Likus savaitei iki Vėlinių viename Kauno muziejuje pasklis šiurpo atmosfera: bus rodomi siaubo filmai ir eksponuojama šiurpuliukus kelianti paroda „Immortalis“, kuri veiks tik spalio 25-28 d.
Nebylūs siaubo filmai
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriuje vyks trys nebyliojo kino vakarai. Pirmasis jų – jau spalio 25 d. 18 val. Žiūrovams bus rodomi 1910–1915 m. sukurti klasikiniai siaubo kūriniai, kuriuos įgarsins pianistas Viktoras Orestas Vagusevičius. Filmus pristatys kino archyvaras, ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ sumanytojas Aleksas Gilaitis.
Renginio organizatoriai atkreipė dėmesį, kad pirmaisiais kino gyvavimo metais kino pradininkai atsigręžė į fantazijas, sapnus, magiją ir mistinius personažus bei košmarus. 1896 m. Žoržas Meljesas (Georges Méliès) sukūrė „Baisingą naktį“ ir „Košmarą“. Filmai anuomet trukdavo vos minutę ar dvi.
„Laikui bėgant filmai ilgėjo ir XX a. pirmajame bei antrajame dešimtmečiuose kino ekranus pasiekė 15–25 min. siaubo literatūros adaptacijos. Atgijo iki tol tik knygų puslapiuose gulėję monstrai, žudikai ir vaiduokliai“, – teigė renginio organizatoriai.
Pasak kino archyvaro A. Gilaičio, siaubo kino žanras suteikia itin stiprių emocinių išgyvenimų, panašiai kaip ir komedijos žanras.
„Tai itin svarbus žanras, revoliucionavęs siaubą medijose apskritai, ypač kalbant apie literatūrinius kūrinius, kurie dažnai yra kino filmų pagrindiniai šaltiniai. (…) Siaubo filmų tikslas – išryškinti nesąmoningas baimes, troškimus, potraukius, pirmykščius archetipus, kurie slypi giliai mūsų kolektyvinėje pasąmonėje“, – teigė A. Gilaitis.
Filmai bus rodomi su angliškais titrais, rekomenduojamas žiūrovų amžius – ne jaunesni, nei 13 metų.
Pomirtinės kaukės, relikvijoriai
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Irma Grigaitytė pažymėjo, kad spalio 25 d., valandą prieš kino seansą, bus pristatyta siaubo paroda „Immortalis“. Dėl techninių galimybių, ji veiks vos keturias dienas. Parodoje – šiurpūs, su mirtimi mūsų kultūroje susiję eksponatai: pomirtinės kaukės, relikvijoriai, žymių muzikų laidotuvių fotografijos.
Anot muziejininkės, kone įdomiausia bus pamatyti retai eksponuojamas pomirtines kaukes. Lankytojai išvys dvi: kompozitorių Juozo Gruodžio ir Stasio Šimkaus. Šalia bus eksponuojamos nuotraukos iš laidotuvių procesijų.
„Anksčiau buvo labai populiaru žinomiems žmonėms į laidotuves nešti metalinius vainikus, kuriuos aprišdavo medžiaginiais kaspinais. Ši tradicija jau išnyko. Parodoje, eksponuosime kaspinus ir vainikų nuotraukas“, – pažymėjo I. Grigaitytė.
Dar viena įdomybė – XVII-XX a. pr. relikvijoriai – puošnūs indai, kur laikytos katalikų šventųjų relikvijos (šventojo palaikai ar jų dalys, drabužiai ir daiktų dalys, kurias lietė šventasis).
Muziejuje bus eksponuojami ant kaklo nešioti relikvijoriai: kryželiai, medalionai. Tikėta, kad jie apsaugo nuo nelaimių.
„Viduramžiais, maro metu, relikvijas su relikvijoriais gabendavo iš vieno miesto į kitą, tikint, kad tai suteiks apsaugą ir padės miestui išgyventi marą”, – pridūrė muziejininkė.
Ekspozicijoje lankytojai išvys tuščius šv. Justino bei kankinių Juozapo ir Diodoro relikvijorius.
Vertingesnės už auksą
Relikvijos buvo laikomos vertingesnėmis už auksą, brangakmenius, tad manyta, kad jas tinka laikyti prabangiuose relikvijoriuose: iš sidabro, aukso, dramblio kaulo, kalnų krištolo bei dekoruotuose brangakmeniais.
Relikvijorių formos irgi buvo įvairios: dėžutės, sarkofago, kryžiaus, medaliono, ampulės, koplytėlės. Įdomu, kad gaminti ir antropomorfinių formų relikvijoriai – žmogaus figūros ar jos dalies pavidalo.
Pasak muziejininkės, relikvijos ir relikvijoriai dažniausiai laikyti bažnyčiose, išsiskiria tik enkolpionai – ant kaklo nešioti relikvijoriai.
