Tarpukario kauniečiai poilsio režimą „įsijungdavo“ nuo gegužės pradžios ir iki pat spalio skrudindavosi bei „juodumo“ rekordo siekdavo Karmelitų, Panemunės, Santakos, Šančių, Vilijampolės, Kačerginės ir Kulautuvos paplūdimiuose, o pasitaikius galimybei traukdavo į vasaros sostinės Palangos ar Birštono kurortus. Į užsienį išvykti būdavo brangu, bet į Romą, Paryžių, Vieną, Berlyną ar Amsterdamą kauniečiai vis tiek nusigaudavo.
Apie tarpukario kauniečių vasaros ypatumus pasakoja Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros kiemelyje Kaune eksponuojama fotografijų paroda „Kauniečių atostogos tarpukariu: nuo Kauno maudyklų iki Viduržemio jūros kurortų“. Apie ją kalbamės su parodos kuratore istorike Marija Navickaite.
8-10 paplūdimių
Tarpukariu kauniečiai galėjo rinktis iš 8-10 vietinių paplūdimių. Speciali Kauno miesto savivaldybės sudaryta komisija prieš sezoną kasmet praplaukdavo, patikrindavo krantus ir nustatydavo tinkamus naudoti paplūdimius. Visi jie buvo šalia Nemuno ir Neries upių. Stengtasi, kad kiekvienas mikrorajonas, buvęs prie upės, turėtų bent vieną paplūdimį.
Geriausiu paplūdimiu tituluotas Karmelitų, veikęs Nemuno saloje (ties Karmelitų bažnyčia). Kiti paplūdimiai buvo Aukštojoje Panemunėje (du), Santakoje, Aleksote, Žaliakalnyje, Žemuosiuose Šančiuose (keli), pora Vilijampolėje. Galima įžvelgti tautinį poilsiautojų pasiskirstymą: vokiečiai rinkdavosi Šančiuose, žydai – Vilijampolėje.
Paplūdimiuose paskirtas griežtas maudymosi laikas: nuo 8 iki 20 val. Buvo draudžiama maudytis ne paplūdimio teritorijoje, už tai grėsė bauda. Visgi, atsirasdavo norinčiųjų daugiau privatumo ir išsimaudyti kur nuošaliau, be maudomukų.
Kauno paplūdimiuose per sezoną apsilankydavo apie 320 tūkst. poilsiautojų. Karštą vasaros dieną čia galėdavo sutilpti apie 50 tūkst. žmonių.
Geriausias paplūdimys – Nemuno saloje
Didžiausias ir populiariausias paplūdimys Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu veikė Nemuno saloje, ties Karmelitų bažnyčia. Poilsiautojai jį labai mėgdavo, dažnai jis jau nuo pat ryto būdavo pilnas.
„Ypatingai po pietų padaugėdavo žmonių, nes biuruose, valstybinėse įstaigose darbuotojai 14 val. baigdavo darbą. Vienoj rankoj būdavo lagaminas, kitoj – maudymosi kostiumėlis ir pirmyn į pliažą atsigaivinti, miesto dulkių nusiplauti!“, – pasakojo istorikė M. Navickaitė.
Karmelitų pliažą vadindavo „mamos vaikelių“ pliažu, nes čia ateidavo jaunimas, kuris nedirba, dykinėja ir nerūpestingai leidžia laiką nuo pat ryto ligi vėlaus vakaro. „Juokaudavo, kad „juodumo“ rekordą nori pasiekti“, – pažymėjo M. Navickaitė.
Šį paplūdimį buvo patogu pasiekti viešuoju transportu ar ateiti pėsčiomis. Karmelitų pliaže buvo paviljonas, bufetas su skaitykla, o per pietus bufete net vykdavo šokiai.
1940 m. Karmelitų paplūdimys buvo likviduotas – Nemuno saloje ketinta įrengti hipodromą.
Panemunėje – tramplinai į vandenį, baidarės, jachta
Prie aukščiausio lygio paplūdimių priskirti ir Aukštosios Panemunės pliažai. Čia pasitikdavo smėlėtos pakrantės, gan švarus vanduo, o svarbiausia – pušynas. Poilsiautojai šią vietą vadindavo Panemunės maudyklomis, nes pliažų buvo du: vienas prie gyvenvietės, o antras arčiau šilo, Vičiūnų.
Esantis arčiau Vičiūnų buvo itin populiarus, nes jame buvo daugiau smėlio, supo pušynas, mažiau žmonių. A. Panemunės pliažai turėjo geriausią infrastruktūrą: juose veikė paviljonai, restoranas-kurhauzas, bufetai, būdelės drabužiams palikti, kad ant smėlio nesivoliotų. Restorane–kurhauze buvo galima ir pašokti, o kieme – pažaisti lauko biliardą, pasisupti. Bufetuose vasarotojai galėdavo užkąsti šaltų ir šiltų užkandžių, nusipirkti vaisvandenių, lengvai gazuoto mineralinio vandens. Paplūdimiuose būdavo galima atsigaivinti ledais.
