Mėnesinė infliacija artėja prie nulio, bet ekonomistai gerų žinių neturi. Nors energetika ir pigo, maisto produktų kainos toliau auga stebinančiu greičiu, o prekybininkai bei gamintojai rado naujų pasiteisinimų. Jei kainos ir sumažėtų, tai nebylotų nieko gero – atsiritusi defliacija reiškia ne vien pigesnius produktus: kartu gali nuvilnyti bankrotų ir atleidimų riba.
Džiaugtis nėra kuo?
Balandį mėnesinė infliacija, lyginant su kovu, buvo artima nuliui, skelbė Valstybės duomenų agentūra. Tai rodo, kad po penkiolikos mėnesių kainos ima nebekilti. Pradėta kalbėti ir apie defliaciją. Kaip aiškino Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto finansų profesorius Rytis Krušinskas, mažėjančią mėnesinę infliaciją lėmė pinganti energetika.
„Mėnesinė infliacija artima nuliui, bet ji vis dar teigiamoje zonoje. Pabandžius pasižiūrėti, kas sąlygojo šitą rezultatą, matome, kad jau antrą mėnesį iš eilės yra korekcijos su minuso ženklu energetikos, būsto išlaikymo sektoriuje. Tai parodo, kiek mūsų ekonomika priklausoma nuo energijos kainų“, – portalui lrytas.lt sakė R. Krušinskas.
Visgi džiaugtis čia nelabai yra kuo, mat metinės infliacijos skaičiai ne tokie malonūs – kainos, lyginant su pernai metais, kilo apie 19 proc.
„Dabartiniai skaičiai parodo tam tikrą lėtėjimą, mėnesinis brangimas yra arti nulio, galbūt kitą mėnesį pokytis jau bus su minuso ženklu, bet nereiškia, kad tai – metinės infliacijos skaičius. Su metine infliacija mes vis dar esame pažeidžiami, laukiantys geresnių naujienų, bet ar tos geresnės naujienos greitai ateis, žiūriu labai atsargiai. Kalbant apie paskutinių dvylikos mėnesių infliaciją, skaičiai vis dar dviženklėje zonoje, o tai sako, kad kainos dar augo. Aš čia nematau nieko džiugaus. Tendencija ta, kad infliacija lėtėja, bet ji lėtėja jau nuo pernai metų rugsėjo. Lėtėjimas reiškia, kad ji auga ne sparčiai, bet negalima būtų sakyti, kad kainos grįžo į buvusias vėžes“, – pabrėžė profesorius.
Jis priminė, kad didysis kainų kilimas prasidėjo jau seniai – 2020-ųjų gruodį.
„Mes tuomet sakėme, kad Kalėdos bus vienos brangiausių per nepriklausomos Lietuvos istoriją. Ta viršūnė buvo pasiekta 2022 metų rugsėjį. Jau praėjusiais metais tokiu laiku mes sakėme, kad kainų šuolis yra labai didelis, o šiais metais mes turime dar papildomus 19 proc.“, – aiškino R. Krušinskas.
Mėnesinei infliacijai artėjant prie nulio, vis daugiau ekonomistų ima kalbėti apie defliaciją, kainų mažėjimo laukia ir dalis gyventojų.
Visgi R. Krušinskas gerų naujienų neturi ir čia. „Gyventojų lūkestis yra grįžti į buvusį kainų lygį iki didžiojo šuolio. Deja, šiame fronte nematau gerų naujienų. Atlyginimas, net ir tas, kuris prognozuojamas apie 10 proc., vis dar neaplenkė metinės infliacijos. Tai reiškia, kad techniškai mes galėsime skaičiuoti mažėjančius rodiklius, bet ar tai reikš, kad galima gyventi geriau? Deja, ne. Kainų kilimo banga buvo labai ilga ir su dideliais šuoliais. Ar leidimasis nuo tos didelės kainų bangos bus greitas ir toks pat staigus? Nesu optimistas“, – šnekėjo profesorius.
