Trečiadienio vakarą kino centre „Romuva“ buvo pristatytas beveik 600-tų žmonių kurtas filmas apie Kauną – „Klostės“. Įdomu, kad airės Aideen Barry režisuotame filme niekas nekalba – jis nebylus, tačiau Kauno istorijos čia intensyviai skleidžiasi per tarpukario modernizmo pastatus, aktorių judesius ir miesto garsus. Filmą jau pamatė JAV, Kanados, Prancūzijos, Italijos, Airijos, Anglijos žiūrovai, o metų pabaigoje išvys ir Meksikos gyventojai.
Pagrindinis veikėjas – architektūra
Anot kūrėjų, juodai balto kolorito, nebylusis ir stop kadro animacijos technikos siurrealistinis filmas pasakoja (ne)įtikėtinas ryškių kauniečių istorijas, vykstančias Kaune skirtingais istoriniais laikotarpiais. Beje, naudojant sustabdytos animacijos techniką buvo padaryta šimtai tūkstančių nuotraukų.
Pagrindinį vaidmenį filme atlieka tarpukario Kauno modernizmo architektūra, unikaliai atskleidžianti magiškas miesto istorijas.
„Kauno modernizmo architektūra yra labai svarbi, unikali Rytų Europoje, ji saugo jautrias istorijas“, – sakė režisierė A. Barry.
Veiksmas rutuliojasi žinomuose Kauno modernizmo pastatuose: Kauno centriniame pašte, Ugniagesių rūmuose, Lietuvos banko rūmuose, Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijoje, J. ir A. Iljinų name, Č. Sugiharos namuose, A. ir P. Galaunių namuose, Kauno evangelikų reformatų bažnyčioje, buv. VDU Medicinos fakultete (dabar LSMU, kur veikia Anatomijos muziejus) ir kt. Žiūrovas kartu su personažais dairosi į suapvalintus Kauno langus, elegantiškas laiptinių duris, išraiškingas lubas, kitus interjero elementus. Įdomu, kad filme nėra ne tik balso, bet ir tekstų – architektūra kalba pati.
Filme kauniečiai atpažins ir kitus svarbius Kauno ženklus: Žaliakalnio funikulierių, IX forto paminklą, Velnių muziejų (filme net atgimė trys velniai), V. Putvinskio gatvę ir kt. Filme matyti Kaune gyvenę japonų diplomatas Čiunė Sugihara, dailininkai Antanas Žmuidzinavičius ir Veronika Šleivytė, skulptorius Petras Rimša, operos solistė Adelė Galaunienė, vienas iš Fluxus judėjimo pradininkų Jurgis Mačiūnas.
Įsitraukė 600 kauniečių
Bendruomenę įtraukiantis filmas „Klostės“ trunka 67 minutes, jį kūrė daugiau kaip 60 profesionalų, mėgėjų ir savanorių aktorių, dar tiek pat filmavimo padėjėjų ir rekvizito gamintojų. Prisidėjo įvairūs Kauno menininkai, rašytojai, kompozitoriai, šokio teatro „Aura“ šokėjai. Buvo filmuota 18-oje lokacijų, stop kadro animaciją kūrė daugiau kaip 70 žmonių. Į filmo kūrimą intensyviai įsitraukė beveik 600 Kauno gyventojų.
Projekto „Kaunas2022“ atstovė ir filmo kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė pažymėjo, kad kūrybinis procesas prasidėjo per pandemiją, tad filme vaidmenis turi ir „COVID-19“ virusas, buveinę atradęs Kauno centriniame pašte.
„Džiaugiamės, kad į kūrybinį procesą įsitraukė labai daug žmonių, savanorių, profesionalų, studentų, vaikų. Magišką istoriją kūrė beveik 600 žmonių. Jie dalyvavo įvairiose dirbtuvėse, padėjo atrinkti modernizmo pastatus, o Maisto pramonės ir prekybos mokymo centro atstovai iškepė penkis milžiniškus tortus, vėliau tapusius filmo rekvizitais“ – sakė V. Migonytė-Petrulienė. Saldžia forma atgimė Kauno centrinis paštas, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Ugniagesių rūmai, Sugiharos namai, rašytojo Prano Mašioto sodyba „Mašiotynė“ ir Prano Gudavičiaus bei Aleksandros Ilijienės namas.
Sujaudino kaunietės istorija
Filmo režisierė A. Barry atviravo apie Kauną sužinojusi ne taip ir seniai:
„Viltę ir Vaidą (iš projekto „Kaunas 2022″) sutikau vienoje Vengrijos konferencijoje, jie pristatinėjo Kauną. Susigėdau, nebuvau niekada girdėjusi apie Kauną. Kai pamačiau prezentaciją, galvojau koks gražus miestas. Gavusi Viltės kvietimą ir apsilankiusi Kaune negalėjau patikėti, koks nuostabus ir įkvepiantis yra šis miestas! (…) Gyventojai padėjo pasakoti istorijas, per architektūrą miesto istorija skleidėsi holistiniu, jutiminiu, eksperimentiniu būdu“, – kalbėjo A. Barry ir išskyrė pašnekovę Algę Dereškevičiūtę.
„Algė yra nuostabi moteris. Didelė atsakomybė kalbėti apie nacių okupuotą miestą, holokaustą, sovietų okupuotą miestą. Ji tai patyrė. Turėjau magišką dieną su Alge jos mediniame name“, – dalinosi A. Barry.
Kaunietė Algė Dereškevičiūtė mena, kad režisierę itin sudomino jos vaikystės patirtis – būdama 10-ties Algė per karą su teta slėpėsi žeminėje Dzūkijoje.
„Mačiau Antrojo pasaulinio karo veiksmus. Menu, žeminėje buvo langelis, matydavome kaip prabėga vokietis, prabėga rusas… Virš galvos švilpdavo kulkos. Teta ištisai meldėsi, liepė klausyti, koks šaudmenų garsas, jeigu „ūūū“ – reikšdavo gerai, dar toli, o jeigu „vououou“ – jau ant mūsų kris. Karas – labai baisu!“, – dalinosi kaunietė A. Dereškevičiūtė. Airių režisierei ji pasakojo ir kaip sovietmečiu sugebėjo keliauti – įsidarbino laivo gydytoja, anuomet aplankė net Paryžių, buvo pramokusi prancūziškai.
Apie Kauną atsimins iš kino
Po filmo peržiūros pokalbį su režisiere moderavusi rašytoja Sandra Bernotaitė išskyrė, kad „Klostės” – labai meditacinis, ramus, įtraukiantis filmas, kuriame apstu įvairių žanrų: komedijos, grotesko, satyros, siaubo, lyrikos. Anot jos, Kaunas filme labai daugiasluoksnis, kaip ir pats filmo pavadinimas.
„Miesto kine turbūt niekas neįsimylės tol, kol jo neįsimylės koks nors režisierius, pvz., Niujorko mes neįsivaizduojame be Vudžio Aleno. Tikiuosi, kad Aideen Barry parodė, jog žiūrint „Klostes“ galima įsimylėti Kauną”, – įsitikinusi S. Bernotaitė.
„Filmas – tai kauniečių žinutė pasauliui apie savo istoriją, Europos kultūros sostinę, modernizmo architektūrą”, – pridūrė V. Migonytė-Petrulienė.
„Romuvos“ kino teatre filmas „Klostės“ bus rodomas rugsėjo 22-24 d.
