Vasaros pabaigoje startavusi ir iki spalio 29 d. vyksianti Kauno bienalė pristato jungtinę parodą „Artumo geografija“, kurioje atsigręžė į posovietinį ir pokolonialistinį pasaulį bei ieško bendrų sąlyčio taškų su Afrikos šalimis.
Tarptautinio solidarumo, pasipriešinimo istorijos
Keturioliktą kartą vykstančio šiuolaikinio meno festivalio Kauno bienalė paroda „Artumo geografija“ išsidėstė Kauno centriniame pašte, „Parako“ sandėlyje, buvusiose kareivinėse A. Juozapavičiaus pr. 19 ir Vidžemės turguje (Latvija). Jungtinėje parodoje darbus eksponuoja apie 50 menininkų iš Europos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos.
14-oji Kauno bienalė kelia klausimus apie tarptautinį solidarumą, pasipriešinimą ir atsparumą, kurie tampa ypač svarbūs šiais laikais, kai pasaulis vėl patiria didelius pokyčius.
„Bienalėje“ atsigręžiame ne į didįjį politinį, socialinį ar ekonominį naratyvą, o žvelgiame į asmenines istorijas iš posovietinio ir pokolonialistinio pasaulio. Mums rūpi bendražmogiškosios patirtys, dalinimasis istorijomis, tolimos ir artimos draugystės. Siekiame parodyti, kad tai, ką skiria tūkstančiai kilometrų, žmogiškuoju lygmeniu yra artimiau, nei bet kada“, – sakė Kauno bienalės direktorė Neringa Kulik.
Posovietinės ir pokolonialistinės šalys
Kas jungia posovietines ir pokolonialistines šalis? Anot pašnekovės – įvairios priespaudos formos, tiek naudotos prieš dešimtmečius, tiek naudojamos šiandieną: nuo religijos išpažinimo ar kalbos draudimo iki tam tikrų prekių ar išteklių trūkumo.
„Vieno Bienalėje dalyvaujančio menininko Yonamine išsakyta mintis „Kodėl Afrika yra tokia skurdi? Nes ji yra labai turtinga“ – labai taikli. Afrikos žemynas iki šių dienų išlieka kolonijinių galių kovos lauku“, – tikino N. Kulik ir pridūrė, kad parodoje „Artumo geografija“ pristatomos ne tik įvairios opresijos formos, tačiau kalbama ir apie įvairius pasipriešinimo atvejus ir judėjimus.
Parodos pašte, kareivinėse, sandėlyje
Pagrindinei parodai Kauno centrinis paštas, sandėlis „Parakas“ ir A. Juozapavičiaus pr. 19 esantis pastatas pasirinkti neatsitiktinai, atsižvelgta į jų istorinį kontekstą.
„Kauno centrinis paštas veikė kaip susisiekimo su išoriniu pasauliu erdvė, tačiau tuo pačiu metu tai buvo ir viena iš komunikacijos kontrolės formų. Žinome, kad laiškai buvo skaitomi, tam tikri žodžiai ar frazės – braukomi, karpomi, prieš jiems pasiekiant adresatą. Buvęs „Parako“ sandėlis menininkų transformuotas į prieškarinį bunkerį, kuriame pristatomos instaliacijos, kalbančios karo tema. A. Juozapavičiaus pr. 19 veikia žymaus menininko, kilusio iš Ganos, Ibrahim Mahama instaliacija, kuri referuoja į pramoninę ir karinę Šančių vietovės istoriją“, – pasakojo N. Kulik.
Renka pašto darbuotojų atsiminimus
Kauno bienalės komunikacijos vadovė Ina Žurkuvienė atskleidė, kad kuratorės ir menininkai pašto erdvę, kuri pastaruoju metu dažniau minima paveldo ir moderniosios architektūros fone, siekia pri(si)minti ir kaip buvusią pasimatymų vietą, ir savojo laiko, istorinio konteksto ir dominuojančios doktrinos atspindį.
