Birželio 1 d. šalia Laisvės alėjos fontano atidaryta kauniečio fotomenininko Modesto Patašiaus paroda „Lyg pasiklydę danguje“. Joje – beveik 20 metų iš Šilainių daugiabučio dešimto aukšto balkono fiksuota grakščioji Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia: apgaubta purių debesų, lydima vaivorykštės, nutvieksta saulės spindulių ar panirusi į paslaptingas sutemas.
Aštuoniolika parodos eksponatų atrinkta iš tūkstančių kadrų – galybę jų dvidešimt metų gyvendamas Šilainiuose, Rasytės gatvės daugiabutyje, padarė fotografas M. Patašius.
Regi iš dešimto aukšto
„Kaune būna rytų, kai virš Neries pakilęs tirštas rūkas užgožia visą upės pakrantę bei šalia esančius namus. Jis kartais pakyla taip aukštai, kad lieka kyšoti tik Prisikėlimo bažnyčios bokštas. Ir visą šį pasakišką peizažą dažnai pagyvina pasimetę, lyg ieškantys žemės paukščiai. Jie lyg „vyšnia ant torto“ toje paslaptingoje gamtos ir žmogaus rankų sukurtoje harmonijoje“, – apie titulinę parodos fotografiją „Lyg pasiklydę danguje“ atsiliepė jos kūrėjas.
Į Šilainius M. Patašius su žmona, vaikais ir šuniuku atsikraustė iš Centro, prieš tai gyveno E. Ožeškienės gatvėje, kur dabar įkurta „Kiemo galerija“. Į jo dviejų kambarių butą atsikėlė menininkas Vytenis Jakas. Patašių šeima pagausėjo ir pradėjo ieškoti didesnio būsto Kalniečiuose, Panemunėje, kituose mikrorajonuose, tačiau vieną vakarą užėję į šį Šilainių daugiabutį pakilo į 10-tą aukštą, priėjo prie lango ir išvydus kerintį vaizdą Modestas žmonai Dianai iškart tarė: „Viskas, perkam!“.
Fotografas M. Patašius Prisikėlimo bažnyčią pradėjo fotografuoti dėl jos išraiškingumo, bet apie parodą iš pradžių negalvojo. „Ryte išeini į balkoną, pamatai, koks grožis tolumoje, fotoaparatas nustatytas, imi ir fotografuoji“, – sakė pašnekovas.
Netrukus tai tapo ritualu: išgėręs rytinės kavos fotografas eidavo į balkoną, stebėdavo, jei vaizdas nelabai naujas – nefotografuodavo, bet jei naujas – nekantraudamas bėgdavo pasiimti fotoaparatą.
Nutolusi apie 4 km
Kiek nuo jo namų nutolusi Prisikėlimo bažnyčia? Vyras svarsto, kad matuojant tiesiu atstumu būtų 3-4 km, tačiau gera technika padeda pamatyti šiuos maldos namus iš labai arti.
Fotografas yra tikintis, mėgsta senesnes Kauno bažnyčias: Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką ar Vytauto bažnyčią, tačiau Prisikėlimo bažnyčia jį žavi savo estetiškumu.
M. Patašius tikisi, kad apžiūrinėdami parodą kauniečiai ir miesto svečiai pasisems gerų emocijų.
„Jei einant Laisvės alėja viena ar kita fotografija pataisys nuotaiką – jau bus daug“, – pridūrė M. Patašius.
Kol kas parodos eksponavimo baigties terminas nėra nustatytas.
Po 25 metų paliko darbovietę
Birželio 1-oji parodos atidarymui pasirinkta neatsitiktinai, tai tarsi nauja M. Patašiaus gyvenimo kelio atkarpa, nes nuo šiandien jis nebedirba „Lietuvos ryto“ redakcijoje – po 25 metų teko atsisveikinti.
„Tapau laisvas, bet nesakau, kad rankas nuleidęs sėdėsiu. Dabar pristačiau parodą kauniečiams. Kokie ateities planai dar sunku pasakyti. 25 metai – daug, viskas dar šviežia, greiti pokyčiai, dar turi galvoje susigulėti. Labai gaila, nes buvau kaunietis, kuris itin daug judėjo kaip fotografas. Kiekvieną dieną. Kauną taip gerai pažįstu! Būdavo, redaktorė klausia, ko čia sėdit? Ieškokit temų! Tada sėdi į tarnybinį automobilį ir važinėji po tokias Kauno vietas, kur niekad net nesugalvotum nuklysti, ieškai, dairaisi. Sukausi, kaip voverė rate, bet vieną dieną staiga iššokau iš ritmo, tik pum ir visko nebeliko“, – jautriai kalbėjo fotografas M. Patašius.
Žurnalistika – gyvenimo būdas
Vienas labiausiai įsiminusių darbinių įvykių M. Patašiui įvyko vieną vasarą, kai 4.30 val. prabudęs jis sėdo į automobilį ir išvyko pasivėžinti po Kauną. Miestas budo, kelyje – vos viena, kita transporto priemonė. Prie Dainų slėnio stovėjo policija, matavo greitį. M. Patašius nusprendė papokštauti. Privažiavo ir pasiteiravo, kaip sekasi. Pareigūnai nustebo, kodėl kažkoks prašalaitis klausia, o Modestas rimtu veidu atsakė, kad yra miesto meras ir tikrina Kauną, kaip pareigūnai dirba. Jie nuščiuvo… Netrukus fotografas prisipažino, kad juokauja, bet pareigūnų veido išraiškų dar iki šiol negali pamiršti.
„Dirbdamas žurnalistikoje galėjau sau daug leisti, labai daug patirti. Mano gyvenimas neatsiejamas nuo fotografijos, daugiau nieko kito ir nemoku. Fotografuoju nuo 13 metų, kone pusę amžiaus. Jau mokykloje žinojau, kad tapsiu fotografu, studijas baigiau 1986 m. Dirbau radijuje, televizijoje, spaudoje“, – sakė M. Patašius, pažymėjęs, kad darbavosi ir lemtingąją 1991 m. sausio 13-osios naktį – tuomet prabilo Kauno TV eteryje.
Daugiau šia tema
Kitas darbo epizodas jam įsiminė iš pandemijos pradžios, kai žmonės bijojo iš namų nosį iškišti. „Pirmosiomis pandemijos dienomis gavau užduotį nufotografuoti Senamiestį. Nuo redakcijos Laisvės al. pradžioje iki Rotušės aikštės sutikau vos kelis žmones. Buvo 14 val., o miestas – „miręs“. Vilniaus gatvėje sutikau kunigą Evaldą Vitulskį ir režisierių Vytautą Balsį. Du žmones! Kadangi tada buvo draudžiama sveikintis, net rankos nepadavėme, per atstumą pasilabinome“, – prisimena fotografas.
M. Patašius įsitikino, kad žurnalistika – ne specialybė, o gyvenimo būdas. „Atsikeli anksčiausiai į darbą su džiaugsmu, po miestą važinėji, fotografuoji ir širdis džiaugiasi, esi laimingas“, – atviravo fotografas M. Patašius.
