Penktadienio vakarą šalia Kauno marių, senojo vienuolyno ant Taikos kalno kieme, nuskambėjo pradedamasis tradicinio Pažaislio tarptautinio muzikos festivalio koncertas. Didžiąją visą vasarą trunkančią muzikos šventę šiemet pradėjo italų kompozitoriaus Pietro Mascagni operos (koncertinio varianto) atlikėjai, papasakoję klasikinę istoriją apie meilę, išdavystę ir kerštą.
Portalas „Kas vyksta Kaune“ jau pristatė turtingą šiemetinės Pažaislio skambančios vasaros renginių programą, kurios pagrindinis sudarytojas – tarptautinio muzikos festivalio meno vadovas, daugelio šalių klasikinės muzikos gerbėjams savąja kūryba puikiai žinomas operos solistas Edgaras Montvidas.
O dabar apie organizacinius rūpesčius bei darbus nusprendėme pakalbinti Pažaislio festivalio, vykstančio jau 28-ąjį kartą, direktorę Giedrę Mikaitienę.
– Išsyk turime pasakyti, kad Jūs, prieš šešerius metus stojusi vadovauti Pažaislio festivalį rengiančiai viešajai įstaigai, susidūrėte visai su kitokia darbo specifika, nei ligi tol buvote pažinusi iš savo patirties vadovaujant verslo įmonėms. Kokie skirtumai Jums asmeniškai pirmiausia išryškėjo?
– Man ta nauja praktika visų pirma tebėra skirtinga nuo ankstesnės tuo, kad dabar tenka dirbti su menininkais ir prodiuseriais. O tai, neslėpsiu, – begaliniai įdomu. Vadyba, rinkodara, ūkio reikalai kultūroje – tokie patys kaip versle, tačiau visa kita – išskirtiniai dalykai. Neslėpsiu, kai kada galbūt ilgiau tenka paieškoti „matymo gal iš skirtingų kampų“ suderinimo, sutariant bei priimant sprendimus, tačiau nulemia bendras tikslas (kad viskas būtų kiek įmanoma geriau, kad festivalio žiūrovai liktų patenkinti).
Tuomet, kai rezultatas puikus, supranti, jog ne taip svarbu, ar labai sunku buvo jį pasiekti, ar viskas klostėsi paprasčiau. Bet juk lygiai taip ir versle, ir daugelyje kitų veiklos sričių būna..
– Kultūros ir meno rinka dabar prisotinta, ne taip, kaip buvo tik užgimus Pažaislio muzikos festivaliui. Tad, neabejotinai jam dabar tenka jaukintis publiką (neturiu omenyje tų, kurie į koncertus Pažaislyje ateina ir kantriai muzikos klausosi, net lietaus čiurkšlėms sruvant už apykaklės nuo kaimyninio skėčio, – esu tai patyrusi). Ar po neseniai per pasaulį keliavusios pandemijos nulemtos pertraukos, festivaliui buvo sudėtinga vėl stotis ant kojų, ar publikos jaukinimasis nepasunkėjo? O gal solidžiajam tarptautiniam Pažaislio muzikos festivaliui konkuruojant jau tenka „pasislinkti“?
– Niekur mes nesislenkam, išlaikėme ir tebelaikome savo pozicijas labai tvirtai. Bet turim pripažinti, kad iššūkių daug patyrėme. Po išgyventos pandemijos, deja, 2022-aisiais prasidėjo karas Ukrainoje, o paskui prisidėjo ir energetikos krizė, kilo kainos.
Pernai tikrai festivalis išgyveno sudėtingą metą. Nors ištikimi mūsų gerbėjai išsaugojo mielą tradiciją kiekvieną vasarą dovanoti sau šventę mėgautis Pažaislio festivalyje skambančia gera muzika. Smagu, kai šiemet jaučiame, kad daugiau žmonių domisi festivalio siūlomais koncertais, iš anksto perka bilietus, – ateis. Žinoma, po truputį mūsų publika jaunėja, – vis daugiau tarp klausytojų matome jaunų veidų. Jaunimas labiau domisi klasika.
