Vos tik pagalvojus apie mokyklą, atmintyje išnyra ne tik gražiausi vaikystės metai, bet ir mokytojai, kurie stengėsi, kad iš jos išsineštume daugiau, nei tik išmoktas matematikos lygtis ar lietuvių kalbos taisykles, bet ir svarbias gyvenimo pamokas. Tai ir yra vieni pirmųjų mūsų nuomonės ir asmenybės formuotojų. Nors ir spontaniškai, bet tokį kelią pasirinko ir Augustinas Viselga, kuris nusprendė iš architektūros pasukti į pedagogiką. Šiandien, jis ne tik mokinių pagarbą užsitikrinęs dailės ir technologijų mokytojas, bet ir Kauno J. Basanavičiaus gimnazijos vienuoliktokų auklėtojas.
Į architektūrą – dėl Kauno modernizmo
Augustinas įgijo išsilavinimą Vilniaus dailės akademijoje, kur baigė bakalauro ir magistro studijas architektūros srityje. Bakalauro studijų programa buvo skirta bendrai architektūrai, o magistro studijos – pastatų architektūrai. Prieš pradėdamas dalyvauti atrankose į mokytojų gretas, Augustinas daugiausiai dirbo architektūros srityje ir dalyvavo įvairiuose projektuose. Kaip sako pats, vieni iš svarbiausių ir įsimintiniausių įvykių buvo susiję su savanoryste ir kelionių patirtimi Argentinoje, kur jis įsitraukė į Lietuvių bendruomenės veiklą.
„Mano profesinis kelias nebuvo tokia romantinė istorija, kur aš visą gyvenimą svajojau būti mokytoju. Mokykla visada buvo tik vienas iš galimų pasirinkimų, o įtaką man darė patirtys. Turėjau nuostabius mokytojus, ypač prisimenu dailės ir choro, su kuriais mūsų santykiai buvo ypatingi ir mokytojo profesija mane žavėjo. Visą laiką turėjau mintį išbandyti, kaip viskas iš tikrųjų vyksta. Dirbdamas architektūroje supratau, kad šis darbas nebeatitinka mano lūkesčių.
Prieš karantiną su drauge išvykome į Argentiną, kur dalyvavome Lietuvių bendruomenės veikloje ir mokėme vietinius žmones lietuvių kalbos, kultūros. Tai buvo nepaprasta patirtis ir sąlytis su savo šalimi. Prasidėjus karantinui, nusprendėme gyventi kaime. Tuo metu į galvą šovė mintis pabandyti tapti mokytoju ir pateikiau paraišką. Tuomet pagalvojau, kad jeigu būčiau atrinktas, tai būtų puiki galimybė išbandyti šią sritį. Taip jau sutapo, kad buvau pakviestas ir, nors neturėjau planų grįžti į Kauną, tapau mokytoju ir sugrįžau“, – istoriją pradeda A. Viselga.
Dailės istorija per architektūrą
Kaip pasakoja Augustinas, jis jau kurį laiką troško išbandyti mokytojo profesiją, jungiant ją su tuo, kas jį žavi labiausiai – architektūra ir išduoda, kad jam svarbu dalyvauti švietimo sistemoje ir prisidėti prie architektūros pokyčių. Savanoriaudamas lituanistinėje mokykloje, jis įsitikino, kad gali įgyvendinti savo tikslą ir suprato, kad bendravimas su mokiniais, mokymo procesas ir pasiekiami rezultatai yra tai, kas šiandien jam teikia prasmę.
„Aš atėjau į mokyklą kaip technologijų mokytojas, bet dabar labiau pereinu į dailės sritį. Toks ir buvo tikslas, nes jaučiau specialybinį interesą kalbėti apie architektūrą ir meną, nes medžio, metalo darbai, siuvimas, nėra mano interesų laukas.
Studijuojant interesas buvo plačiai žiūrėti į architektūrą ir specializuotis ne pastatų tipologijoje, o architektūros istorijoje. Apskritai, į architektūrą ėjau dėl Kauno modernizmo, tos aistros jai“, –karjeros vingius įvardija Augustinas.
Mokiniams trūksta motyvacijos
Greičiausiai yra tekę išgirsti, kad šiandieninė jaunoji karta yra visiškai kitokia. Jie – hiperaktyvūs, infantilūs ir nuolatos apsupti gausybės informacijos. Tam įtaką padarė technologinė revoliucija, socialinės transformacijos ir kultūrinis lūžis. Tai jaunajai kartai sukūrė naujus gyvenimo būdus ir iššūkius, o internetas ir socialiniai tinklai pakeitė bendravimo būdus ir tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu. Šie pokyčiai formuoja naują ir įdomią visuomenės ateitį, o visus vykstančius pokyčius pirmiausiai pastebi mokytojai.
„Mokiniai dabar yra mažiau motyvuoti. Atrodo, iš dalies vaikai tampa mažiau savarankiški ir pasigendu polėkio iš jų pusės. Prisiminus savo mokymosi metus mokykloje, mes buvom labiau žingeidūs. Elementariausios ekskursijos į Vilnių, pamenu, eidavom į galerijas, koncertus, buvo daugiau intereso. O dabar – niekas nestebina.
