2022 m. gruodžio 24 d. sukako 100 metų, kai gimė avangardinio kino kūrėjas, kritikas, rašytojas ir poetas Jonas Mekas. Jo kūryba buvo itin svarbi pasaulinei kultūrai ir naujų meno formų paieškai, o avangardinė kino ir literatūrinė kūryba formavo visuomenės istorinę sąmonę bei skatino neprarasti lietuviškumo ir garsino Lietuvos vardą.
Girdėdami Jono Meko pavardę iš karto įsivaizduojame jį laikantį kamerą ir filmuojantį. Tačiau nedaugeliui žinoma, kad J. Mekas buvo ir redaktorius, rašytojas bei žurnalistas. Gimęs ir užaugęs Semeniškiuose (Biržų r.) dar besimokydamas gimnazijoje, J. Mekas nėrė į žurnalistiką: redagavo laikraštį „Naujosios Biržų žinios“, o po metų, 1943-iaisiais, pogrindinį laikraštį „Panevėžio apygardos balsas“. Vėliau, būsimasis avangardinio kino kūrėjas pasitraukė iš Lietuvos. Kai Vokiečių kariuomenė rinko naujus karius jis apsirengė kaip moteris, kad vokiečiai jo neimtų į kariuomenę. Tuomet su broliu, taip pat žinomu rašytoju ir kino režisieriumi Adolfu, 8 mėnesius buvo kalinami priverstinių darbų stovykloje Elmshorne, Vokietijoje.
1949-ųjų pabaigoje emigravo į JAV, kur apsistojo Bruklino rajone, Niujorke. Čia ir buvo žengti pirmieji žingsniai avangardinio meno link. Pasiskolinęs lėšų, J. Mekas įsigijo 16 mm filmavimo kamerą ir pradėjo fiksuoti gyvenimo momentus.
Pirmieji avangardinės kūrybos žingsniai
Dirbdamas Niujorko fabrikuose, laisvą laiką skirdavo kūrybai – ėmė filmuoti kultūrinį išeivių gyvenimą, mokėsi kino meno, surengė avangardinių filmų festivalių. Apie prisiminimus su J. Meku pasakojusi Meno ir edukacijos centro „Rupert“ vadovė Justė Jonutytė teigė, kad pažinojo ir kitą – ne bohemiškąją jo pusę.
„Mekas visada labai atkakliai dirbdavo. Kiekvieną rytą žinodavai: nesvarbu, kad ir kas būtų vykę naktį prieš, jis devintą ryto sės prie stalo ir kelias valandas rašys, tada antrą valandą sės prie filmų, redaguos, montuos medžiagą. Tai buvo ta jo darbinė pusė, kurią mes esame mažiau pratę matyti nei daugeliui įprastą linksmąją“, – pasakojo ji.
Rašytojas ir žurnalistas Ramūnas Čičelis, pristatydamas knygą „Jono Meko „Aukso vidurys“: kūrybos filotopinė žiūra“, kalbėjo apie tai, kad Mekui beveik visą gyvenimą buvo būdinga triksterio pozicija.
„Triksterio sąvoka yra kilusi iš viduramžių karnavalo: masei besilinksminant šalia stovi žmogus, kuris šaiposi, juokiasi, ironizuoja. Jonas Mekas Antrojo pasaulinio karo akivaizdoje ir visoje tolesnėje kūryboje laikosi triksteriškos nuostatos – su viskuo išlaikyti bent kokį atstumą. Taip pat išlaikyti ir distanciją su savimi, kartais pašiepti, kartais pasakyti, kad esu poetas ir neprivalau spręsti politinių klausimų ir dilemų“.
Jonas Mekas ir Kaunas
2022-ieji – Jono Meko metai ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, o jo kūrybos palikimas itin vertinamas. Šių metų birželį Kauną aplankė originalus kūrėjui ir tautinėms tradicijoms dedikuotas projektas, kuriame buvo gyvai kuriamas garso takelis 1966 m. nufilmuotos juostos fragmentui „Mysteries“.
