Šią savaitę tarptautiniame scenos menų festivalyje ,,ConTempo“ lankosi portugalų trupė ,,Fandanga“ su lėlių spektakliu iš furgono „Qubim“. Festivalio komanda kviečia susipažinti su šio spektaklio režisiere, viena iš pasirodymo manipuliatorių, trupės įkūrėja, Sandra Neves. Tai lėlių spektaklis apie daiktų rinkimą, kvestionuojantis mūsų santykį su objektais ir jų mums kuriamus prisiminimus.
,,Qubim“ pasirodymo kūryba prasidėjo nuo lėlių konstravimo – žaismingo, bet rimto proceso. Vėliau išskirtinių lėlių išvaizda ir charakteriai padiktavo spektaklio istoriją, savo struktūra primenančią poeziją.
– Sandra, beveik prieš dešimtmetį Porto mieste subūrėte trupę „Fandanga“, siekiančią tapti lėlių ir objektų konstravimo bei manipuliavimo jais tyrimų erdve. Pasidalinkite trupės „Fandanga” ištakomis!
– Trupę „Fandanga“ tiksliau subūrė gyvenimas. Didžiąją dalį savo gyvenimo aš užsiėmiau skulptūra, konstravau lėles ir kūriau scenarijus lėlėms atgimti. Dirbau įvairiose lėlių trupėse, teatruose. Bėgant laikui pajaučiau stiprų troškimą išreikšti savo idėjas. Trupė „Fandanga“ gimė iš noro eksperimentuoti. Pradžia buvo lėta. Tuomet bendradarbiaudavome su skirtingų sričių menininkais, muzikantais. Tam tikras lūžis įvyko, kai sukūriau eksperimentinį spektaklį „Onirotoptero” skirtą dviem žiūrovams ir trunkantį vos septynias minutes. Po jo įkalbinau kolegę Catariną kurti didesnius eksperimentinius pasirodymus kartu. Catariną pažinojau iš ankstesnių bendrų mūsų projektų. Nuo pat pradžių mūsų požiūris į kūrybą sutapo ir drauge nėrėme į mažus nuotykius. Abi esame konstruktorės, skulptorės. Manau, tai turi didelę įtaką, jog mūsų pasirodymų kūrybos procesas yra neįprastas. Spektaklio idėją pradedame plėtoti nuo lėlių konstravimo, o tik vėliau atsiranda pasirodymo istorija.
– Portugalija pasižymi turtinga lėlių teatro istorija. Kaip portugališkas lėlių pasirodymų laukas atrodo šiandien?
– Portugalijoje per vienerius metus vyksta apie dešimt lėlių teatro festivalių. Pasirodymai varijuoja nuo tradicinių iki šiuolaikinių. Šiuo metu šalies pietuose atgimsta istoriniai mažų medinių lėlių „Santo Aleixo“ pasirodymai, kuriuose persipina religija ir sarkazmas. Tai buvo neatsiejama portugališko turgaus dalis devyniolikto amžiaus viduryje.
– Kaip tarp tradicinių ir šiuolaikinių lėlių pasirodymų save pozicionuoja trupė ,,Fandanga“?
– Esame įvairiapusiški, nestatome savęs į jokius rėmus. Manau, trupėje atsispindi tiek tradicinė, tiek šiuolaikinė lėlių teatro pusės. Nesivadovaujame tradicinio lėlių teatro taisyklėmis. Kuriame intuityviai ir, sakyčiau, netgi chaotiškai. Tačiau didelę dalį mūsų lėlių teatro patirties formavo būtent tradiciniai lėlių pasirodymai. Asmeniškai, kurdama stengiuosi atsiriboti nuo praeities patirčių ir leistis paskui kūrybinę intuiciją. Mūsų kūrybinis procesas yra tarsi rimtas žaidimas.
– Trupės „Fandanga“ lėlių taip pat negalėtume pavadinti tradicinėmis, tiesa?
