Kovo 31 d. Kaune pristatyta knyga „Tik į priekį: pasakojimai, padrąsinimai, prisiminimai“, pasakojanti apie Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne daugiau kaip 20 metų gyvenusį vienuolį tėvą Žėrarą (Gérard de Martel OSB). 1998 m. jis kartu su vienuolika brolių iš grigališkuoju choralu garsios Prancūzijos Solemo Šv. Petro abatijos atvyko Lietuvoje įkurti vyrų benediktinų bendruomenę. Vienuolynas Kelmės rajone netruko sulaukti tikinčiųjų dėmesio, dauguma žmonių čia vyksta atgauti sielos ramybę ir pasikalbėti su dvasios tėvais. Vienas jų buvo su džiaugsmu visus pasitinkantis tėvas Žėraras.
Renginio dalyviai iš pradžių pakviesti dalyvauti Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje vykusiose t. Žėraro (1940-2021) mirties metinių minėjimo Mišiose, o vėliau keliauta į Kauno arkivyskupijos konferencijų salę. Čia prisiminimais dalinosi t. Žėrarą pažinoję broliai benediktinai, Kauno arkivyskupas, kiti dalyviai, kurių dvasios tėvu buvo šis vienuolis.
Tik į priekį
Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pasakojo su t. Žėraru bendravęs 18 metų. Jam įstrigo, kad šis vienuolis atvykstančiuosius visad pasitikdavo su džiaugsmu, su šypsena juos ir palydėdavo.
„Ar pavalgėte? Kaip miegojote? Tai buvo patys rimčiausi klausimai, vesdavę į kitus rimtus klausimus. Man buvo paslaptis: gyvenimas vienuolyne yra pakankamai atšiaurus, griežtas, bet iš žmogaus sklinda nepaprasta ramybė, vidinė šiluma ir džiugesys – kaip tai dera? Juk jis turėtų būti rimtas, įspėti už nedorybes, duoti atgailą ir išleisti su ašutine!“, – kalbėjo arkivyskupas K. Kėvalas ir tęsė: „Kartą jo paklausiau: tėveli, kas yra kontempliacija? Jis atsakė: „Viešpatie, nieko nežinau aš apie ją!” – Sakau, tai kaip jūs, kontempliatyvūs vienuoliai, nieko nežinote?! Kas čia daros? T. Žėraras į mano nuostabą atsakė: „Tu, broli, maldelę sukalbėk: Jėzau, Tu myli mane, aš pasitikiu Tavimi. Keletą kartų. Tau užteks pradžiai“, – su šypsena pokalbį prisiminė K. Kėvalas.
2021 m. Didįjį pirmadienį jiedu dar kalbėjosi, Didįjį trečiadienį t. Žėraro gyvybė užgeso, laidotuvės vyko Didįjį penktadienį.
„Paskutinis žodis, kuris nuskambėjo iš jo lūpų buvo „ačiū“. (…) Jis iškeliavo kovo 31 d., skambant Rytmetinės maldos pabaigos varpams, kai broliai tyliai kalba „Viešpaties angelo“ maldą… T. Žėraras sakydavo, kad šioje maldoje jis meldžiasi už savo ganomuosius. Tikiu, kad jis meldžiasi už mus šiandien ir lydi savo užtarimu. Meldžiame, kad ir mes būtume jo geri mokiniai mokykloje, kuri pavadinta „Tik į priekį“, – kalbėjo Kauno arkivyskupas K. Kėvalas.
Trūksta dvasios tėvų
Arkivyskupas mena, kad t. Žėraras yra atkreipęs dėmesį, jog Lietuvoje labai trūksta dvasios tėvų ir motinų. Dvasinis vedimas Lietuvoje buvo primirštas, ypač sovietinės okupacijos metais. Carinės Rusijos laikotarpiu kontempliatyvūs vienuolynai buvo uždaryti. Lietuva užtruko pusantro šimto metų, kad juos atkurtų.
„Nutrūkusi tradicija rodė, kad mes nelabai žinome, ką su tuo dvasios tėvu kalbėti, kokia jo rolė, bet po truputį ši praktika įžengė į mūsų kraštą. Tai – didžiulis turtas. Jie padeda dvasiškai augti, palydi gyvenimo kelionėje“, – pažymėjo K. Kėvalas ir pridūrė, kad žmonės ilgisi, kad kas nors juos pakalbintų.
Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras tėvas Kazimieras Milaševičius OSB pasidalino ką Šv. Bazilijus kalba apie dvasios tėvą: „Rūpestingai išsirinkite tinkamą žmogų, kuris būtų patikimas vadovas jūsų šventumo darbuose, pasirinkite tokį, kuris gebėtų geros valios žmonėms rodyti kelią, vedantį į Dievą.“ – Tie žodžiai taip tinka t. Žėrarui!“, – šiltai kalbėjo t. Kazimieras, pažymėjęs, kad t. Žėraras buvo labai santūrus, nepasakodavo apie savo gyvenimą, tad nemažai informacijos jis pats sužinojo iš šios knygos.
„Popiežius Pranciškus mūsų laikų visuomenę įvardino kaip „betėvę visuomenę“. Viena vertus, žmonės nelabai supranta, kas ta dvasinė tėvystė ar motinystė, koks jos vaidmuo, nes nepatyrė, kas yra tikras tėvas ar motina šeimoje. Dėl tėvystės vakuumo atsiranda didelis poreikis surasti žmogų, kuris palydėtų, parodytų kryptį, padrąsintų“, – teigė t. Kazimieras.