A. Panemunės pliažuose buvo du bokštai-tramplinai šokti į vandenį su čiuožykla, buvo galima išsinuomoti keliolika baidarių, stovėjo „Jachtklubo“ jachta. Šiuose pliažuose veikė garsiakalbiai, iš kurių skambėdavo naujausios plokštelės, grodavo įvairi muzika. Buvo geros persirengimo kabinos.
„Saulės vonios suprastos, kaip sveikatinimosi šaka, tad pliaže net buvo medinėmis tvoromis aptvertos „saulės vonių“ vietos, kur už 20 ct mokestį galėta degintis be drabužių: atskirai vyrams ir atskirai moterims“, – pažymėjo istorikė.
Užsiimdavo akrobatika, žaisdavo futbolą
Paplūdimiuose buvo populiaru užsiimti akrobatika – tai vienas iš sveikatinimosi būdų, o juk vasarą stengtasi geros nuotaikos kapitalą susikrauti ir kūną bei protą pailsinti. Būdavo net maudymosi rekomendacijos: norint išlipus greitai sušilti, kad nesusirgtų rekomenduota atlikti gimnastikos pratimus. Laikraštyje „Pliažas“ užfiksuota nemažai vaizdų, kaip ant smėlio atliekami sunkiausi gimnastikos pratimai.
Poilsiautojai Kauno paplūdimiuose žaisdavo futbolą, vaikinai kilnodavo svarmenis, darydavo figūras. Santakos pliaže vasarotojai rengdavo piknikus, mėtydavo lankelius.
Aprašyta to laikmečio ypatybė: A. Panemunėje netoli pliažo ganėsi karvės ir kartais poilsiautojams ant smėlio palikdavo „staigmenų“.
Už maudynes kartu – bauda arba areštas
1923 m. Kaune buvo priimtas privalomas įsakymas, draudžiantis vyrams ir moterims maudytis drauge. Pažeidus įsakymą grėsdavo bauda iki 1 tūkst. Lt arba mėnesio areštas. Laikinojoje sostinėje maždaug iki XX a. 4 deš. pr. paplūdimiai būdavo atskiri: moterų ir vyrų. Ten būdavo galima degintis nuogiems, nereikėdavo maudymosi kostiumėlio. Tik 1938 m. atsiradus bendriems pliažams imta reikalauti vilkėti maudymosi kostiumėlius, o tai sukeldavo keblumų neturtingiems poilsiautojams, ypač darbininkams, nes įsigyti maudymosi kostiumėlius visiems šeimos nariams būdavo per brangu. Todėl jie pliaže jausdavosi diskriminuojami. Ši problema netrukus išspręsta: spaudoje rašyta, kad atėjus į pliažą buvo galima išsinuomoti maudymosi kostiumėlį.
„Jaunimas nenorėdavo atskirai būti, tad prieš įstatymą rinkdavosi pliaže bendrai. Už tai grėsdavo iki 100 litų bauda. Atsiradus bendriems pliažams dorovės sargyba stropiai stebėdavo, kad nuogaliai neitų į bendrus pliažus. Spaudoje rašyta, kad vienas kunigas surinko 100 davatkų parašus, kad tik aptvertų Aleksoto paplūdimį, nes maudymosi kostiumėliai yra nepadorūs ir skatina ištvirkavimus“, – atkreipė dėmesį istorikė M. Navickaitė.
Sergėdavo gelbėtojų karalius Venckūnas
Nuo 1923 m. Kauno miesto valdyba sutelkė dėmesį į poilsiautojų apsaugą. Kiekvieną pliažą ėmė saugoti valtininkai, dabar vadinami gelbėtojais. Pliaže įprastai darbuodavosi 1-3, o šventadieniais, sekmadieniais – po dar vieną papildomą gelbėtoją. Jie ne tik sergėdavo skęstančiuosius, bet ir tvarką prižiūrėdavo, tikrindavo ar kas nešiukšlina, nesimuša, nevagiliauja, dorovės sargyba tikrindavo ar kas nepriekabiauja, nesielgia nepadoriai.
Spaudoje aprašytas incidentas, po kurio imta rengti rimtesnes gelbėtojų atrankas.
„XX a. 3 deš. pradžioje žmogus pradėjo skęsti ir gelbėtojas šoko jo gelbėti, bet gelbėtojas plaukti nemokėjo, tad skęstantysis jį turėjo ištraukti ir dar į krantą parvilkti. Nuo to laiko būsimi gelbėtojai turėdavo baigti specialius kursus Kūno kultūros rūmuose, ten išlaikyti plaukimo, irklavimo egzaminus“, – sakė istorikė M. Navickaitė.
Karmelitų pliaže buvo labai populiarus gelbėtojas Venckūnas, tituluotas gelbėtojų karaliumi, nes išgelbėdavo daugybę žmonių. Rašoma, kad sezono pradžioje, birželio mėn., jis jau buvo iš vandens ištraukęs 41 skęstantįjį, bet užrašė tik 39, nes kiti du – pabėgo. „Matyt maudėsi neleistinoje vietoje ir nenorėjo gauti baudos, gelbėtojas nespėjo net vardo, pavardės užsirašyti“, – pažymėjo istorikė.
