Rašau išgyvendama didžiulį skausmą ir sielvartą, turėdama mintyse daugybę klausimų, kodėl taip nutiko. Bet atsakymų nėra…Ir neįmanoma suprasti, kodėl įvairioms skambiais pavadinimais įvardintoms programoms, projektams, visai sveikatos apsaugos sistemai milijonus mokesčių mokėtojų pinigų gaunantys medikai nepadarė savo darbo iki galo. Kodėl neatliko reikiamų tyrimų, kurie būtų išgelbėję mūsų mamos gyvybę? Darbingo amžiaus, puikios sveikatos, pilna jėgų, gyvybės, entuziazmo, šviesos, meilės ir šilumos visiems moteris, deja, papuolė į visiško abejingumo „klasterį“. Ir nesulaukusi kvalifikuotų (?) medikų iš dviejų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninių dėmesio bei reikiamos pagalbos, užmerkė amžiams savo akis…
„Nu, tai kas nutiko?“
Per 7 dienas šį klausimą mes su sese išgirdome ~20 kartų. Iš gydytojų, seselių Kauno 2-oje klinikineje ligoninėje, LSMU Kauno klinikose. Deja, plačiai reklamuojamų įstaigų darbuotojai buvo neįgalūs (?) ar neturėjo noro ligonei padėti (gal kad ji ne kokia influencerė buvo?).
2023.05.10. vakaras – Mama valgo kalmarą, jo uodegėlės gabaliukas įstringa tarpdantyje, seka nemalonus jausmas. Ir nors staigiai tas gabaliukas iškrapštomas, išvalomi dantys, skausmas žaibiškai plinta žandikaulyje. Skausmas pasiekia smilkinius, gerklę, joje jaučiamas smaugimas. Nutirpsta ranka. Mamai silpna, mirga akyse, juntamas aukštas kraujo spaudimas.
Atvyksta greitoji, ir mūsų Mama išvežama į 2 – ąją ligoninę, nes įtariama alerginė reakcija (ko niekada nebuvo), bet skubame kuo greičiau suleisti vaistų, kad savijauta būtų lengvesnė. Skausmas plinta į krūtinę, tiriamas kraujas, daroma kardiograma – viskas gerai. Spaudimas krenta iki 86 * 46 * 43 (pulsas), kai normaliai turėtų būti 120 * 80 * 60.
Daktarai atmeta alergiją, ieško skausmų priežasties, bando pateisinti tokį kraujo spaudimą bei pulsą. Leidžiami nuo skausmo vaistai, raminamieji, pajungiama lašinė. Mamai atliekama plaučių tamografija, – ir vėl gi nieko nerandama. Beje spaudimą Mamai matuoju pati, nes pasak seselių, jos neturi laiko. Spaudimas nekinta, jis išlieka žemas, bet kam tai rūpi… Tai tęsiasi iki 6 val. ryto, galop medikai pareiškia, kad reikia važiuoti į Kauno klinikas. Diagnozė – Širdies angina.
Grįžtam namo, 2 val „miego“, keliaujam į Kauno klinikas, šešias valandas laukiame priimamajame ant kėdės, paskui – vėl kraujo tyrimai, kardiograma, konsultacija su kardiologu. Tas klausia: „nu, kas nutiko?“, palinksi galva, išklauso ir nueina. Po 6-ių valandų išgirstam „važiuokit namo“.
Antra diena: spaudimas 84 * 45 * 50, Mamą „nešioja“ į šonus. Ji vos paeina, o dar košmarinis skausmas kakle, krūtinėje neleidžia geriau pasijausti.
Trečia diena – 2023.05.12 rytas, spaudimas aukštas, siekia 184 * 104 * 100 – kala širdis, skausmas plinta jau ir į petį, nugarą. Važiuojam į Kauno klinikas. Ta pati istorija tęsiasi – „Nu, tai kas nutiko?“, kraujo tyrimai, kardiograma ir… sėdėjimas ant kėdutės priimamajame ilgas valandas.
