Praėjus šimtmečiui nuo Lietuvos universiteto įkūrimo, pasikeitė ne tik skirtingų specialybių poreikis, bet ir požiūris į aukštąjį mokslą. Laikui bėgant, pirmoji aukštoji mokykla atkūrus Lietuvos nepriklausomybę gavo Vytauto Didžiojo universiteto vardą, kuris iki šių dienų, vos tik pagalvojus, asocijuojasi su laisve. Taip akademinė bendruomenė jį ir vadina – atviru ir laisvu.
Minėtas apibūdinimas Vytauto Didžiojo universitetui (VDU) tinka ne tik dėl jaunos ir veržlios akademinės bendruomenės pasiekimų, bet ir dėl jį kuriančių žymiausių Lietuvos ir užsienio profesorių. Apie VDU išskirtinumus, ką reiškia savo rankomis kurti universitetą ir laisvę, kalbame su filosofijos mokslų profesoriumi Gintautu Mažeikiu.
Vos tik pagalvojus apie sąvoką „universitetas“, prieš akis iškyla didžiulės auditorijos, pilnos tyliai sėdinčių ir konspektuojančių studentų ir, žinoma, į per pusę amžiaus sukauptus konspektus akis nudelbęs profesorius, kuris į jaunuolį kreipiasi „studente“, o ne „kolega“. Retai kur galima įsiterpti į pokalbį, o keletas tokių savo nuomonės išreiškimų gali baigtis skola. Skamba baisokai, tiesa?
Anksčiau toks vaizdinys gal ir atitiko realybę, tačiau dabar – viskas kitaip. Atviri pokalbiai, profesoriai, laisvai besidalijantys žiniomis ir diskutuojantys su studentais kaip sau lygiais – štai toks šių dienų VDU universitetas.
„Banalus palyginimas, bet kai kuriuose universitetuose vis dar yra tokia baisi tradicija, kai profesorius ar docentas diktuoja savo paskaitas. Tai yra jau visiškas košmaras. Antras dalykas, kai reikalaujama perskaityti tą ir ne kitą tekstą, už kurį reikia labai griežtai atsiskaityti. Dar vienas dalykas – pakankamai svarbus, kad kituose universitetuose, pavyzdžiui, katedrų vedėjai ar dekanai yra beveik amžini. Jie niekada nesikeičia, kyla tarsi baimė prarasti savo postą. Visa tai rodo, kad tas universitetas nėra pakankamai laisvas, ir atrodo, kad nusistovėjusios tradicijos gali įskiepyti tik tam tikrus gebėjimus“, – pasakoja profesorius.
Laisvė – drąsa klysti
Laisvė kiekvienam suprantama skirtingai, tačiau kad ir koks supratimas apie ją bebūtų, visi sutiks, jog tai reiškia būti nepriklausomam. Bet ar tai lengva? Pasak profesoriaus, kur kas paprasčiau būti priklausomam, kai žmogui parodoma, ką ir kodėl jis turi daryti.
„Kai kuriems profesoriams ir kai kuriems studentams ta laisvė yra per sunki, per didelė našta. Kai aš pasakau, kad studentai gali patys rinktis tyrinėjimo lauką, jie sutrinka: kodėl, kaip aš čia rinksiuosi ir kaip aš rodysiu iniciatyvą arba kodėl aš tyrinėsiu kažką? Čia jau mes matome, kad trūksta laisvės ir iniciatyvos. Dabar galima ateiti pačiam ir pasakyti, kad man tai įdomu, aš norėčiau tai tyrinėti. Laisvė taip pat reiškia drąsą klysti. Jeigu nėra drąsos suklydimui ir drąsos ją pataisyti, tai tada nėra jokios laisvės žmogui, kuris mano, kad reikia visą laiką elgtis teisingai.
Jis nėra laisvas, jis yra įkalintas tarp normų, taisyklių ir kitų dalykų. Kalbant apie laisvę universitete, ji taip pat yra susijusi su tarpdisciplininėmis studijomis. Tai reiškia, kad savo žinių paketą gali susirinkti pats – bendraudamas su kolegomis, kitais profesoriais ar net ne Lietuvoje esančiais žmonėmis ar autoritetais. Tai reiškia, kad šiandieninis universitetas virsta tokia pasitarimo vieta. Aš ateinu pasitarti, ar čia gerai, tuomet keliauju tolyn, ir tada tam žmogui, kuris tariasi, ne įsakoma, o patariama“, – mitus apie griežtus profesorius sklaido G. Mažeikis.