Defliacija – negeras ženklas
Be to, kainų mažėjimas pats savaime nėra teigiamas aspektas – tai gali būti ekonomikos lėtėjimo, vartojimo mažėjimo bei masinių atleidimų šauklys.
„Defliacija, pagal visus ekonomikos vadovėlius, yra negeras ženklas, nes ekonomika pati savaime turi augti. Kiekvienas žmogus, dirbdamas samdomą darbą, tikisi, kad atlyginimas didės bent truputį. Panaši analogija yra ir su ekonomika, o defliacija parodo, kad ekonomika turėtų šiek tiek trauktis. Kas tuo džiaugiasi? Niekas. Eksporto rinkose jau lėtėja užsakymai, galbūt bus korekcijų su prastovomis, su atleidimais. Žmonės, dirbantys tuose sektoriuose, galbūt gaus mažesnes pajamas arba mažiau žmonių gaus pajamas. Tai turės įtakos vartojimui“, – pabrėžė pašnekovas.
Jam antrino ir kainas stebinčio portalo pricer.lt maisto krypties vadovas Petras Čepkauskas. Defliacija į Lietuvą atneštų ne tik pingančias prekes, bet ir bankrotus.
„Algoritmas įprastai būna toks: pirmiausia būna kainų augimas, didelė infliacija, po jos seka vartojimo kritimas, po to – kainų mažėjimas ir galiausiai įmonių bankrotai“, – aiškino jis.
Esą nedidelė infliacija rinkai, o ypač verslui, nedaro jokios žalos – ne taip, kaip defliacija.
„Visiems smagu, kai būna nedidelė infliacija. Kai prekių kainos auga, prekybininkams išvis gerai, nes vakar pigiau pirktas prekes jie šiandien parduoda brangiau, o kai prasideda defliaciniai procesai, kainų kritimas, prekybininkai brangiau pirktas prekes turi parduoti pigiau. Prasideda nuostoliai, prekių įšalimas likučiuose, apyvartinių lėšų trūkumas, bankai nenori skolinti, palūkanų normos kyla. Dabar situacija balansuoja ant labai neigiamos ribos“, – įspėjo P. Čepkauskas.
Maisto kainos toliau kyla
Ekspertai turi nuvilti ir besitikinčius, kad kris maisto kainos. Nors mėnesinė infliacija ir artima nuliui, tam didžiausią įtaką turi energetikos kainos.
Vilčių, kad pigs maistas, lieka išties mažai, tikino P. Čepkauskas.
„Maisto kainos Lietuvoje toliau kyla – apie 16 proc. Mūsų statistikos departamentas rodo net 21,2 proc. Pasižiūrėjus į maisto krepšelio struktūrą, atskiros pozicijos yra pingančios, bet jas kompensuoja cukraus, duonos, kiaušinių brangimas virš 50 proc., taip pat mėsos ir pieno produktų brangimas apie 20–30 proc. Situacija kol kas tokia“, – apibendrino P. Čepkauskas.
Jo teigimu, Lietuvoje žymiai pigo tik trys maisto prekės.
„Pinga pomidorai, nes prasidėjo geras derlius – buvo daug saulės. Praėjusiais metais pomidorai kainavo virš 3 eurų, o dabar – 2,92 euro, tad atpigo 5 proc.; 14 proc. pinga ryžiai – praeitais metais už kilogramą buvo 1,23 euro, o dabar 1 euras; stipriausiai pinganti pozicija – saulėgrąžų aliejus, jis pigo 36 proc. Praeitais metais kainavo 3,50 euro, o dabar apie 2 eurus. Bet šių kelių pozicijų pigimas tikrai nekompensuoja kitų maisto produktų augimo“, – pabrėžė P. Čepkauskas.
Ekspertas netiki, kad kainos mažės ir netolimoje ateityje. Geriausiu atveju, jos tik nustos kilti.
„Verslas bandys išlaikyti tą patį kainų lygį. Mes turėsime techninį infliacijos mažėjimą, nes praeitais metais balandžio mėnesį ir prasidėjo šis maisto produktų augimas. Praeitų metų lapkričio–gruodžio mėnesiais buvo virš 30 proc. Jei vasarą sakys, kad maisto infliacija lygi nuliui, tai reikš ne mažėjimą, o paprasčiausią kainų stabilizaciją“, – tikino P. Čepkauskas.