Prašau priėmimo daktaro nedelsti, kviesti loristą, gastroenterologą, kardiologą, endokrinologą, o jis man sako, kad mano Mamai nereikia šių specialistų ir liepia ramiai sėdėti bei laukti kraujo tyrimo rezultatų. Aš jam gražiuoju bandau paaiškinti, kad jai – smaugimas gerklėje ir skausmas kuris plinta į krūtinę, nugarą. Galbūt tai susiję su skydliauke, o gal stemplės uždegimas? Kam laukti, jei galima daryti tyrimus, kurių dar neatlikta, ir galbūt rasti, dėl ko visa tai. Išgirstu kategorišką NE.
Valandos bėga, kraujo tyrimų rezultatų vis nėra, spaudimo niekas nematuoja, Mama silpsta sėdėdama ant kėdės, ašaros bėga kaip pupos iš skausmo. Dar kartą bandau laimę kreipdamasi į daktarą, tik šįsyk rėkdama, kad staigiai iškviestų medikus ir būtų atlikti tyrimai, kad įsitikintų, iš kur tas žvėriškas skausmas ir smaugimas. Aiškinu, jog mes 3 dieną trankomės po ligonines, ir niekas neduoda racionalaus atsakymo. Jaunas daktaras šaltu veidu mane išklausęs, teikiasi pareikšti:
– Jūs ne mums sakykit, o kreipkitės į ministeriją, jūs visi mums viską sakot, rėkiat, bet niekas nesikreipiat į ministeriją, tai niekas ir nesikeičia…
Va taip va… Žmogaus sveikata, gyvybė gali kabėt ant plauko, medikams – dzin. Prieš važiuojant į ligoninę, reikia pirmiausia kreiptis į ministeriją, tada tikėtis ligoninės medikų pagalbos?
Beje, LOR gydytoją vis tik pakvietė, bet tas nieko nerado. Sėdim, laukiam toliau. Medikų daug, klinika moderni, tik sienos, deja, negydo. Skausmai stiprėja, Mamos savijauta prastėja. Sėdim 21-ojo amžiaus universitetinės ligoninės priimamajame, bet… lieka tik melstis. Sesė veržiasi į procedūrinį, aiškina apie Mamos skausmus, o jie – vėl šaltu veidu (Tai ko jūs norit? Vaistų nuo skausmo? Raminamųjų?). Suleidžiami nuskausminamieji. Po valandos skausmai vėl užplūsta. Pagaliau ateina atsakymas, ir jaunas daktaras sako: „Keista, – kraujo tyrimas neaptiko nieko blogo“.
O mums keista, kad skausmus kenčiančiam ligoniui per 3 dienas „nuleista“ kraujo 8 buteliukai, ir atsakymas tas pats – viskas gerai. Tiesa, jaunas daktaras pradeda matyti realią situaciją, tai jis mūsų Mamai, atsėdėjusiai ko ne dešimt valandų priimamajame, sako: „Atrodote tikrai – ne iš tų žmonių, kurie psichologiškai nestabilūs, bet gal Jums panikos priepuolis, kuris iššaukia smaugimą ir skausmą? Mes jus guldom į Skubiosios medicinos kliniką, Skubios diagnostikos ir trumpalaikio gydymo skyrių. Darysim tolimesnius tyrimus, dėsime holterį, stebėsime širdį“.
Mums lyg ir palengvėjo, bet tebelieka baimė, kas toliau, kas tirs, kokie medikai prie Mamos bus, jei iki šiol buvo visiškas bardakas? Ačiū Die, ačiū skubios pagalbos gydymo centrui, ačiū tiems medikams, seselėms, kurie reagavo į šią situaciją staigiai, kurie stebėjo Mamą nuosekliai, rūpinosi visais tyrimais, racionaliai viską dėstė, organizavo ir apskritai mokėjo bendrauti žmonių kalba. Tikrai didelis AČIŪ.
