Dvejus metus trukęs vieno „Kaunas 2022“ projektų kūrybinis procesas pasiekė finišo tiesiąją. „Žalgirio“ arenoje, virtusioje daugiabriaune scena, šią savaitę repetuoja būrys skirtingų žanrų instrumentalistų, choristų ir vizualizacijų menininkų, penktadienį ir šeštadienį publiką panardinsiančių į tokiai stambiai ir palyginti stabriai muzikinei formai neįprastą patirtį. Kantatos kūrėjai trečiadienį žurnalistams papasakojo apie šio monumentalaus darbo genezę, nagrinėjamus naratyvus bei techninius elementus.
„Kaip europietis, savo šeimos istorijoje taip pat regiu Kauno įvykių atspindžius. Labai svarbu pasakoti, dalintis, prisiminti tai, kas vyko praeityje, bet taip pat suvokti tam tikrų pasikartojimų galimybę, ypač šiuo metu, kai Rusijai užpuolus Ukrainą susiduriame su siaubinga krize“, – asmenišką ryšį su kantatos turiniu atskleidė ir į istorijos įvijumą dėmesį atkreipė renginio režisierius Chrisas Baldwinas, režisavęs ir Nemuno saloje sausį įvykusį „Sukilimą“.
Anot Ch. Baldwino, rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. kauniečiams parodysimas kūrinys susijęs su sudėtingais procesais, kuriuos įžiebia konfliktai: viskas tampa pilka, nebe juoda ir balta, žmonės, kuriuos laikėme savo draugais, gali pasirodyti tokie visai nesantys ir atvirkščiai. Kūriniu tiriami šie sąryšiai, tačiau tai daroma per nuostabią muzikos ir daugiakultūriškumo prizmę.
Žiūrovas taps judriu veikėju
„Kaip galite matyti, arenos centre stovi viena didelė scena, kurioje pasodintas simfoninis orkestras, bet aplink išdėstytos tarsi palydovinės scenos, jos visos sujungtos. Jeigu apsidairysite, pamatysite, kad, tarkime, klezmerių orkestras iš Seinų atsisukęs ne vidun į muzikantus, o išorėn į publiką.
Kodėl? Nes žiūrovai kantatos metu gali laisvai vaikštinėti po šią erdvę, nėra jokių kėdžių, nebent jums jos reiktų. Publika kviečiama ir raginama vaikščioti aplink, pasirinkti, iš kur nori klausyti kūrinio, tada pasirinkti kitą vietą ir be perstojo judėti. Sumanymas toks, kad patys turime prisiimti atsakomybę už savo pažiūrą į pasaulį – tai „švelnusis“ pranešimas po pagrindiniu kantatos sluoksniu. Nesame pasyvūs, turime būti aktyvūs ir kurti pasaulį, kaip ir šiame koncerte, priimdami sprendimus“, – aiškino Ch. Baldwinas.
Dažnai visas būrys atlikėjų, kurių yra apie 300, susijungia į vieną galingą muzikos srovę – kantatoje dalyvauja apie 200 choristų ir per 100 muzikantų, bet darbuotis su tokiu dideliu kolektyvu režisieriui – ne naujiena.
„Mano aistra yra dirbti su labai dideliais ansambliais ir grupėmis bei atrasti, kaip miestų ir tam tikrų vietų istorijos gali būti atspindėtos, papasakotos per jų gyventojų kūrybą. Šia kūrybine trajektorija labai domiuosi ir ją vystau jau kelis dešimtmečius“, – šyptelėjo Ch. Baldwinas.
Egzodo temą atsinešė iš savo šeimų
Tuo metu „Kauno kantatos“ prodiuserė Ina Pukelytė pažymėjo, kad librete, kuris yra supintas iš įvairių Antrojo pasaulinio karo – XX a. 7-ojo dešimtmečio laikotarpio istorijų, liudijimų, atsiskleidžia ir dabartis. Publika išgirs Tomo Venclovos pasisakymą, Emanuelio Levino mintis, tad, anot pašnekovės, negalima sakyti, kad pasakojimas sustingęs kažkuriame istoriniame laike.
„Kantatos kompozitorius Philipas Milleris ir vizualių sprendimų menininkė Jenny Kagan yra litvakai, jų šeimos kilusios iš Lietuvos ir kūrėjai čia turi savo istorijas, susijusias su išvykimu. Philipo šeima Lietuvą paliko kiek anksčiau nei prasidėjo karas, o Jenny tėvai buvo išgelbėti juos paslėpus dėžėse. Natūralu, kad pirmiausia jie norėjo kalbėti apie savo patirtis ir laikmetį, lėmusį išvykimą“, – kalbėjo I. Pukelytė.
Ji pripažino, kad laisva kantatos klausymo forma yra iššūkis, tačiau nepaprastai smagu dirbti su menininkais, kurie siekia iššūkių ir nenori kartotis – nei Jenny, nei Philipui nėra tekę dalyvauti tokiame projekte.
