Druskininkų savivaldybėje, Leipalingyje, manoma, rasti pasipriešinimo kovų pradininko, Pietų Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, tačiau Genocido centras teigia to negalintis dar patvirtinti.
„Šiandien galiu pasidalyti žinia – Leipalingyje, buvusio NKVD stribyno kieme, rasti palaikai, kurie pagal pirminius tyrimus leidžia teigti, kad tai gali būti pasipriešinimo kovų pradininko, partizanų vado, laisvės kovotojo, Vyčio kryžiaus kavalieriaus pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai“, – per Kariuomenės dienos minėjimą trečiadienį pranešė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
„Tai buvo žmogus, kuris prisiekė savo gyvybe Lietuvai, įtikinamai ją gynė, oriai kovojo, telkė ginklo brolius, kartu su Adolfu Ramanausku-Vanagu buvo mūsų pasipriešinimo kovų didžiausi vadai“, – kalbėjo ministras.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) teigia šios informacijos kol kas negalintis patvirtinti.
„Mūsų centras šiandien negali patvirtinti viešoje erdvėje pasirodžiusių teiginių, kad Leipalingyje atrasti žinomų partizanų palaikai. Iš tikrųjų, šį rudenį vykdant žuvusių partizanų paieškas Leipalingyje atkasti kelių asmenų kūnai, šiuo metu vykdomas jų identifikavimo procesas, tačiau jis nebaigtas ir rezultatai dar nėra aiškūs“, – BNS sakė LGGRTC atstovė Aldona Jakavonienė.
Anot ministro A. Anušausko, mokslininkai kūną aptiko greta statybvietės, tad palaikų dalys buvo fragmentiškos, o atlikti DNR tyrimai patvirtino rastų palaikų tapatybę.
„Pats faktas, kad atrastas žmogus, kuris Adolfą Ramanauską-Vanagą paskyrė į pareigas, tai aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkas, kuris buvo ginkluotoje rezistencijoje realiai, ne kur nors mieste“, – teigė ministras.
Jo teigimu, tai buvo „tikras vadas“, kuris miškuose kovojo kartu su partizanais ir buvo šio pasipriešinimo kūrėjas.
„Būdamas pulkininkas-leitenantas organizavo ginkluotą pasipriešinimą pietų Lietuvoje, kūrė pirmas organizuotas struktūras Lietuvoje, kūrė dokumentus. Tiesą sakant jis viską taip kariškai organizavo, kad jo padaryta pradžia vėliau tiesiog pasidaugino į kitas partizanų apygardas“, – kalbėjo A. Anušauskas.
Mirė po sužeidimų susirėmimuose
Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, J. Vitkus gimė 1901 metais, 1920 metais jis įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs buvo paskirtas į Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką.
Vėliau jis baigė Kauno aukštesniuosius karo technikos kursus, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją.
1941 metais, prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė, nacių okupacijos metais dirbo inžinieriumi.
Antrosios Sovietų sąjungos okupacijos metais karininkas visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui.
Pasak genocido centro, būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę.
1945 metais J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). Jis įkūrė „A” apygardą, o 1946 metų pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.
Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 metais pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją.
1946 metų liepos 2 dieną susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos Varėnos rajone J. Vitkus buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, J. Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas Kaune.