Visi tyrimai buvo atlikti, taip sakant, „technikinė“ praeita. Mamos savijauta šiek tiek pagerėjo, – skausmai ir smaugimas tapo retesni. Tačiau spaudimas išliko aukštas, ir paskutinę dieną gulint klinikose, kraujas, paimtas ne iš venos, o iš plaštakos, parodė infekciją. Antibiotikai, vaistai, gydymasis namie. Svarbu, žinom, jog – ne insultas, ne infarktas, ne kritinė liga, o infekcija. Ją įveiksime! Dar daktarė perspėjo: „Jei užkils vėl spaudimas, jei pakils temperatūra, grįžkite“…
2023.05.15 vakare grįžtame namo, gydytis ir sveikti. Kitą dieną Mama apsilanko pas šeimos gydytoją, nes taip liepė klinikų daktarė. Ji patarė būtinai apsilankyti pas kardiologą, bet patekti pas jį – eilė, vietų nėra. Mamai spaudimas vėl aukštas 190 * 106 * 104, kyla temperatūra. Išgeria nuo spaudimo vaistų, temperatūros nemušam, nes matomai organizmas kovoja su infekcija. Kalbam apie greitąją, keliavimą į Kauno klinikas, bet mama delsia, sako, gal čia tik momentinis pablogėjimas, palaukim? Na visko būna, o jau nesinori gadintis nervų ir vėl sėdėt priimamajame.
2023. 05. 17 rytas, spaudimas 184 * 120 * 102, Mama balta kaip popierius, temperatūra 37,3, skausmas, smaugimas gerklėje. Žinom, kad su tokiu spaudimu gali ir infarktas ar insultas ištikti. Kviečiam greitąją. Atvažiuoja, daro kardiogramą – viskas gerai. E-sveikatos sistema veikia, – greitoji med. pagalba kalba apie panikos priepuolius, sako: „čia matomai psichologiškai viskas“.
Greitosios planas – vežti į ligoninę, patikslinam, kad vežtų į Kauno klinikas, nes Mama ten gulėjo 3 dienas, ir daktarė išleisdama namo sakė grįžti, jei situacija pablogės. Bet greitoji tikina, kad klinikos užgrūstos, o pacientė nėra sunkios būklės, – klinikose vėl teks ilgai laukti. Pasiūlo 2-os ligoninės variantą, nes „ten dirba nuostabi daktarė, kuri tikrai žino ką daro, išmano savo darbą“.
14 val. Mama ligoninėje. Pamatuojamas spaudimas (jis aišku aukštas), paimamas kraujas. Ją paguldo į priimamojo palatą laukti tyrimo rezultato, sekti būklę. Kraujas rodo infekciją. 16 val. šviečia plaučius. Tiriamas šlapimas. Prabėga pora valandų, kraujospūdžio niekas nematuoja. Nieko nelaukus, pasiimu matuoklį (priimamajame tų aparatų padėta gal 4) ir pamatuoju pati. Spaudimas 187 * 126 * 114. Po 4 min. atnešu atgal aparatą, tyliu, jau nieko nesakau, nes bijau net žodį pratart, kad tik neišplūstų (matau 3 sėdinčias seseles ir 1 daktarą priimamajame tarpusavyje besikalbančius (ne apie ligonius). Viena seselė griežtai man sako: – Kodėl jūs buvot paėmusi aparatą neatsiklaususi? Aiškinu, kad mano Mama į ligoninę atvežta, jos kraujospūdis aukštas, ar kas pastebėjote? Seselės jau rėkia man:
– Ką tik buvom pas ją, ji neprašė pamatuoti spaudimo, mes kas pusvalandį nematuojam.
– Klausykit, ji guli 2 val. jau čia, aš medikė ar jūs??? Jūsų prašyt reikia? Kodėl man aišku, kad reikia pamatuoti spaudimą, o jums – ne?
– Tai, nu, tiesiog reikėjo pasakyt…
Tas, kas nebuvo tokioje situacijoje, kam neprireikė medikų pagalbos, lai iš mūsų skausmingo pavyzdžio įsitikina, kiek toli deklaruojami rūpesčio sergančiu žmogumi „standartai“ pažengę. Juk akivaizdu, kad situacija vis prastėja, ji tiesiog eiliniam žmogui beviltiška. Ir jos neįmanoma pataisyti nei tarptautinėmis direktyvomis, seimūnų sprendimais, sveikatos ministrų įsakymais ar užrašais ant medikų kabinetų durų apie tai, kad už jų nėra vietos korupcijai.
