700 metų į 33 istorijas apie miestą sutalpinta ką tik pasirodžiusioje knygoje – „Kaunas: pasakojimai apie miestą ir jo žmones“. Leidinys supažindina su miesto istorija nuo pat pirmo Kauno vardo paminėjimo 1361 m. ir baigia Europos kultūros sostinės metais. Istorijas apjungia per visą leidinį keliaujantis intriguojantis bokalas.
Kauno miesto muziejaus išleista knyga visuomenei pristatyta gruodžio 15 d. istoriniuose „Pieno centro“ rūmuose, dar vienas pristatymas vyks gruodžio 21 d. 18 val. knygyne „Kolibris“.
Nuo XIV amžiaus iki šių dienų
Knygoje pasakojimai pradedami nuo 1361 m. – pirmo miesto paminėjimo ir atsirutulioja iki pat 2022-ųjų, kai Kaunas tapo Europos kultūros sostine. Knygą sudaro 33 skyriai, kiekviename iš jų gvildenamos skirtingos temos: erdvė, teisė, religija, amatai, pramonė, prekyba, švietimas, valdžia, mityba, medicina, karas, nusikaltimai, kultūra, sportas, šventės.
700 metų miesto istorija perteikiama nedideliais apsakymais, kiekviename jų atgimsta skirtingas personažas. Knygoje sutinkami: Jonas Sungaila, Simonas Gradovskis, Eufemija Skarulskytė, Paulius Oderbornas, Mauša Soloveičikas, Henrikas Esenas, Motiejus Požerskis, Rudolfas Šmidtas, Mykolas Riomeris, Antanas Gustaitis, Steponas Darius, Jonas Dženkaitis, Dalia Grinkevičiūtė, Jonas Jurašas, Muodris Tenisonas, Saulius Gricius, Algirdas Patackas ir galybė kitų. Dalis veikėjų turi tik vardus, tad galima spėlioti, kokių gi tai herojų prototipai.
Leidinys nukelia į įvairias Kauno vietas – Kauno pilį, Šv. Jurgio bažnyčią, Rotušės aikštę, Žaliakalnį, Naujamiestį, paplukdo Nemunu.
Knygą „Kaunas: pasakojimai apie miestą ir jo žmones“ per dvejus metus parengė aštuonių autorių kolektyvas. Knygos autorė – dr. Giedrė Milerytė-Japertienė, bendraautoriai: dr. Laima Bucevičiūtė, dr. Simonas Jazavita, dr. Gediminas Kasparavičius, Lina Mikalkėnaitė, dr. Inga Puidokienė, dr. Rokas Sinkevičius, Sigita Žemaitytė-Strazdė. Knygos dizainu pasirūpino Inga Navickaitė-Drąsutė, iliustravo Gabrielė Gudaitytė.
Įtraukia pasakojimo stilius
Dr. L. Bucevičiūtė atkreipė dėmesį, kad knyga parašyta ne akademiniu stiliumi, o vakarų istoriografijoje gerai įsitvirtinusiu „story“ žanru.
„Tai ne apsakymas ar apysaka. „Story“ yra pasakojimas. Komanda dėkinga Giedrei, kad istorinę medžiagą pavyko paversti tais pasakojimais“, – pridūrė dr. L. Bucevičiūtė.
Kodėl Kaunui reikia tokios knygos? „Nes muziejus yra institucija, kuri gali ir turi žmogų priartinti prie mokslo arba mokslą – prie žmogaus. Yra leidžiamas „Kauno istorijos metraštis“, jau 20 tomų, tik imk ir skaityk! Bet žmonės neskaito. Jiems reikia kažkaip kitaip, taigi mes ir pabandėme parašyti knygą kažkaip kitaip“, – sakė knygos autorė dr. Giedrė Milerytė-Japertienė, šiuo metu vadovaujanti Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos rinkinių skyriui. Ji pažymėjo, kad paskutinįkart Kauno istoriją aprašė Vytautas Bičiūnas dar 1930 m., tad jau buvo laikas pažvelgti į praeitį naujai.
Knygos projekto vadovė dr. Inga Puidokienė atskleidė, kad kiekvienas knygos bendraautorius paėmė po 100 metų laikotarpį ir stengėsi perteikti svarbiausius įvykius, prakalbėti svarbios asmenybės lūpomis, atskleisti to laikmečio garsus, kvapus, atmosferą.
Apie „Merkurijų“ papasakojo teta
Už sovietinį laikotarpį atsakinga Sigita Žemaitytė-Strazdė dalinosi, kad buvo nelengva, nes sovietmetis labai skaudus laikotarpis, reikėjo atidžiai rinktis kokius faktus išryškinti, be to, yra daug medžiagos, temų ir gyvų amžininkų, tad pakalbino ir juos.
„Rėmiausi ne tik istorikų darbais, klausinėjau ir šeimą, mano teta dirbo 1983 m. atidarytoje universalinėje parduotuvėje „Merkurijus“, ji nemažai pasakojo“, – pažymėjo istorikė.
Dr. G. Milerytė-Japertienė sakė, kad rašant apie Lenino paminklo nuvertimą, šaltiniu pasirinko kažkieno nufilmuotą epizodą, kai šį paminklą vertė.
