„Kas vyksta Kaune“ skaitytojas kreipėsi į redakciją, siekdamas išsiaiškinti dėl suėmimo ir psichiatrinės ekspertizės skyrimo pagrįstumo ikiteisminiame tyrime.
„Mano atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame buvau įtariamasis. Tyrimo metu man paskyrė stacionarinę pichiatrinę ekspertizę. Buvau priverstinai suimtas, keliems mėnesiams išsiųstas į psichiatrijos ligoninę, izoliuotas nuo žmonių, neleista matytis su artimaisiais. Jokio dokumento apie man paskirtą ekspertizę susipažinti pateikta nebuvo.
Norėčiau sužinoti, ar tokie institucijų veiksmai, tokia priverstinė, be pagrindo skiriama ekspertizė nelaikytina šiurkščiu mano teisių pažeidimu. Teisme buvau išteisintas ir nenustatyta jokių duomenų, kad galėjau padaryti nusikaltimą“, – plačiau klausimą advokatei pateikė skaitytojas.
Į klausimą atsako advokatų kontoros „ADVOCATERA“ advokatė Raimonda Lazauskienė.
Susipažinus su skaitytojo situacija, išties kyla nemažai pastebėjimų. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad pagal BPK 141 str. tuo atveju, kai tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą prireikia įtariamajam atlikti teismo medicinos ar teismo psichiatrijos ekspertizę, įtariamasis ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti atiduodamas į ekspertizės įstaigą ir laikomas ten iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui ar teismui. Buvimo ekspertizės įstaigoje laikas turi būti įskaitomas į suėmimo laiką.
Negana to, teisės aktuose įtvirtinta, kad įtariamojo, kuris atiduodamas į ekspertizės įstaigą, laikymo joje terminai gali būti pratęsiami. Suimtas įtariamasis į ekspertizės įstaigą ikiteisminio tyrimo metu yra atiduodamas tik prokuroro nutarimu.
Tačiau šia tvarka negali būti vadovaujamasi vien formaliai – kompetentingos institucijos turi įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas priimant sprendimą dėl įtariamojo teisės į laisvę apribojimo bei atiduodant tokį asmenį į specializuotą medicinos įstaigą, kaip tai įtvirtinama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 5 straipsnyje bei Lietuvos ir EŽTT teismų praktikoje dėl bendrosios pareigūnų rūpestingumo pareigos.
Itin svarbu, kad tokias priemones taikančios institucijos būtų surinkusios pakankamai konkrečių duomenų, kurie leistų įtarti įtariamojo mąstymo turinio sutrikimus ir, kurie pagrįstų ribojančios priemonės taikymo būtinybę.
Iš esmės, asmens laisvės atėmimas siekiant užtikrinti teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimą, pagal Konvenciją gali būti pateisinamas dviem atvejais:
a) su atitinkamais pakeitimais, vadovaujantis psichiškai nesveikų asmenų laisvės atėmimui taikytinais principais;
b) nustatant teisėtą asmens sulaikymą ar kalinimą dėl to, kad jis neįvykdė teismo teisėto sprendimo, arba kai norima garantuoti kokios nors įstatymo nustatytos prievolės vykdymą.
Skaitytojo atveju norėčiau pažymėti, kad jo pateikiamų duomenų užtenka formuoti išvadą, kad yra konstruktyvus pagrindas tokiam asmeniui teikti teismui civilinį ieškinį dėl patirtos neturtinės žalos ir prašyti valstybės atlyginti patirtą moralinė skriaudą.
Nors kaip ir minėta, formaliai institucijos galėjo įgyvendinti teisės aktuose numatytą laisvės atėmimo tvarką, tačiau tikėtina, kad nebuvo užtikrinta teisinga pusiausvyra tarp įtariamojo teisės į laisvę apsaugos ir procesinio intereso įvertinti sveikatos būklę ir jos teisinius padarinius baudžiamajame procese, dėl to gali kilti pagrindas tokius institucijų veiksmus laikyti neteisėtais bei nepagrįstai suimtam asmeniui reikalauti žalos atlyginimo.
Įvertinus, kad skaitytojas buvo išteisintas teismo sprendimu, egzistuoja didelė tikimybė, kad institucijos neturėjo pakankamai duomenų taikyti tokias šiurkščias procesines prievartos priemones jo atžvilgiu.
Teisės aktai įtvirtina teisėsaugos institucijų bendrąsias rūpestingumo pareigas, o jų nesilaikant, gali būti keliamas klausimas dėl šios procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumo.
LAT yra pažymėjęs, kad jei duomenų apie galimą įtariamojo psichikos sutrikimą nepakanka, tai reiškia, kad kompetentingos baudžiamojo proceso institucijos turi imtis visų įmanomų švelnesnių, su įtariamojo laisvės ribojimu nesusijusių priemonių šiems duomenims išsiaiškinti.
Įtariamojo perdavimas į psichiatrijos ekspertizės įstaigą yra laikytinas didelio masto teisės į laisvę suvaržymu, teisės į privatumą ir fizinį neliečiamumą ribojimu, todėl reikėtų prisiminti, kad ši prievartos priemonė baudžiamajame procese gali būti paskirta tik pagrįstai nustačius priemonės procesinį būtinumą.
