Praėjusio šimtmečio pradžioje susiformavęs Kauno modernizmo, ar kitaip vadinamo tarpukario architektūros stilius ir šiomis dienomis džiugina miesto centre ar jo apylinkėse vaikštančius ir tyrinėjančius kauniečius. Tačiau ką slepia modernios ir šaltos pastatų sienos? Kviečiame pasivaikščioti po kelis modernizmo architektūros simbolius virtualios ekskursijos metu.
Tarpukario metu, kai buvo užgrobtas Vilniaus kraštas, o Lietuvos laikinąja sostine tapo Kaunas, miestas pradėjo sparčiai plėstis, į jį pradėjo plūsti inteligentija ir šalies šviesuoliai. Tuo metu pradėjo plėstis ir miesto infrastruktūra, pastatyta tūkstančiai naujų namų ir pastatų, kurie apie tuometę istoriją mena ir šiomis dienomis.
Kauno įgulos karininkų ramovė
Architektų V. Dubeneckio, S. Kudoko, K. Kriščiukaičio ir J. Kovo-Kovalskio suprojektuoti Lietuvos karininkų ramovės reprezentaciniai rūmai iškilmingai atverti 1937 metų balandžio 23 dieną. Ramovės rūmai buvo sukurti moderniai interpretuojant renesanso architektūros tradicijas. Patriotines aspiracijas įkūnijo monumentalioji, taikomoji ir dekoratyvinė dailė.
Pastatas turi keturis aukštus ir rūsį bei užima daugiau kaip 4,5 tūkst. kvadratinių metrų, pirmasis ramovės aukštas – iš tašyto granito, kiti – iš plytų.
Apie pastato paskirtį praeivius informuoja trumpas aprašas lentelėje ant pastato šono, jis pateiktas lietuvių, anglų kalbomis ir brailio raštu. Svarbiausia statinio funkcija – reprezentuoti šalies kariuomenę.
Virš įėjimo į Karininkų ramovę durų, kabo trijų miestų herbai: Kauno tauras su kryžiumi, Vilniaus šventasis Kristoforas ir Klaipėdos pilies bokštai. Ant pastato viršaus – žmogaus ūgio skulptūra „Trys milžinai”, vaizduojanti senovės lietuvių karius. Herbų ir skulptūros autorius – Bronius Pundzius.
Pirmame rūmų aukšte buvo įkurta Ramovės administracija, restoranas „Trys milžinai“, antrasis aukštas – reprezentacinis. Virš restorano buvo įrengta Didžioji salė su atviromis galerijomis-ložėmis. Kitoje pusėje anfilados principu išdėstyti: Prezidento kambarys, Mažoji salė ir Vytauto seklyčia.
Trečiame aukšte – Karininkų klubas, kuriam priklausė valgykla, skaitykla, biliardo, kortų ir šachmatų kambariai. Čia savo menę turėjo ir 1925 m. gen. V. Nagiaus-Nagevičiaus iniciatyva įkurta Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija. Ketvirtame aukšte įrengtas viešbutis. Rūsyje – šaudykla, sporto salė.
Ramovėje yra vienas seniausių Kauno liftų, jis vis dar veikia. Liftas kelia nuo rūsio iki ketvirtojo aukšto, ne daugiau kaip 450 kg. Lifte išlikusios autentiškos užtraukiamos geležinės grotos, unikalus reginys Kaune.
Prasidėjus karantinui, iš karininkų ramovės rūmų išsikėlė čia ilgus metus veikusi „Milano“ picerija, o rekonstruotos patalpos bus panaudotos Lietuvos kariuomenės poreikiams.
Kauno centrinio pašto rūmai
Pagal F. Vizbaro projektą 1932 metais pastatyti rūmai atvėrė duris ir yra įtraukti į Lietuvos kultūros paveldo sąrašą. Pastatas, stovintis Laisvės alėjoje, pasižymi išskirtine tarpukario laikinosios sostinės architektūra. Kaip vienas iš Kauno modernizmo architektūros objektų, 2015 m. pažymėtas Europos paveldo ženklu.
Penkių aukštų su rūsiu pastatas yra vienas svarbiausių tarpukario architektūros akcentų. Jame įrengti modernūs liftai, erdvi operacijų salė, darbo patalpos su dušais darbuotojams. Šis pastatas atspindi modernumo ir tautiškumo bruožus, kurie išreiškiami per ornamentiką bei kitus elementus. Dėl lenktų juostinių langų šiandien objektas vertinamas kaip vienas iš Lietuvos funkcionalizmo pirmtakų.