Tarkime, nuvažiuoji su mokiniais į MO muziejų Vilniuje, ir jie žiūri į tai, kaip į eilinį dalyką, jiems tai nedaro įspūdžio. Atrodo, kad kiekviename žingsnyje turi motyvuoti ir pateikti informaciją, kad išlaikytum jų susidomėjimą. Panašu, kad dabartinė jaunoji karta yra persisotinę viskuo ir visa tai labai atsispindi mokymo procese, kuris yra suvaržytas. Jei jau kažką organizuoji, tai yra labai daug darbo, planavimo ir dėliojimosi. Todėl labai keista, kai nėra išreikšta pozityvaus nusiteikimo“, – darbo iššūkiais dalijasi mokytojas.
„Yra dalis mokinių, su kuriais santykiai labai gražūs. Tai motyvuoja labiausiai. Nežinau, ar esu radęs raktą, kaip prie jų prieiti, bet kol kas rezultatai labai džiugina. Pagrindinis skirtumas, kai turėjom mokymo patirtį Argentinoje, ten mokiniai prašydavo, kad mes tas pamokas dėstytume ir viską aiškintume, kuo plačiau. Buvo interesas iš jų pačių. O čia, kaip bebūtų, iš mokinių intereso nėra. Jie ateina į mokyklą, jie nenori per daug persidirbti, o į dailę ar technologijas žiūri kaip į pamokas, per kurias galima atsipūsti, pabūti kartu. Žinoma, galima apsieiti be tokių gebėjimų, kaip pjauti medį ar daryti rankdarbius, bet mes gyvenam mieste, gyvenam urbanizuotose teritorijose, apsupti žmogaus, todėl reikia gaudytis kitose srityse. Todėl čia nusprendžiau įtraukti žinias architektūrą, ir perteikti jas vaikams“ – pasakoja A. Viselga.
Į mokymosi programą įtraukiami projektai
Be mokymosi proceso, Kauno J. Basanavičiaus mokykloje dirbantis mokytojas mokinius įtraukia ir į kiek kitokį ugdymo procesą: jį keičia įvairiais projektais. Pavyzdžiui, pernai buvo vykdomas projektas, kuriame vaikai kūrė maketus savo ateities darbo vietoms. Ši užduotis skatino mokinius galvoti apie norimas profesijas ir skatinant kūrybiškumą pagalvoti, kaip darbo aplinka gali keistis ateityje.
Vėliau, su vyresniais mokiniais buvo aptarinėjami mokyklos erdvių pokyčiai:
„Mokykla, kurioje mokomės, yra sovietinis pastatas, tačiau mokymosi procesas ir poreikiai pasikeitė, todėl kai kurios erdvės buvo nepakankamai išnaudojamos. Trumpai tariant, buvo siekiama transformuoti mokyklą į modernų objektą, remontuojant ir prisitaikant erdves prie mokinių poreikių. Neapsiribojome vien tik diskusijomis, bet ėmėmės ir realių veiksmų, pvz., tvarkyti vieną iš mokyklos kiemų ir kurti terasą. Kol kas šis projektas neįgyvendintas.
Dabar kuriam vertikalius sodus ir tai vyksta pakankamai impulsyviai. Pernai kūrėm vabzdžių viešbučius. Dirbant mokykloje labai dažnai turi gerų idėjų, kartais jas galbūt netinkamai pateiki. Kai neturi praktikos, viską pateikti sudėtinga, reikia įdirbio su vaikais“, – apie projektines veiklas pasakoja mokytojas.
Būtų pagarba, būtų daugiau mokytojų
Kauno J. Basanavičiaus gimnazijoje šiuo metu dirba nemaža dalis jaunų specialistų, kurie dėsto įvairias sritis: lietuvių kalbą, matematiką, geografiją. Pasak Augustino, kita dalis – ilgametę patirtį turintys mokytojai, kurie mielai priima jaunuosius mokytojus į savo gretas ir dalijasi patirtimi ir palaiko. Kaip sako pats, „tai yra didelė motyvacija nenuleisti rankų net tada, kai su mokiniais nerandama bendros kalbos“.
Šalyje jaunų mokytojų skaičius mažėja, retas kuris renkasi šią sudėtingą profesiją. Augustinas pasakoja, kad tam įtakos turi kelios priežastys, bet viena svarbiausių – pagarbos mokytojams trūkumas.
„Labai dažnai mokytojas lieka kaltas dėl įvairių dalykų. Kadangi ši sritis yra labai plati, tai kiekvienas turi savo nuomonę ir kiekvienas gali įvairiai vertinti ir sakyti, kad kažkokio dalyko nereikia ar kažkas galėtų būti kitaip. Bet vis tiek turėtų būti didesnė pagarba mokytojui, o to labai trūksta.
Kitas dalykas – darbo valandos. Noriu paneigti mitą, kad mokytojai vidury dienos išeina iš darbo ir jiems daugiau dirbti nereikia. Deja, yra kitaip. Norint vaiką sudominti ir jį kažko išmokyti, reikia tam labai gerai pasiruošti, nes tarp mokinių pasitaiko ir vaikų su specialiais poreikiais, jiems reikia šiek tiek kitokių ugdymo programų. Visi šie procesai užtrunka. Belieka viltis, kad ateityje pokyčiai švietimo sistemoje duos teigiamų rezultatų“, – pokalbį užbaigia A. Viselga.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