Aš pati puikiai prisimenu tas nepaprastas 1995-aisiais Pažaislyje išgyventas akimirkas. Tuomet vienuolyno kieme įvyko tik vienintelis koncertas, o jame nuskambėjo Hendelio „Mesijas“. Nuo šio koncerto prasidėjo Pažaislio festivalis. Koncerte buvome kartu su dukrele. Muzikos klausėmės sėdėdamos pievoje ant iš namų atsinešto patiesalo.
Žmonių susirinko daugybė. Ir buvo visiems labai čia gera. Džiaugėmės išgyvenama akimirka, gėrėjomės muzika, nes ji, didinga, dvasinga, tarytum mus visus pakylėjo. Tikiu, tuomet daug kam buvo nuostabu, jog simfoninės muzikos galima klausytis lauke, žavioje vienuolyno aplinkoje. Įspūdis – nepakartojamas ir nepamirštamas. Šiandien mano duktė tarp kitų festivalio žiūrovų klausosi muzikos jau su savo dukrele…
– „Klasiką dovanoti klasiška!“ – taip pavadinote šiemetinę naujovę, siūlančią įsigyti festivalio dovanų kuponą muzikos fiestos renginiams. O šie, anot Pažaislio festivalio meno vadovo E. Montvido, leidžia atverti „magiško muzikos pasaulio duris, drąsiai žengti ten, kur nėra melo ir veidmainystės, kai muzikos pagalba galima skraidyti ten, kur yra prasmė ir gylis…“ Sutinku, gražiai pasakyta. Tik savaime aišku, jog šiais laikais magiškam muzikos pasauliui sukurti reikia ne tik talentų bei geros programos, bet ir tvirto finansinio pagrindo. Pažaislio festivalį rengia viešoji įstaiga su partneriais – Kauno valstybine filharmonija, Muzikos festivalių paramos fondu bei rėmėjais. Bent keletą jų galite paminėti?
– Pirmiausia reikėtų įvardinti festivalio mecenatą – nekilnojamojo turto vystymo įmonę YIT. būtina paminėti AB „Pakaita“, remiančią jau ketvirtį amžiaus, taip pat – kitus festivalio rėmėjus – Iloną ir Benjaminą Žemaičius, bendrovę „Kauno alus“, Šiaulių bankas. Turime iš tiesų nemažai bičiulių, net sunku išskirti, ką iš jų dabar reikėtų paskelbti (te nesupyksta nepaminėtieji). Surengti Pažaislio festivalį mums padeda ir Lietuvos kultūros taryba, ir Kauno miesto savivaldybė, kiti rėmėjai. Visų jų vardai garsiai nuskamba prieš kiekvieną mūsų renginį.
– Ilgamečių rėmėjų – sutuoktinių Žemaičių – įsitikinimu, „Pažaislio muzikos festivalis sujungia įvairaus išsilavinimo ir pažiūrų žmones“. Lina Šileikienė – alaus įmonės vadovė – linkėdama festivaliui sėkmės, organizatoriams sakė: „Būkite drąsūs, kūrybingi ir nuoseklūs savo darbe, o rezultatai neabejotinai bus verti pagarbos“. O kokiais žodžiais festivalio direktorė kviečia šio tarptautinio muzikos įvykio dalyvius „atrasti ir pamilti klasikinę muziką“?
– Kviesdama susitikti ypatingoje vietoje – Pažaislio vienuolyno ansamblyje, galiu pasakyti: džiaugiuosi, kad kasmet festivalyje dalyvauja vis daugiau šeimų, kad Lietuvoje įvairaus amžiaus žmonės domisi klasikine muzika, o ji pavergia vis daugiau širdžių.
Tikiu, jog šis festivalio sezonas bus pilnas naujų patirčių, įstabių atlikėjų iš Lietuvos ir pasaulio, įsimintinų koncertų ir užliejančios euforijos. Esu dėkinga visai festivalio komandai, kad vis kartu kuriame meilę muzikai ir ja plačiai dalinamės.
