmas, – turtų Dievas nesuteikė, už tai nesigaili vaikų!“ – žurnalistui komentavo namo šeimininkas.
Dar ir šiandien yra vietovių, kur neįmanoma privažiuoti, nes ten tiesiog nėra kelio, tenka lipti laiptais ar takeliais, kurių čia galybė. „Dabar „Brazilkos“ vaizdas labai pasikeitęs, šiandien tokio Kauno veido jau nebelikę. Jau kurį laiką medinius namelius „stumia“ mūriniai statiniai, greitai keisdami „Brazilkos“ kraštovaizdį. Istorikų teigimu, sovietmečiu ši zona tapo vis prestižiškesnė dėl nuostabios panoramos.
Nepaisant to, ką galime pamatyti šiandien, yra gyventojų, kurie vis dar palaiko tradicinį gyvenimo būdą ir netgi užsiima naminių gyvulių auginimu: čia galima išvysti besiganančias ožkas ar vištas. Tačiau „Brazilkos” identitetas sparčiai nyksta, dauguma senesnių gyventojų jau išmirę, jaunesni išvyko užsienį ir, pasak senųjų gyventojų, kas antras namas dabar stovi tuščias. Šiandien „Brazilkos“ ir „Argentinkos“ kvartalų legenda išblėsusi, ši Žaliakalnio dalis įsiliejo į bendrą mikrorajono pulsą.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