Ar vis dar mokomasi dėl diplomo?
Greičiausiai, yra tekę išgirsti, kad žmogus nors vis dar neatradęs savo pašaukimo, tačiau spaudžiamas aplinkos stoja į universitetą. Tokiais atvejais studijų kelias gali būti sunkesnis, nei tikimasi, tačiau tokių atvejų, pasak profesoriaus, mažėja.
„Man labiau patinka požiūris, kad žmogus gali mokytis visą gyvenimą ir nuolat lankytis universitete. Kai universitetas siūlo išsamius kursus, svarbiausia, ne dėl diplomo, o dėl platesnio žinių gilinimo. Pavyzdžiui, kad žmogus gali pasirinkti vieną ar kelis kreditus ir klausytis jam įdomių paskaitų. Jis gali čia ateiti, bendrauti.
Tada universitetas pradeda veikti kaip tam tikras forumas. Žinoma, kad ministerijos dažniausiai norėtų matyti universitetus kaip fabrikus, pavyzdžiui, tam tikrą fabrikinę vietą, kur yra kontroliuojamas darbo laikas. Šiuolaikinei civilizacijai reikalingas nebe diplomas, o mokymasis visą gyvenimą. Be to, mokymasis visą gyvenimą ne pagal tai, ką ministerija nurodė, o pagal tai, ko tau žmogui reikia, kad tu būtum laisvas ir galėtum bendradarbiauti su kitais“, – pasakoja G. Mažeikis.
Universiteto vizija
Pasak profesoriaus, šiuolaikinėje, laisvoje visuomenėje ribos tarp per jauno ir per seno žmogaus po truputį nyksta. Pasaulyje yra nemažai atvejų, kai universitetus baigia ir 90-ties sulaukę žmonės. G. Mažeikis viliasi, kad ateityje, tokių atvejų turėsime ir Lietuvoje.
„Universitetą aš matyčiau kaip nuolatinį organizuotą mokymosi diskusijų srautą, kuris prasideda nuo 16 metų ir baigiasi 96-erių ar 100-o. Šiais metais, pavyzdžiui, galėtumėm paskelbti priėmimus visiems iki 100-o metų. Nors šimto septynerių metų žmonės pradėtų skųstis dėl diskriminacijos, bet šiaip tai galėtų būti mokymasis visą gyvenimą, tik neaišku, nuo kurio taško reikėtų pradėti. Iš principo, sakyčiau taip, kad atviros viešos paskaitos galėtų būti ir tiems, kuriems tai galėtų būti įdomu.
Pavyzdžiui, man būtų labai žavu ir gražu žiūrėti, kad literatūros paskaitas pradėtų dėstyti ne tiktai tiems, kuriems yra 20 metų, bet ir tiems, kuriems dar tik 14-a, svarbu, kad jie domėtųsi. Reikėtų kai kuriuos dalykus pradėti anksčiau, galų gale, kai kuriems, sulaukusiems 55-erių ar 60-ies metų vėl prabyla, tarkim, poetiniai lūkesčiai. Na, ir tada žmogus vėl gali ateiti ir iš naujo studijuoti“, – teigia jis.
Palinkėjimas sekančiam šimtmečiui
„Noriu pastebėti, kad tarp mano studentų yra vis daugiau penkiasdešimtmečių, vienas kitas arti šešiasdešimties. Kai bus tokių, kurie bus arti 70-ies, aš pasakysiu, kad Lietuva yra pakankamai laisva. Jeigu vienoje auditorijoje gali nesipykdami sėdėti pavyzdžiui 14-metis ir 70-metis, tai būtų neapsakomai gražu. Svarbu, kad jie žinotų, ko čia ateina, ir, žinoma, kad truputį rodytų pagarbą vienas kitam“, – savo lūkesčiais sekančiam universiteto šimtmečiui dalijasi profesorius.
Projektą „Svarbiausi Kauno kultūros ir istorijos akcentai 2022-aisiais metais“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