„Sovietmetis – laikotarpis, apie kurį rašiau mažiausiai remdamasi istorikų darbais. Daugiausiai pasitelkiau pirminius ir antrinius šaltinius: archyvinius dokumentus, sovietinius gidus, nuotraukas, žemėlapius, filmuotą medžiagą ir, kaip Sigita sakė, giminių, pažįstamų, draugų ir artimųjų pasakojimus. Beje, Sigitos tetos pasakojimas buvo labai svarbus. Neslėpsiu, skambinau savo anytai, irgi gavau nemažai medžiagos“, – pasakojo dr. G. Milerytė-Japertienė.
M. Daukšos gatvėje tekėjo upelis
Knygoje atskleidžiama daugybė įdomybių. Štai apie XV a. rašęs istorikas dr. R. Sinkevičius susirinkusiuosius nustebino pažymėdamas, kad M. Daukšos gatvėje anksčiau tekėjo upelis.
„Matai, kaip gatvių tinklas apie M. Daukšos gatvę išsidėsto ne lygiomis tiesėmis, o kitaip. Įdomu ir miesto ribos, kadais jis rėmėsi į kalną Antakalnį, dabar tai Benediktinių vienuolyno zona, XV-XVI a. buvusi Kauno miesto riba. Vėliau miestas pradėjo „lipti“ į kalną. (…) Pažvelkime į XX a. 8 deš. Kauno pilies žiedą, šalutinė gatvelė šalia (dab. Šv. Gertrūdos g.) perkirto senamiestį, atsirado tam tikra riba. (…) Svarbu pažymėti, kad daug pamatinių XV a. dalykų išliko iki dabar: savivalda, magistratas, Kauno herbas“, – vardino dr. R. Sinkevičius.
Lina Mikalkėnaitė pažymėjo, kad XVI vyko Kauno rotušės statybos, jos užtruko 20 metų. Po to miesto taryba nutarė, kad nebetelpa, reikia dar dviejų aukštų, tad vėl pasiraitotos rankovės. XVI a. mieste siautė maras, panašaus „maro“ sulaukta ir 2020 m., prasidėjus koronaviruso pandemijai.
Apie XIX a. rašęs dr. Gediminas Kasparavičius pasakojo, kad Kaunas tuomet priminė archajišką, kaimišką vietovę.
„Čia (miesto centre, – aut.) Adomas Mickevičius eidavo medžioti ir to meto šaltiniai sako, kad jis turėjo net savo mėgstamą ąžuolą, po kuriuo ilsėdavosi po medžioklės. Tuomet čia buvo gilus užmiestis. Vėliau atėjo pramonės revoliucija, modernėjimas. XIX a. pab.–XX a. pr. Kauno panoramoje galima matyti ne tik bažnyčių bokštus ir kaminus. Rašydamas apie karmelitų rajoną norėjau parodyti pramoninį Kauną su dūmų kamuoliais, su švilpukais, kviečiančiais darbininkus keliauti į fabrikus. Šalia pramonės, kaip senam upeiviui, žinoma, norėjosi atskleisti ir uosto gyvenimą“, – kalbėjo dr. G. Kasparavičius.
Slaptingasis bokalas
Knygos autorė dr. G. Milerytė-Japertienė intrigavo, kad visame leidinyje reikšmingą vaidmenį atlieka XVI amžiaus I pusę menantis bokalas iš Kauno.
„Kai svarsčiau, kas gali jungti visus pasakojimus, paskambinau Ingai ir sakau: reikia kažkokio eksponato, kuris vestų per visą knygą ir kviestų ateiti į muziejų pažiūrėti to „superfaino“ eksponato. Inga prasitarė, kad yra vienas ypatingas alaus bokalas. Pagalvojau, kad visais laikais žmonės gėrė alų, taigi bokalą galėsiu patalpinti į kiekvieną laikotarpį“, – atskleidė istorikė.
Šis bokalas buvo rastas 2011 m. Rotušės a. 13 (3 kvartale) vykdant archeologinius kasinėjimus, kuriems vadovavo archeologas Algirdas Žalnierius.
„Bokalas yra dekoruotas Adomo ir Ievos figūromis abipus pažinimo medžio, o prie jų kojų pavaizduoti ožiukai. Bokalo siužetas išreiškia pamatinę idėją apie dvilypę žmogaus prigimtį. Pažinimo medis aprašytas Senojo Testamento Pradžios knygoje. Dievo pasodinto Edeno sodo viduryje medžio vaisiai duoda amžiną gyvybę. Suvalgę vaisių nuo šio medžio, Adomas ir Ieva sulaužo Dievo draudimą, yra išvaromi iš rojaus. Nuodėmė pažeidžia pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus prigimtį. Nepaisant nuopuolio ir pasmerkimo, Adomas ir Ieva buvo išgelbėti Kristaus aukos”, – rašo Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vedėja dr. Inga Puidokienė.
Ji pridūrė, kad bokalas buvo sulipdytas iš šukių, 2016 m. paskutinįkart restauruotas ir laukia lankytojų dėmesio.
„Knygoje jį daug kur sutiksite“, – šypsodamasi intrigavo dr. I. Puidokienė.