Maistas stipriai pigtų tik prasčiausio scenarijaus atveju – jei ims lėtėti ekonomika, stipriai mažėti vartojimas. Tai skatintų konkurenciją tarp gamintojų ir prekybos tinklų.
„Gamintojai ir prekybos tinklai jau antri metai praranda pardavimo kiekius, o tai veda prie atskirų jų prekybos objektų pelningumo mažėjimo ir kitų dalykų, bet piniguose jie vis dar mato augimą. Statistikos departamentas rodė, kad pardavimai palyginamosiomis kainomis krenta 7 proc., tačiau pinigine mase balandžio mėnesį tinklai gavo 13 proc. daugiau pinigų. Rudenį bus situacija, kad prekybos tinklai turės nulinį piniginį augimą arba net kritimą dėl to, kad kiekiai toliau krinta, o infliacija bus nulinė“, – komentavo P. Čepkauskas.
Kad konkurencija galėtų skatinti prekybos tinklus mažinti ar bent nekelti kainų, antrino ir R. Krušinskas.
„Maisto produktų gamintojai ir prekybininkai sakė, kad energetika sudaro gan didelę dalį visoje kaštų struktūroje. Situacija dabar pasikeitė, energetika atpigo, bet ar maisto kainos mažėjo? Ne, nemažėjo. Tada pradedame girdėti aiškinimus, kad brangsta darbo jėga, ir atpigę energetiniai ištekliai buvo atsverti brangstančios darbo jėgos. Tada pasideda uždaras ratas ir argumentų žaidimas. Norisi tikėtis, kad rinka privers pakoreguoti tam tikrus dalykus. Tiesa, Lietuvos rinka maža, ir sąžininga konkurencija visuomet yra diskusijų objektas“, – svarstė profesorius.
R. Krušinskas pridūrė, kad kainas sumažinęs koks nors prekybos tinklas šiuo metu galėtų įgyti konkurencinio pranašumo.
„Defliacija galėtų koreguoti santykius tarp skirtingų rinkos dalyvių – kas konkurenciniu atžvilgiu bus lankstesnis, kas nepabijos šiek tiek sumažinti kainas, tas gali turėti tam tikro trumpalaikio konkurencinio pranašumo. Kai pradeda mažėti tam tikros išteklių kainos, daug erdvės konkurencijai, norisi tikėti, kad ji bus sąžininga, kad vartotojas nemokės tos pačios kainos vien dėl to, kad taip priprato. Rinkoje turėtų pasimatyti, kas konkuruoja atsakingai“, – sakė R. Krušinskas.
Visgi panašaus scenarijaus prekybos tinkluose šiuo metu nematyti – kainų mažinti niekas neskuba, nebent kartas nuo karto taiko nuolaidas ir akcijas.
„Prekybos tinklai kainų mažėjimą bando rodyti per akcijas – nemažina bendro kainų lygio, bet taiko nuolaidas. Prieš kelerius metus mes neturėjome pieno produktams 50 proc. akcijų, kaip yra dabar. Tai rodo, kad prekybos tinklai visgi nori išlaikyti kainų dydžius, o vartotojus traukti per akcijas. Tačiau vartotojas toliau šiurpsta nuo kainų ir mažina vartojimą“, – pabrėžė P. Čepkauskas.
Pasak jo, vartojimo mažinimą parodo „Maisto banko“ paramos gavėjų skaičius.
„Dalis žmonių anksčiau pirkdavo maisto produktus, o dabar eina į „Maisto banką“. Dalis važiuoja į Lenkiją, o daliai Lietuvos yra gerai. Nors vidutinė klasė auga, auga ir paramos gavėjų skaičius. Tie, kurie uždirba 3 tūkst. eurų ir daugiau, jiems nieko tokio, o tie, kurie yra žemesniame pajamų lygmenyje, sukasi sunkiai“, – tikino pašnekovas.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