T. Žėraras šiame kontekste pridurtų: „Būkite ištikimas savo dvasios tėvui, nes kai dvi auklės – vaikas be galvos”, – šio vienuolio mėgtą patarlę prisiminė knygos sudarytojas ir redaktorius Paulius Aleksandravičius.
Drąsa – nusivylimo priešininkė
Su t. Žėraru maždaug 17 metų dvasinę brolystę išgyvenęs benediktinas br. Mériadec de Miniac sakė, kad jiedu kaip Emauso mokiniai keliavo per gyvenimą, padrąsindavo vienas kitą, padėdavo kasdieniuose klausimuose. Jis papasakojo trumpą atsiminimą apie dvasinį bičiulį.
„1977 m. dvasios tėvas jam pasiūlė užmegzti ryšius su ortodoksų vienuoliais, kurie gyvena Egipto dykumoje. Nors nebuvo vienuolių priimti, jie Egipte pasiliko pusmečiui ar ilgiau, išmoko arabiškai. (…) Beje, nuo to laiko mane traukia Dykumos tėvų posakiai“, – pasakojo br. Mériadec.
Jis pasidalino t. Žėraro fraze: „Drąsa – nusivylimo priešininkė, viltis – nevilties priešininkė.“
T. Žėraras mėgdavo sakyti: „Neikite į priekį atbulomis!“ Jo žodžiai priversdavo susimąstyti. Knygoje – galybė jo posakių.
Gyventi tik savo gyvenimą
Knygos sudarytojas ir redaktorius Paulius Aleksandravičius su t. Žėraru ir visa Palendrių benediktinų bendruomene susipažino prieš keliolika metų, buvo įstojęs į noviciatą. Jam itin įsiminė t. Žėraro posakis: „Žodžiai moko, bet pavyzdys patraukia.“
Sužinojęs, kad norima išleisti knygą apie t. Žėrarą jis kibo į darbus. Prasidėjo pokalbiai. Kartą atėjęs į susitikimą jis pamatė t. Žėrarą švytintį, itin džiugų. Paaiškėjo, kad pagaliau jis surado citatą knygos pradžiai: „Drąsos, mano Teaitetai, kad ir kokios mažos būtų mūsų jėgos, reikia visuomet eiti į priekį.“ Cituotas Platonas.
Apsisprendęs išvykti iš vienuolyno, P. Aleksandravičius turėjo atsisveikinti su kiekvienu bendruomenės broliu.
„Kaip tik buvo pagerėjusi t. Žėraro sveikata, bet labai bijojau eiti, maniau sukelsiu jam nereikalingų rūpesčių, suprastės jo sveikata ir pan. Bet nuėjau. Virpančiu balsu pasakiau, kad planuoju greitai išvykti, o jis man atsakė: O, džiaugiuosi! Džiaugiuosi, kad ieškote savo gyvenimo. Visuomet gyvenkite tik savo gyvenimą!“ – Tada palaimino mane“, – sakė P. Aleksandravičius.
Perkeitė gyvenimą
Renginyje prisiminimais apie laiką su t. Žėraru pasidalino ir jo dvasios vaikai. Viena jų – Monika.
Iš pradžių nenorėjusi kalbėti su vienuoliu, kurį daugelis liaupsino, kartą jo pakalbinta (pakviesta apžiūrėti vienuolyno bičių), pokalbį tęsė 8 metus.
„Dažnai važiuodavau, skambindavau, rašydavau žinutes, komunikavome. Po šešerių metų bendravimo išdrįsau pasidalinti, kad mano tėtis priklausomas nuo alkoholio. Išpažinties metu atidaviau savo nerimą. T. Žėraras griežtai pasakė, kad nei truputėlio dėl to nesirūpinčiau, dabar jis perima šitą skausmą“, – mena Monika.
Taip jis meldėsi dvejus metus, tada mergina gavo žinutę, kad būtų gerai, jei dabar pati pradėtų šia intencija melstis. Po kurio laiko įvyko neįtikėtinas dalykas.
„Jau daugiau kaip metai, kai mano tėtis pasiryžo nevartoti alkoholio. Man sudėtinga tikėti tokiu stebuklu. Tai įvyko t. Žėraro maldos dėka. (…) Per Kūčias tėtis dar paprašė palikti mano atsivežtą t. Žėraro knygą. Tai pirma jo dvasinė knyga gijimo kelionėje. T. Žėraras dvejojo rašyti knygą ar ne, bet turiu drąsiai pasakyti, jis privalėjo tai padaryti dėl mano tėčio. Dvasios tėvai turi vesti link Kristaus. Liudiju, kad pavyko“, – teigė Monika.
Arkivyskupas K. Kėvalas pažymėjo, kad t. Žėraras kurį laiką prieštaravo knygos rašymui, bet paskui apsigalvojo. Paskutinėmis savaitėmis jis sakė, kad taip norėtų dar padėti žmonėms. „Per tą knygą „taip norėčiau padėti“ toliau pildosi“, – džiaugėsi K. Kėvalas.
„Noriu parašyti knygą apie savo gyvenimą ne dėl savęs, bet dėl kitų“, – t. Žėrarą citavo t. Kazimieras.