„Nepaisant santvarkų, Kauno centrinio pašto rūmų paskirtis išliko nepakitusi iki pat 2019 metų, tad vis dar turime progą surinkti čia dirbusių žmonių istorijas, kurios iš vienos pusės mums, besiilgintiems pirmykštės pasimatymų tradicijos, gali priminti malonumus iš laikų be skaitmeninių technologijų, iš kitos – saugoti mažąją istoriją, kuriai rūpi, kaip ir kuo gyveno čia dirbantys žmonės. Todėl bienalės metu ypač laukiami buvę pašto darbuotojai, ant parodos erdvėje esančių atvirukų galintys pasidalinti ir užrašyti savo prisiminimus“, – ragino I. Žurkuvienė.
Savo istorijas taip pat kviečiami palikti ir esami bei buvę kauniečiai, užsukę į parodą. Atvirukus su užrašytais atsiminimais ir istorijomis kviečiama palikti kasoje. Vėliau iš jų bus kuriama istorijų siena.
Įkvėpė pogrindžio spaustuvė, džiazo klubas
Šių metų Kauno bienalei kūrė lietuvių menininkai Anastasia Sosunova, Žilvinas Landzbergas, Andrius Arutiunian.
Vario, metalo kūrinį „Vaizdo kūnas“ pristatanti A. Sosunova teigė, kad šį darbą sukurti ją įkvėpė 1980–1990 m. Kaune veikusios slaptos pogrindinės spaustuvės „ab“ spausdinimo mašina. Spaustuvę, kurioje buvo spausdinama daugiausia patriotinė ir religinė literatūra, „ab“ įkūrėjas Vytautas Andziulis ironiškai pavadino „pragaro mašina“ – ją sukonstravo iš metalo laužo supirktuvėje rastų išmestų ir sunaikintų sovietinių spausdinimo mašinų dalių.
Kaunietis Ž. Landzbergas pristato išpjovas „Sese, pasakyk man savo vardą“. Darbas jungia senovines bendravimo priemones, susijusias su dažymu indigo dažais. Erdvėje atsiranda naujosios abėcėlės užuominų, kurių nepavyksta atpažinti, žaidžiama su jų įskaitomumu ir mūsų noru bendrauti vieniems su kitais.
A. Arutiunian vaizdo įrašas-instaliacija „Trys iki vidurnakčio“ – nuoroda į istorinį XX a. 7 deš. Adis Abebos (Etiopija) naktinį klubą „Arizona Club“ – legendinę džiazo muzikantų susitikimo vietą. Klube taip pat lankėsi jų kolegos armėnai, kurie į Etiopiją atvyko XX a. 3 deš. kaip nuo genocido bėgančių vaikų žygiuojantis orkestras. Muzikantai buvo įdabinti Etiopijos princo Ras Tafari imperatoriškajame pučiamųjų orkestre. Žinomi kaip „Arba Lijoch“ (amharų kalba „Keturiasdešimt vaikų“) muzikantai greitai tapo svarbia Adis Abebos muzikinės scenos dalimi, turėjusia įtakos vadinamojo etiodžiazo žanro raidai.
Dalyvauja ir išeivijos menininkės
Parodoje dalyvauja ir dvi lietuvių išeivijos menininkės: Ieva Martinaitytė-Mediodia (Niujorkas) ir Čikagoje gyvenusi Magdalena Birutė Stankūnaitė-Stankūnienė (1925-2017).
Kaune gimusi, o nuo 1996 m. Niujorke gyvenanti bei dirbanti Ieva Martinaitytė-Mediodia instaliacijoje sujungė 1992 m. kurtus darbus ant popieriaus ir fragmentus iš laiškų, kuriuos ji rašė savo motinai persikėlusi gyventi į Niujorką. Anuomet skambučiai į Lietuvą buvo per brangūs, todėl ryšį su šeima ir draugais ji palaikė korespondencija paštu. Jos motina gyveno ir dirbo Kaune, tad būtent į šį paštą atkeliaudavo menininkės laiškai.
Festivalyje matyti ir išeivijos menininkės Magdalenos Birutės Stankūnaitės-Stankūnienės lino drobėje iš ciklo „Žemyno pasaka“ kurtas darbas. Aktyviai rėmusi meną ir kultūrą išeivijoje, menininkė visuomet siekė palaikyti ryšius su Lietuva ir jos institucijomis, dovanojo kūrinių ir archyvų kolekcijoms. XX a. deš. dešimtmečio batikos darbai iš serijos „Žemynos pasaka“ vaizduoja senovės lietuvių žemės deivę, nešančią vaisius ir besirūpinančią viskuo, kas gyva.
