Kai prieš 8-erius metus pirmą kartą Lietuvoje tiesiogiai surengtuose mero rinkimuose su kitais kandidatais Kaune varžėsi ir stambaus kapitalo atstovas Visvaldas Matijošaitis, išsiaiškinti laimėtoją prireikė antrojo turo. Kaip tik tuomet šis kandidatas sulaukė viešai išsakyto Lietuvos socialdemokratų partijos palaikymo. Vėlesniuose rinkimuose, 2019-aisiais bei šiemet, „Vieningo Kauno“ rinkimų komiteto lyderis V. Matijošaitis pergalę užsitikrino jau pirmajame ture.
Galima apsieiti ir be koalicijos
„Kas vyksta Kaune“ dar primena: 2015-aisiais jam prireikė (kadangi į 41 narį turinčią miesto savivaldybės tarybą „vieningųjų“ buvo išrinkta 17) suburti valdančiąją koaliciją. Nusiteikimo jungtis prie jos tada neslėpė Lietuvos liberalų sąjūdžio bei kitų politinių jėgų atstovai. Ką konkrečiai reiškia toks „prisišliejimas“? Pirmiausia, – galimybę gauti tam tikrą postą valdžioje, o su juo – daugiau galimybių pasireikšti miesto politikoje.
Tačiau konservatoriai (jų taryboje buvo 13) 2015-aisiais liko opozicijoje. Po šiemet, kovo 5-ąją vykusių rinkimų šios partijos narių į Kauno tarybą pateko tiek pat, kiek jų buvo ir pastaruosius ketvertą metų, – 8). Nesibičiuliavo su pozicija („Vieningu Kaunu“) jie praeitą kadenciją, tad ir šią, balandį prasidedančią, susijungti dviem konfrontuojančioms jėgoms „Kauno ir kauniečių labui“ šansų nesimato…
Dera pažymėti, kad po 2019-ųjų Kauno tarybos rinkimų anksčiau joje veikusių dalies frakcijų visai neliko, o „Vieningo Kauno“ pozicijos Kauno savivaldybėje smarkiai sustiprėjo. Komiteto deleguoti bei kauniečių išrinkti žmonės patys vieni 2019-aisiais tapo valdančiąja dauguma ir dabar yra užtikrinti, jog taip ilgai bus.
Tiesa, po šiemetinių tarybos rinkimų „vieningųjų“ joje yra keliais mažiau nei turėta ankstesnę savivaldos kadenciją, prasidėjusią 2019 metų pavasarį. Bet priimdami sprendimus, akivaizdu, kad ir toliau valdantieji gali apsieiti be „paspirties iš šono“, juo labiau, kai neslepia nusiteikimo ignoruoti opozicijos siūlymus.
Ideali būtų savivalda be politinių rietenų, bet…
„Nėra jokios čia politikos. Kur čia ją galima rasti? Merui tikrai reikia spręsti daugybę ūkinių klausimų. Žinoma, ir susijusių su kultūra, švietimu, ir kitokių. Spręsti tai, kas aktualiausia kauniečiams“, – trumpai bei aiškiai žurnalistams kalbėjo V. Matijošaitis 2015-ųjų kovą duodamas interviu.
Ir jau tada jis žadėjo bendradarbiauti su kitų politinių jėgų atstovais, kurie atstovauja kauniečiams Kauno miesto savivaldybėje. Išskyrus… Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų. Ta „vieningųjų“ nemeilė šiems oponentams išliko iki šių dienų. Tikėtina, jog ji niekur nedings ir ateityje.
Tai nekelia abejonių, matant, jog ir centrinėje Lietuvos valdžioje kasdienės politikų nemeilės apraiškų – nors karučiu vežk. O per ją gaištamas, rinkėjo akimis, nepigiai visų mokesčių mokėtojų sudėtomis lėšomis atlyginamas politikų darbas. Nepaisant, kiek jų darbo valandų prarasta, viešai ar neviešai „besiaiškinant tarpusavio santykius“. Ypač politiniai cirkai padažnėja, kai prasideda priešrinkiminės kovos dėl būsimų vietų valdžios viršūnėje. Yra tam tikro „pasikapojimo“ ir vietinėje savivaldoje, nors galbūt tiek patiems politikams, juolab, už juos balsavusiems – ne tai turėtų būti svarbiausia.
Tarp kitko, teko girdėti, kaip anksčiau ne vienas politologas, pritariantis Kauno mero minčiai, jog savivaldoje politikos nėra, yra tik ūkiniai reikalai, netgi siūlė… po rinkimų pamiršti išrinktiesiems visas „partines priklausomybes“. Taip sakant, „išsigryninti“, ir laikyti save savojo miesto „partijos“ atstovais.
Kad ketvertą metų, kol trunka kadencija, jie negaištų laiko besiginčydami „mes – tokie, o jūs – anokie“. Kad visi tarybų nariai drauge galėtų sutelktinai dirbti rinkėjų labui, o ne tenkindami savo ar šeimos interesus, pirmiausia besirūpindami asmenine nauda.
Ar tai realu, ar yra buvę tokių atvejų?
Pasirodo, buvo. Kai 1990-aisiais darbą pradėjusi pirma (Lietuvai atgavus nepriklausomybę) išrinktoji Kauno miesto savivaldybės taryba, vadovaujama teisininko Gintaro Puko, veikė kaip vieninga, bendro tikslo siekianti nepartinė organizacija. Ir galiu patikinti, jog tada jokio materialaus atlygio išrinktieji negaudavo iš savivaldybės biudžeto nei už laiką, sugaištą komitetų, komisijų ar tarybos posėdžiuose bei įvairiuose renginiuose, nei už kokius organizuojamus patikrinimus ar projektų rengimus.
„Iš tikrųjų mes tada dirbome pakankamai vieningai. Per rinkimus visus mus rėmė Lietuvos sąjūdis, o kai buvome išrinkti, dirbome ne tiek politinėje, kiek miesto reikalų plotmėje“, – šią savaitę portalo „Kas vyksta Kaune“ kalbintas, sakė Kęstutis Ignatavičius – vienas iš pirmųjų Kauno deputatų (tuomet tarybos nariai taip buvo vadinami).
Tiesa, jis priminė, kad kauniečių išrinktieji tada buvo įkūrę savivaldybėje du klubus – Sąjūdžio deputatų ir Sąjūdžio diskusijų. Pastarojo seniūnas buvo K. Ignatavičius.
„Klubai tarpusavyje neretai ir gana karštai pasiginčydavo. Vienam iš jų, pavyzdžiui, neįtiko meras, tai siūlė jį „versti“. Mes nesutikom, ir meras liko. Nors ne visą kadenciją tas pats meras Kauno savivaldybėje vadovavo, – per penkerius metus jų buvome išsirinkę tris. Merą rinkdavo pati taryba, jis tada savivaldybėje buvo administratorius.
Tikrai mums visiems netrūko ūkinių darbų, ir sprendimų nemažai teko priimti. Juk viskas Lietuvoje keitėsi, naujai kūrėsi, atsikūrė. Mūsų tikslas tais laikais buvo bendras – atkurti Kaune savivaldą“, – šių eilučių autorei kalbėjo ne vieną kadenciją savivaldybės tarybos veiklose labai aktyviai dalyvavęs, daug miesto kultūros vystymosi labui nuveikęs, „Kauno dienų“ bei kitų švenčių idėjos autorius bei organizatorius Kęstutis Ignatavičius.