…Vis dar laukiam plaučių tyrimų atsakymo. Aplink žmonės dejuoja iš skausmo, kažkas jau nutilo, žodžio neprataria, kraupu, nes nieko panašaus iki tol nesame patyrę. 18.30 val. Mama netekus kantrybės eina pati ieškoti daktarės, o jos jau nėra, išėjo namo. Kur kita daktarė? Ji valgo atėjusi į savo darbo pamainą. Mama klausia, tai kiek reikės dar laukti tų atsakymų. Seselės nustebusios, kad ilgai laukiam ir nuramina: tuoj ateis daktarė ir viską paaiškins.
Daktarė ateina, klausia, – Nu, tai kas nutiko? Išgirdusi ligonės „istoriją“ palinksi galva ir išeina. Ateina seselė, šauna vaistų nuo skausmo ir raminamųjų. 20.30 val. vėl pasirodo daktarė ir sako, jog mūsų Mamai – plaučių uždegimas, gripo, kovido nėra. Priduria, kad infektologas sakė jai gultis į ligoninę. Neskubame paklusti šiai rekomendacijai. Kol skaitau išrašą ir kol mamai ištraukia kateterį iš venos, aš dar uždavinėju klausimus daktarei, nes perskaitau išraše „Širdies skersmuo padidėjęs į kairę, aorta paplitusi“. Išgirstu atsakymą: „Čia – normalu, nieko čia tokio“. Tačiau pagrindinis atsakymas iš šios medikės lūpų labai aiškus. „Švietimas jau sugriuvo, dabar griūna medicina, šiuo metu dar viskas visai neblogai, bet jūsų karta – visi mirs priimamajame, nes nebus kam gydyti“.
Vos susilaikiau neišrėkusi: „Kokio velnio tuomet studijuojat mediciną, priimat Hipokrato priesaiką, jei toks jūsų požiūris į pacientus, jų sveikatą, gyvybę?“
Deja, pažinusi skausmą ir realius Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos „akcentus“, mūsų Mama toliau gydosi namuose, geria antibiotikus, vaistus nuo infekcijos, spaudimo. Bet kraujospūdis tebėra aukštas, temperatūra laikosi. Niekas nesikeičia, gydomės kaip išmanom, nes medikai šiais laikais niekuo negali padėt ir juolab dar su tokiu požiūriu.
Gyvename ne kartu, tai nuolat Mamai skambiname. Bet į keletą skambučių iš eilės ji neatsiliepia, tai sesė važiuoja pas ją. Kai aš tuo tarpu ramiai galvoju, kad Mama miega, ji išties miegojo, tik šį kartą – amžinu miegu. 14.30 val. sesė rado Mamą sukniubusią vonioje. Mamos gyvenimas pasibaigė.
Teismo medicinos eksperto tyrime konstatuota mirtis: Dėl aortos plyšimo.
Dabar suprantame: turėjome tapti medikais pačios, kad išgelbėtume Mamai gyvybę, nes aukščiausio lygio ligoninėje kvalifikuočiausi medikai nenorėjo atlikti jai paprasto tyrimo – širdies echoskopijos. Ir kai manėme, kad visi tyrimai padaryti, deja… Kodėl medikai susivokė daryt kardiogramą, dėti holterį, bet nenorėjo padaryti echoskopijos, kuri jų medicinos dokumentuose įvardinta tik kaip rekomendacija, bet kodėl nė vienas tos rekomendacijos nepaisė? Tik aiškino apie panikos priepuolį, dėl kurio ligonei reikia apsilankyti pas psichiatrą (kai atseit, skauda krūtinę, sunku kvėpuoti). Kodėl tie, kurie matė, kad širdies aorta išsiplėtusi, ir plaučiuose skysčių susikaupę, nesugebėjo padaryti širdies echoskopijos, bet viską „pateisino“ plaučių uždegimu? Juk ne šiaip skysčiai, o kraujas kaupėsi plaučiuose.
Per tokius „medikus“, tokį jų „atsakingumą“ ir nusikalstamai abejingą požiūrį į pacientą mes netekome MAMOS. O galėjo viskas būti kitaip…
Lietuvos žmonės, būkit sveiki, nesirkit, nes tokiu atveju pagalbos gal nesulauksit. Melskitės, kad liktumėte gyvi. Nors mums maldos šioje situacijoje nepadėjo…