Apsistodavo vilose, vasarnamiuose
Kur vasarotojai apsistodavo nakvynei? Istorikė M. Navickaitė pažymėjo, kad Kaune buvo nemažai kurortų su nuomojamomis vilomis: arčiausias kurortas buvo A. Panemunė, kiek toliau – Lampėdžių kurortas, už 15 km nuo Kauno – Kačerginės kurortas, Kulautuvos kurortas. Poilsiautojai gyvendavo vasarnamiuose, butą ar kambarį nuomodavosi vilose, viešbučiuose. Išsinuomoti vilą ar geresnį kambarį vasarnamyje atsieidavo 10–15 litų per parą.
Kiekviena vila, vasarnamis turėjo namų knygą, ten visi žmonės būdavo užrašomi ir kartu užregistruojami policijos nuovadoje. Tris dienas pabuvęs kurorte žmogus turėdavo susimokėti kurorto mokestį: vienkartinis kurorto mokestis siekė iki 5 Lt, o daugkartinis, skirtas visai vasarai – 15-20 Lt vienam asmeniui. Palyginimui, Palangoje šeimai – 40 Lt.
Lampėdžių kurortą praminė valdininkų, nes jie mėgdavo ten išsinuomoti vilas vasarai su šeima. Vyras iš ryto važiuodavo į darbą, o žmona su vaikais likdavo kurorte, popiet visi susitikdavo ir pietaudavo, ilsėdavosi kurorte. Beje, valdininkai dirbdavo ir šeštadieniais.
Vasaros sostinė – Palanga
Populiariausia kryptis iš Kauno vasarą būdavo Palanga, po to Birštonas, vėliau ėmė populiarėti Nida su Juodkrante.
Palangoje džiaugtasi ne tik Baltijos jūra, bet ir naudotasi galimybe sutikti visus tris nepriklausomos Lietuvos prezidentus Antaną Smetoną, Kazį Grinių, Aleksandrą Stulginskį ir net garsųjį operos solistą Kiprą Petrauską. Kaune rezidavęs JAV konsulas Robertas V. Heingartneris vykdamas į Palangą rašė: „Įdomu pasižiūrėti, kur vasarą dingsta visas Kaunas“.
Įdomu, kad tarpukariu Palangoje ar Birštone poilsiautojai į paplūdimį eidavo su chalatais. Tarp jų ir prezidentas Kazys Grinius.
„Su chalatu vasarotojai eidavo net į purvo vonias ar vaikštinėdavo mieste dienos metu. Tik eidami į kokį Kurhauzą persirengdavo. Spaudoje net piktintasi: išlenda čia visokie su pižamom ir chalatais!“, – pažymėjo istorikė M. Navickaitė.
Paplūdimiuose vyrai užsimaudavo glaudes, jas vadindavo „figos lapo dydžio skudurėliais, perrištais šniūru“. Vyrams kliūdavo už tai, kad tokia apranga neestetiška ir nedorovinga. Glaudės būdavo spalvotos, dryžuotos, su žuvėdromis ar inkariukais. Moterys rengdavosi triko.
Traukdavo į užsienį
Į užsienį organizuotos pažintinės kelionės, ekskursijos, kopimai į kalnus. Daugiausia į užsienį keliauta traukiniais ar laivais. Iš Kauno buvo patogus traukinių susisiekimas iki Berlyno (o iš ten į plačią Europą), Rygos ar iš Klaipėdos keltais su Skandinavijos valstybėmis.
Tiesa, iškeliauti į užsienį būdavo brangu: reikėdavo išsiimti vizą, pasą, o kur dar brangus pragyvenimas Vakaruose. Todėl žmonės derindavo poilsį su darbu: jei vykdavo darbo reikalais tai ir pakeliaudavo po šalį. Rašytojas, žurnalistas Bronius Raila studijavo Prancūzijoje, dirbo „Lietuvos aido“ korespondentu, tad pasinaudojo proga pakeliauti ir papramogauti po Prancūziją. Rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas populiariausią romaną pradėjo rašyti žvelgdamas į Viduržemio jūrą kūrybinių atostogų Nicoje metu.
Tarpukario kauniečiai lankė žymiausius to meto kurortus prie Viduržemio jūros ir didžiąsias sostines: Romą, Paryžių, Vieną, Berlyną ar Amsterdamą. Aplankydavo ir kaimynines valstybes: Latvijos, Rytprūsių kurortus. Lenkijoje buvo populiarus kalnų miestelis Zakopanė, įsikūręs Tatrų kalnų papėdėje. Į kalnus keliauti mėgdavo rašytojas Balys Sruoga, jis kopdavo ne tik į Zakopanės kalnus, bet į Alpes Austrijoje ar Italijoje.
Aplankyti parodą „Kauniečių atostogos tarpukariu: nuo Kauno maudyklų iki Viduržemio jūros kurortų“ galima kasdien nemokamai nuo 8 iki 22 val. Paroda sodelyje veiks iki spalio 31 d. Norintieji ne tik pamatyti, bet ir išgirsti platesnį pristatymą gali užsisakyti ekskursiją tel.: 8-37 20 17 78.