„Jie išsikėlė sau užduotį padaryti taip, kaip niekad nebuvo – kad klausytojas galėtų klausyti muzikos ir stebėti vizualius sprendinius iš bet kurios vietos arenoje. Tam, kad žiūrovas visiškai įnertų į tą patirtį, jis gali vaikščioti ir stebėti atlikėjus iš įvairių perspektyvų, girdėti skirtingus garsus ir matyti visai kitus vaizdus ekranuose. Tai turėtų būti įtraukus spektaklis-eksperimentas, žiūrėsime, kaip čia pavyks“, – kantatos išskirtinumą paaiškino prodiuserė.
Ne linksmybės, o mąsli refleksija
Kantatos dirigentas Karolis Variakojis prisiminė viską prasidėjus nuo karantininio „Zoom“ skambučio: „Man paskambino, turbūt, Kauno miesto simfoninio orkestro vadovas Algimantas Treikauskas – sako, yra planuojamas Kauno – Europos kultūros sostinės renginys. Tada buvo karantinas, aš toks „ką, kada? 2022-ais? Okei.“ Tačiau viskas užsikūrė, tęsėsi, ir atėjo finalinė savaitė, pabaigos pradžia to etapo, kuris vertas atskirų knygų, aprašymų ir istorijų. Paskutinė savaitė – tik labai maža dedamoji komunikacinio, vadybinio proceso, vykusio dvejus metus.“
Kantatą sudaro 15 dalių, kalbančių apie skirtingus, bet tuo pačiu panašius dalykus. Pasak dirigento, galima rasti ir pamąstyti apie labai daug temų, bet reikia suprasti, kad tai nebus geromis emocijomis ir linksmumu trykštantis šou, o greičiau liūdesį keliantis, save ir savo vietą pasaulyje apmąstyti skatinantis patyrimas.
„Nieko panašaus į šią kantatą neprisimenu. Kai prasidėjo Europos kultūros sostinės renginiai, Kauno miesto trilogijos atidarymas, pradėjau suprasti tą braižą – kad tai yra didžiuliai renginiai, apimantys įvairias sudėtingas temas. Ir „Atminties biuro“, ir „Kaunas 2022“ apskritai programa tai rodo. Kultūros sostinei toks didelis mastelis būdingas ir kantata šiame kontekste neišsiskiria, bet žiūrint atskirai, tai unikalus, šiai progai sukurtas kūrinys.
Sakyčiau, nuo vakar jaučiamės kaip viena komanda, auga bendrystė. Įsigyveni į tą pasirodymą, kartojasi elementai, pradedi priprasti. Ch. Baldwinas, mano galva, yra vienas nuostabiausių žmonių. Profesionalo, kuris tokioje masėje informacijos ir komunikacijos sugebėtų taip aiškiai, neimperatyviai, labai mandagiai viską sudėlioti, nesu matęs. Tai man buvo nuostabi mokykla, šią patirtį labai vertinu ir jam tai ne kartą sakiau. Neįtikėtina“, – vietoje nenustygo K. Variakojis, nepaisant minorinės kantatos spalvos, iš kūrybinio proceso, rodosi, rieškučiomis sėmęs džiaugsmą.
Galinga muzikos ir vaizdų jūra
Penktadienį ir šeštadienį „Žalgirio“ arenoje nuskambėsianti „Kauno kantata“, kaip skelbia organizatoriai – vienas paskutinių didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių, viena svarbiausių programos „Atminties biuras“ iniciatyvų bei baigiamasis tarptautinio Litvakų kultūros forumo akcentas. Pagrindiniai jo kūrėjai – iš Lietuvos kilę menininkai Ph. Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir J. Kagan (Jungtinė Karalystė).
„Kauno kantatoje“ taip pat dirba aranžuotojas Jievaras Jasinskis, „Kaunas 2022“ atidarymo renginio režisierius Ch. Baldwinas (JK / Bulgarija), dirigentas ir šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaethesis“ įkūrėjas K. Variakojis.
Kūrinys gimė bendradarbiaujant su įvairių žanrų Lietuvos atlikėjais: kantatą atliks solistai Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), folkloriniai ansambliai „Babadag“, „Ainiai“, „Ratilėlis“, Kauno simfoninis orkestras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, VDU studentų styginių kvartetas, Seinų klezmerių orkestras (Lenkija).
Balsais muzikinį pasakojimą įgarsins Kauno valstybinis choras, VDU choras „Vivere Cantus“, sakralinės muzikos mokyklos choras „Cantores David“, Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivių choras, chorai „Cantate Domino“, „Gintaras“, skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas.
Plačiau apie kūrinyje narstomas temas skaitykite interviu su vienu kantatos solistų R. Karpiu.
