Daugiau kaip 10 metų tarpukario baldus kolekcionuojantis Dainius Lanauskas pastebi, kad pastaruoju metu populiarėja „art deco“ stiliaus mada: norinčiųjų turėti bent po vieną to laikmečio baldą savo namuose – vis daugiau.
Apie kolekcininko darbo užkulisius baldų kolekcininkas, paveldo restauratorius, Kauno „art deco“ stiliaus ambasadorius Dainius Lanauskas pasakojo lapkričio 25 d. A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje, kur vyko trečias architektūros paskaitų ciklo susitikimas tema – „XX a. tarpukario miestiečių baldų retrospektyva ir jų paveldas šiandieniniame kontekste“. Pranešimą kartu skaitė ir dizaino istorikė dr. Aistė Dičkalnytė.
Lemtingas sietynas
Baldininkyste, „art deco” stiliumi D. Lanauskas susidomėjo atsitiktinai, maždaug prieš 10 metų apsilankęs draugo močiutės medinuke Žaliakalnyje ir išvydęs dailų, spalvotą tarpukario sietyną. Sužavėtas nusprendė jį įsigyti. Tačiau buvo sąlyga – kartu reikėjo nupirkti ir miegamojo baldus.
„Mačiau, kad norint juos restauruoti teks gerokai paplušėti, bet labai norėjau šviestuvo, taigi įsigijau ir baldus. Tuomet ėmiau sukti galvą, kaip juos restauruoti“, – pasakojo D. Lanauskas, kuriam menas nesvetimas – Justino Vienožinskio menų fakultete vyras įgijo medžio apdirbėjo specialybę, o Vilniaus dailės akademijoje studijavo skulptūrą.
Po įsigytų baldų restauracijos Dainių pavergė atsivėręs „art deco“ stiliaus grožis ir vyras nusprendė kolekcionuoti tarpukario laikotarpio baldus, o lemtingas šviestuvas iki šių dienų kabo jo bute, kuris įrengtas 1938 m. statybos Stasio Kudoko viloje.
„Juokauju, kad pirmiau nusipirkau šviestuvą, o paskui butą, pagal šviestuvą. Puikiai tiko!“, – juokėsi pašnekovas.
Meilė Kaunui
Tuo metu Vilniuje gyvenęs Dainius savaitgaliais mėgdavo atvykti į Kauną ir pasivaikščioti po Naujamiestį, pasidairyti, pasvajoti. Kartą eidamas V. Mykolaičio-Putino gatve, pro garsaus tarpukario architekto Stasio Kudoko vilą pagalvojo, kaip būtų smagu jame apsigyventi. Tiesa, gal vėliau, pensijoje.
Neilgtrukus skelbime vyras pamatė, kad būtent šiame name yra parduodamas butas. Sutapo, kad tuo metu jis kaip tik svarstė pirkti nekilnojamąjį turtą.
„Kaune anuomet paveldas dar nebuvo populiarus, daugeliui jis asocijavosi su papildomomis problemomis: viską reikia išsaugoti, nieko negalima griauti. O man kaip tik pasirodė vertybė, kad nieko negalima griauti. Šiame name iki šiol gyvenu su šeima“, – džiaugsmingai pasakojo D. Lanauskas.
Vyras turėjo sukaupęs tarpukario eksponatų kolekciją, svarstė, kur ją geriausiai įsivaizduotų ir suprato, kad tik Kaune. Atsikraustęs į Kauną su bičiuliu Jonu Oškiniu jis įkūrė iniciatyvą „Gražinkime Kauną“ ir pradėjo organizuoti pažintines ekskursijas po Naujamiestį, modernizmo pastatus, tarpukario butus. Ši iniciatyva sulaukė didelio pasisekimo.
„Meilė Kaunui nepradingo iki šiol“, – žibančiomis akimis konstatavo pašnekovas.
Surengė tarpukario baldų parodas
Iš Vakarų atėjusi „art deco“ architektūros kryptis Lietuvoje formavosi nuo XX a. 3 deš. vid. Ji suklestėjo tarpukario Lietuvos interjeruose. Šios krypties įkvėptas D. Lanauskas surengė dvi tarpukario baldų bei interjero parodas.
2015 m. Kauno įgulos karininkų ramovėje parodoje „Art Deco Kaune 1919–1940. Namų jausmas“ eksponavo Jono Prapuolenio ir kitų tarpukario meistrų kurtus baldus, XX a. 3-ojo ir 4-ojo dešimtmečių kilimus iš Lauros Bohne kolekcijos, Deivio Slavinsko paveikslus.
2017 m. Jono Lapėno name parodoje „Art deco Kaunas. Nostalgija ir spindesys“ pašnekovas eksponavo Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio baldus, šviestuvus, kilimus, radijo aparatus, plakatus bei grafikos darbus, juvelyriką, mados aksesuarus.
Tarpukario baldų žvaigžde D. Lanauskas įvardino Joną Prapuolenį, gerais baldų kūrėjais laiko ir Arną Funką, Joną Vainauską, Gerardą Bagdonavičių bei kt.
„Perliukų“ rasdavo prie konteinerių
Kolekcininkas D. Lanauskas vertingų tarpukario baldų anksčiau rasdavo ir prie konteinerių, tačiau porą metų tokių vertingų radinių ten jau nebeaptinka. Baldų ieško pas antikvarus, sendaikčių pardavėjus, pakalbina ir Žaliakalnio kaimynus, būna, kad jie net nežino, kokį lobį namuose turi. Vertingų baldų galima rasti ir senų namų palėpėse, rūsiuose, sodo nameliuose.
Didesnei baldų kolekcijai sukaupti reikia sandėlio ir nusiteikti juos ilgai laikyti, nes restauratorių Lietuvoje nėra daug, darbas užtrunka. Kadangi užima daug vietos, Lietuvoje baldų kolekcionavimas ne itin paplitęs, populiariau mažesni daiktai, tarkim kabinami ant sienos.
„Bet banga atsirito, žmonės Lietuvoje nori turėti bent po vieną baldą savo namuose, kuris būtų „art deco“, tarpukario ar mid-century stiliaus“, – sakė D. Lanauskas.
Restauruoja atsakingai
Baldų kolekcininkas D. Lanauskas akcentavo, kad jo kuruojami restauratoriai naudoja grįžtamąsias medžiagas, t.y. palieka galimybę grįžti prie pradinės baldo situacijos. Restauratoriai pažymi atliktus darbus į restauravimo pasą, ten matyti, kaip baldas buvo restauruotas, kokiomis medžiagomis, kad jei kas po 10-20 m. vėl sumanys jį atnaujinti – galėtų viską matyti.
Labiausiai įsiminęs restauravimo projektas D. Lanauskui buvo prof. Leopoldo Kumpiko vienuolikos dalių baldų komplektas, sukurtas Jono Prapuolenio. „Buvo sudėtinga!”, – atsiduso.
Restauruojant, anot specialisto, svarbu per daug baldo nepagražinti, išlaikyti autentiką ir parengti baldą naudojimui, o ne žiūrėjimui.
Kaip žinoti ar baldas tarpukario laikų? Jei apvertus baldą matyti ir senos vinutės, taip pat, jei baldas turi žalvarinius vyrius – dera suklusti ir pasitikslinti pas baldų žinovus.
Jei tarpukario spintų, stalų, kėdžių, indaujų ir kitų baldų žmonėms jau nebereikia, patartina susisiekti su muziejininkais, kolekcininkais.