– Tradicinės lėlės – tai tobulos lėlės su nepriekaištingu kūnu ir judesių artikuliacija. Dirbdama tradicinių lėlių teatro trupėse konstruodavau tobulai atrodančias ir judančias lėles. Pradžioje galutinis rezultatas, kai viskas veikia taip, kaip turi būti, sukeldavo pasitenkinimo jausmą. Bet tvirtai išmokus tradicinės lėlės gamybos metodiką tai pasidarė paprasčiausiai nuobodu. Tradicinės lėlės, nepriklausomai nuo veikėjo lyties, įprastai turi vienodus kūnus, o charakteris perteikiamas tik per veido mimiką. Bet juk lėlės judesiai irgi gali atskleisti veikėjo charakterio subtilybes. Liekna lėlė juda visai kitaip nei apkūni. Tradicinių lėlių gerų veikėjų veidai būna gražūs, simetriški. Tuo tarpu blogi veikėjai veiduose turi daugiau ekspresijos ir netobulumų. Dėl to man visada buvo įdomiau konstruoti blogiukus.
Trupėje „Fandanga“ lėlių gamyboje neturime apribojimų. „Qubim“ spektaklio lėlės gimė iš pačių keisčiausių objektų. Vieno mano mėgstamiausių veikėjų kūnas yra senovinis metalinis puodas, prieš daugelį metų atlikęs pietų dėžutės funkciją. Pridėjome skirtingas medines kojas ir ranką. Ant rankos pritvirtinome šepetėlį. Tada reikėjo veikėjui suteikti galimybę vaikščioti. Sumanėme, jog tegul šis vaikščioja savo vienintele ranka-šepetėliu. Visi fiziniai išskirtinumai kuria veikėjo charakterį.
– Ką asmeniškai jums reiškia lėlės?
– Lėlės yra tokia didelė mano aistra, jog manau, galiu tai pavadinti netgi tam tikra priklausomybe. Lėlių konstravimas ir manipuliavimas jomis apjungia mano mėgstamiausius menus: skulptūrą, performansą ir istorijų pasakojimą. Lėlės pradėtos naudoti jau labai seniai magiškų ritualų metu. Kartais jos tikrai nukelia į kitą, stebuklų kupiną, pasaulį. Lėlė yra daiktas, tačiau lėle pradėjus manipuliuoti tai tampa kur kas daugiau, nei tik daiktas. Manipuliuodamos lėlėmis norime atkreipti dėmesį, jog kiekvienas daiktas ne visada yra tai, kas mums atrodo iš pirmo žvilgsnio.
– Papasakokite apie spektaklį ,,Qubim“ vykstantį tiesiai iš jūsų furgono!
– ,,Qubim“ pasirodymas yra apie daiktų rinkimą ir jų sukeliamus prisiminimus. Spektaklio pasakojimas ne linijinis, o susidedantis iš atskirų fragmentų ir primenantis poeziją. Nepasakojome nieko konkretaus, bet atvėrus širdį šiai patirčiai, pamatysite asmeniškai artimiausius dalykus. Kartais su Catarina juokais viena kitos paklausiame, kas tiksliai dėjosi mūsų galvose, kai kūrėme ,,Qubim“ pasirodymą? Mudvi su Catarina spektaklyje atliekame daiktų rinkėjų vaidmenį. Daiktus renkame ir dedame į dėžutes, kurios yra sumontuotos furgone. Tiesa, tai mano asmeninis furgonas. Jis jau senas ir turi ilgo gyvenimo patirties ženklų – didelių įbrėžimų. Dėl to puikiai tiko tapti spektaklio scena, nes ,,Qubim“ nėra nieko naujo. Keliaujant su furgonu lankomasi įvairiose vietose, randami daiktai, kuriuos norisi pasilikti. Šie objektai kuria prisiminimus, kurių nesinori pamiršti. Kartais daiktų susikaupia tiek daug, jog daiktai kiekvienoje dėžutėje pradeda gyventi savo atskirą gyvenimą, o tu prarandi kontrolę. Nebežinai, ar tu kontroliuoji daiktus, ar jau daiktai pradeda kontroliuoti tave? Kiekvienoje dėžutėje vyksta atskiras fikcinis pasaulis, lyg iš Filipo Kindredo Diko mokslinės fantastikos knygų. Bet eigoje tarp skirtingų dėžučių, mažų paralelinių ir siurrealių gyvenimų, atsiranda jungtys.
– Ką dar įvardintumėte kaip „Qubim“ pasirodymo įkvėpimo šaltinius?
– Mus neišvengiamai veikia aplinka. Kūrybą įkvepia mus supantys dalykai, net jeigu to tiesiogiai ir nejaučiame. Nieko nėra absoliučiai originalaus. Manau, „Qubim“ spektaklio kūrybai įtakos turėjo čekų, lenkų animacija, šiuolaikinis cirkas. Nors kurdamos „Qubim“ apie tai negalvojome, dabar spektaklyje galime įžvelgti mūsų mėgstamų menininkų – kino kūrėjo Jano Švankmajerio, teatro dizainerių brolių Kvėjų darbų bruožų.