Dar 1966-aisiais, Prancūzijoje J. Mekas filmavo Gyvojo teatro spektaklį „Frankenstein“, tačiau rezultatas jo netenkino ir filmas liko neišleistas. Iš viso spektaklio jam patiko vienintelis segmentas „Mysteries“, kuriame tebuvo vienintelis garsas, kurį skleidė aktorių kojų garsai.
Po 34 metų, 2000-aisiais, Philipas Glassas, Jonas Gibsonas ir Howie Statlandas šiam spektaklio segmentui sukūrė improvizuotą garso takelį ir jį gyvai atliko Jono Meko įkurtuose Antologijos filmų archyvuose. Garso takelio įrašymas vyko ir Kaune – čia atvyko Kenny Wollesen, Tony Scherr, Jonathon Haffner ir Dalius Naujokaitis – tai Niujorke gyvavusios grupės „Himalayas“, kartais suburdavusios iki 100 atlikėjų, nariai. Prie jos veiklos buvo prisidėjęs ir J. Mekas.
Jono Meko era
Visą J. Meko gyvavimo istoriją teisėtai galime pavadinti Meko amžiumi. Jis ne tik užfiksavo svarbiausius istorinius įvykius – gyvenimą perkeltųjų asmenų stovykloje, avangardinio kino ištakas pokario Niujorke, Lietuvos laisvės kelią ir Sovietų Sąjungos žlugimą, bet ir sukūrė savitą žiūros būdą. Dienoraštinis Meko kalbėjimas – eilėmis ir kino kamera – tapo unikaliu formatu, kurio stilistika veikė jo draugus filmininkus ir kitus menininkus. Kyla klausimas: o koks J. Mekas buvo kitapus kameros?
Bičiuliai įvairiomis aplinkybėmis užfiksavo Joną Meką savo dienoraščiuose videokamera ar fotoaparatu. Audiovizualinę instaliaciją „Jonas Mekas iš arčiau ir iš toliau“ sudaro skirtingi, bet itin asmeniški Arūno Kulikausko, Chihiro Ito, Ramunės Kudzmanaitės, Lietuvos kino studijos video ir kino dienoraščių fragmentai, kurių pagrindinis yra Mekas – poetas, režisierius ir gyvenimo menininkas.
Jo apsilankymas Lietuvoje įamžintas režisierių Roberto Verbos (Lietuvos kino studija, 1980) ir Ramunės Kudzmanaitės (LRT, 1995), fotomenininkas Arūnas Kulikauskas užfiksavo Joną Meką 1998 m. ant jo namo Niujorke stogo, skaitantį savo tuo metu dar nepublikuotą poeziją.
2017 m. J. Mekas dalyvavo 14-oje „Documenta“ parodoje Kaselyje. Ten jį „pagavo“ Jono Meko vizualiųjų menų centras. Jis dokumentavo ir Meko pasirodymą Edit Film Culture festivalyje Silent Green Berlyne.
Išskirtinis (ir tikriausiai paskutinis) videofilmas, kuriame matome ir girdime Joną Meką, yra 2018 m. lapkričio 30 d. kreipimasis į Vilniaus dailės akademijos studentus. Tą dieną Jonas Mekas paskelbtas VDA garbės daktaru. Tačiau atvykti į Vilnių ir priimti garbės daktaro regalijų Mekas negalėjo, todėl į susirinkusiuosius kreipėsi nuotoliniu būdu, o jo išsakytos mintys buvo skirtos VDA studentams. Šis ryškus Jono Meko žodis tapo svarbiu audiovizualinės instaliacijos akcentu.
Jonas Mekas iš arčiau ir iš toliau
Savo filmuose J. Mekas išreiškia protestą prieš meną, vaizduojantį dramatiškus, svarbius įvykius siekdamas parodyti žmogų kasdienybėje, atskleisti jo jausmus, emocijas, išaukštinti nereikšmingus gyvenimo momentus. Visa tai galima išvysti gyvai, parodoje, „Jonas Mekas iš arčiau ir iš toliau“, kuri pradės veikti Kauno paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, nuo gruodžio 22-osios. Paroda veiks iki 2023-04-02.
Projektą „Svarbiausi Kauno kultūros ir istorijos akcentai 2022-aisiais metais“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