Prie Centrinio pašto suformuoti lenkti laiptai išlieka svarbiu urbanistinės traukos tašku. Pastato fasado dešiniajame iškyšulyje įmūryta granitinė lenta su Vytauto Didžiojo medalio abiem pusėm, kurioje iškalta, kas lėmė 1930–1931 m. rūmų statybą.
Rūmai pradėti statyti 1930 metais ir šios statybos siejamos su Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metinėmis. Objektas buvo statomas vietinių rangovų, panaudojant išimtinai tik vietines medžiagas.
Paštą statė rangovai J. Grodzenskis ir J. Kaplanas. Liftus įrengė akcinė bendrovė „Nemunas“, centrinį šildymą pravedė brolių Finkelšteinų bendrovė, stalių darbus atliko fabrikas „Universal“, langų ir durų konstrukcijas – D. Aranauskas, krištolo stiklus – J. Kameneckis, mozaikinio betono laiptus – L. Tipografo įpėdiniai, gipso lipdinius – I. Smukliarskis, vandentiekį ir kanalizaciją – broliai Kurliandčikai, elektros įrangą ir prietaisus sumontavo akcinė bendrovė Lietuvos „Philips“, F. Sidreris.
Rūmų interjeras išsiskiria žymiausių to meto lietuvių dailininkų darbais, o pašto operacijų salės viršutinė dalis išdekoruota Vilniaus, Gardino ir Klaipėdos herbais. Buvo iškabinti trys Kazio Šimonio paveikslai, iš kurių vidurinis vaizdavo lietuvaitę su skydu, kuriame išpieštas Vytis Gedimino kalno fone. Salės žemesniame lygyje aplink visą erdvę buvo ištapyti 103 lietuviški pašto ženklai, kurių autoriai dailininkai Petras Kalpokas ir sūnus Rimtas Kalpokas. Elektrinis laikrodis pagrindiniame fasade buvo įmontuotas kiek vėliau – 1935 m.
Iki 2019 metų šiuose rūmuose veikė „Lietuvos pašto“ skyrius, tačiau jam išsikėlus, kauniečiai susirūpino šio pastato likimu. Galiausiai pastatą nuspręsta pritaikyti kitoms reikmėms ir čia įsteigti Nacionalinį architektūros institutą. Lietuvos architektų sąjunga jau informavo ir apie paskelbtą pastato tvarkybos darbų projektų rengimo konkursą.
KAM Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija (dab. KTU Cheminės technologijos fakultetas)
Buvusią Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratoriją Žaliakalnyje veikė 1937-1940 m. Šiuo metu čia dirbama su pavojingomis medžiagomis, tačiau patekti galima pažintinių ekskursijų metu.
Idėją pastatyti specialią Tyrimų laboratoriją karo reikmėms pateikė Lietuvos kariuomenės pulkininkas, chemijos mokslų daktaras, Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos viršininkas Juozas Vėbra (1901-1994). Jo idėjai pritarta 1930 m. spalį vykusiame Artilerijos komiteto posėdyje.
Siekdamas pasisemti idėjų naujai laboratorijai, J. Vėbra aplankė 8 naujausias panašios paskirties laboratorijas Belgijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje.
1932 m. pastato konkursą laimėjo architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektas (inž. Anatolijus Rozenbliumas), o 1935 m. pastatas buvo baigtas. Konstrukcijoms naudota inovatyvi to meto technologija – gelžbetonio karkasas. Pastato projektavimas ir statyba atsiėjo 1,9 mln. litų (statybų rangovas – Jechielis Kaplanas). Žaliakalnis pasirinktas, nes čia telkėsi mokslo personalas, kurio itin reikėjo naujajai laboratorijai.
Šalia pagrindinio Tyrimų laboratorijos pastato buvo pastatytas administracinis pastatas; metalo, medžio apdirbimo ir stiklapūčių dirbtuvės, vandens stotis, dujų generatorius, sargo namelis. Po pagrindiniu pastatu buvo įrengtas rūsys, kuriame – laboratorijos, priešlėktuvinė ir priešcheminė slėptuvės bei tunelis.
Tyrimų laboratorijoje buvo įrengti 5 skyriai: organinės ir fizinės chemijos; toksikologijos, patologoanatomijos ir mikrobiologijos; sprogstamųjų medžiagų ir balistikos; techninės chemijos; metalurgijos, mechanikos ir optikos.
Šis modernizmo achitektūros pastatas turi nacionalinės reikšmės paminklo statusą. Kompleksas pripažintas geriausiu Baltijos šalyse bei vienu geriausių Rytų Europoje.
1940 m. sovietų okupacija nutraukė Tyrimų laboratorijos veiklą ir pastatas buvo integruotas į Kauno universitetą. Dabar čia mokosi KTU Cheminės technologijos fakulteto studentai.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