– Trupė ,,Fandanga“ skiria ypatingą dėmesį kameriniams, nedidelio formato spektakliams. Kokie yra pasirodymų neįprastose scenose iššūkiai ir džiaugsmai?
– Tradicinėse scenose viskas paprasta – geras apšvietimas, patogus išdėstymas. Bet pasirodyti nedidelėse erdvėse intymiau ir įdomiau. Mažos ir ne tokios patogios erdvės žiūrovui nepalieka jokio kito pasirinkimo tik kaip susikoncentruoti ir nurimti. Žiūrovas ne visada turi tam laiko. Tačiau jeigu spektaklyje mažoje erdvėje nesusikaupsi, pasirodymo nepamatysi. Man visada gera pasirodyti nedidelei auditorijai, nes su kiekvienu žiūrovu galiu užmegzti akių kontaktą. Kartą ,,Qubim“ spektaklį rodėme užkėlę furgoną į tradicinę sceną. Iš karto po pasirodymo supratome, kad ,,Qubim“ ir furgono vieta yra gatvėje apsupto žiūrovų, o ne scenoje su nutolusia auditorija. Pasirodant scenoje buvo keista nematyti žiūrovų akių salės tamsoje. Atrodė, jog tarp mūsų scenoje ir auditorijos salėje atsirado barjeras. Su ,,Qubim“ furgonu įpratome keliauti – pasistatai forgoną, pasirodai ir važiuoji toliau. Paprastai keliaujame keturiese – aš, Catarina, mano sūnus ir auklė. Nors pradžioje, galiu pripažinti, tai skambėjo kaip utopinė idėja.
– Ar į ,,ConTempo“ festivalį irgi atkeliausite su šiuo furgonu?
– Deja, originalus furgonas jau per senas tokioms kelionėms. Furgono ieškosime Lietuvoje ir jį adaptuosime pasirodymui. Jeigu keliautume nuo Portugalijos iki Lietuvos su šiuo senuku furgonu, net neabejoju, strigtume kur nors vidury Europos!
– „Qubim“ spektaklyje judvi su Catarina manipuliuodamos lėles už nieko nesislepiate, dėvite išskirtinius akinius. Ar jus irgi atliekate tam tikrą vaidmenį, ar visas auditorijos dėmesys turėtų būti skirtas lėlėms?
– „Qubim“ spektaklyje mes su Catarina dalinamės lygiaverčiais vaidmenimis su lėlėmis. Man atrodo, svarbu sugebėti sudominti ir išlaikyti žiūrovo dėmesį nesislepiant už užuolaidų ir nedėvint pirštinių. Tai tampa tikresne ir trapesne patirtimi, nes išlieka žmogiškasis faktorius – atsitikus kam nors ne pagal planą neturi kur pasislėpti.
– Lėlių pasirodymai dažnai iš karto yra asocijuojami tik su vaikų auditorija. Kokiam žiūrovui yra skirtas „Qubim“ spektaklis?
– Jokie trupės „Fandanga“ pasirodymai nėra skirti tik vaikams. Kai lėlių spektaklio aprašyme nurodoma, kad pasirodymo rekomenduojamas amžius yra nuo šešerių metų, iš karto gali atrodyti, jog tai skirta tik vaikams. Sakyčiau ,,Qubim“ spektaklis yra tinkamas nuo šešerių iki šimto šešerių metų amžiaus žiūrovams! Žinoma, normalu, jog lėlių teatras traukia vaikų dėmesį. Tačiau kurdamos spektaklį apie auditorijos amžių negalvojame. Visgi kartais mažieji žiūrovai pasidalina neįtikėtinai įdomiomis įžvalgomis apie „Qubim“. Kartą mergaitė po pasirodymo pasakė, jog furgonas su dėžutėmis ir visais jose surinktais daiktais yra lyg žmogaus smegenys. Niekada apie tai nepagalvojome, bet smegenys ir mūsų furgonas su gausybe daiktų tikrai turi panašumų – mūsų galvos pilnos skirtingų minčių ir patirčių, iš kurių galų gale susidaro visuma.
Spektaklį galite pamatyti čia.
