Elektros rinkos liberalizavimui trūksta aiškumo dėl ateities, o procesui trukdė ir dalis viešumoje skelbtų raginimų, sako vieno iš didžiųjų tiekėjų „Enefit“ vadovas. Interviu „Delfi“ kalbėdamas apie aukštas biržos kainas Vytenis Koryzna teigė, kad energetika pasikeitė ir ankstesnio stabilumo tikėtis neverta. Dabar nuo valstybės, verslo ir vartotojų priklausys, ar šalis šiame sektoriuje taps laimėtoja.
Pokalbio metu aptarta liberalizavimo eiga, elektros kainos rekordai ir elektros gamintojų požiūris į situaciją biržoje bei kainų prognozės, taip pat taupymo sprendimai verslui ir gyventojams, paslaugų inovacijos vartotojams, sektoriaus perspektyvos.
– Pone V. Koryzna, kaip „Enefit“ ir pagrindinė jūsų bendrovė „Eesti Energia“ vertina liberalizavimo projektą Lietuvoje?
– Pirmas etapas buvo turbūt vienintelis, kuris praėjo visiškai sklandžiai. Antras etapas buvo pusmečiui nukeltas. Tuomet turėjome „Perlo“ situaciją, iki tol – mažesnio tiekėjo pasitraukimą. Žinoma, nutiko situacija bendrai Europos energetikos rinkoje su visu kainų augimu.
Galiausiai dabar turime ir trečio etapo nukėlimą, o gal net ir galutinę liberalizacijos kaip proceso pabaigą, nes iš dabartinės ministerijos komunikacijos labai neaišku suprasti, ar nukėlimas yra metams, ar vis dėlto dvejiems, – o jeigu dvejiems, tai panašu, kad liberalizavimas iš viso baigiasi. Dėl kokių priežasčių, kokiam vartotojų segmentui mes norime nukelti liberalizavimą?
– Ką reikštų „liberalizavimas baigiasi“?
– Faktas tas, kad iš pusantro milijono objektų rinkoje daugiau negu 1,1 mln. jau pasirinko. Tai de facto turbūt galime sakyti, kad liberalizavimas yra įvykęs. Rinka veikia, turime bendrai penkis žaidėjus joje, turi vartotojai, iš ko rinktis, ir toliau juda tiekėjai su kitais pasiūlymais vartotojams.
Verta paminėti, kad ir patys politikai ar ekspertai dažnai nepadėjo pačiam liberalizavimo procesui arba netgi stūmė vartotojus nebūtinai į teisingus pasirinkimus. Pavyzdžiui, vykstant antram liberalizavimo etapui labai dažnai girdėjome komentarus vartotojui fiksuoti kainą, tačiau kuo trumpesniam laikotarpiui.
Prie ko tai privedė? Prie pakankamai nemažo klientų rato pas vieną iš tiekėjų, kuris prieš savaitę baigė savo operacijas. Ką tai sako? Jeigu esi viešas asmuo ir turi tam tikrą nuomonę, tai reikėtų labiau remtis ekspertų patarimais, rinkos išmanymu.
Lygiai tą patį matėme ir su antrojo etapo nukėlimu. Ar jis davė norimą rezultatą? Visiškai ne. Davė priešingą rezultatą. Nes klientai vietoj to, kad būtų fiksavę kainas tuo laikotarpiu, kai ir priklausė tą etapą padaryti, pusmečiui pasirinkimas buvo nukeltas, kuomet kainos išaugo daugiau negu 50 proc. Iš to pralaimėjo tiktai vartotojai.
– Lietuvos liberalizavimo modelis pakartoja daugelį Estijos proceso, kuris įvyko dar 2013-aisiais, žingsnių. Ar kitur Baltijos šalyse būta tokių įtampų ir gal net nusivylimo, kaip Lietuvoje?
– Estijoje liberalizavimo proceso aktyvioji stadija įvyko 2013 metais, ir buvo pasirinktas labai panašus modelis kaip ir pas mus: pasibaigė tiekimas iš visuomeninio tiekėjo, vartotojai turėjo padaryti visus pasirinkimus, liekantiesiems garantiniame tiekime buvo taikoma papildoma tiekimo dedamoji. Kas buvo gerai Estijoje, kad tai buvo 2013–2014 metai, tų rizikų turėjome daug mažiau.
Turime ir šiandien pakankamai aktyvią rinką: namų tiekėjas „Eesti Energia“ turi per 60 proc. rinkos, bet yra ir kitų žaidėjų, ir „Latvenergo“ kompanija „Elektrum“, turime ir tokių ne visai tradicinių žaidėjų, kaip „Alexela“ – tai originaliai yra degalinių tinklas.
Latvijoje 2015 metais buvo kitas modelis. Vartotojai neturėjo prievolės rinktis nepriklausomą tiekėją. Tiesiog buvo atidaryta rinka ir visi, būdami visuomeniniame tiekėjuje, galėjo arba likti tenai, nieko nedaryti – o kai yra opcija nieko nedaryti, tai dažniausiai taip ir nutinka, kad niekas nieko ir nedaro. Tai Latvijoje procesas judėjo daug lėčiau.
Šiandien valstybinė kompanija Latvijoje turi vis dar 70 proc. rinkos. Tačiau irgi yra tokių neatradicinių žaidėjų, kaip mobilaus ryšio operatoriaus įmonė „Lattelecom“ („Tet“). Tad kiekvienoje šalyje turime bent po vieną žaidėją, kurie nėra tiesiogiai šios industrijos dalyvis.
– Lietuvoje taip pat turėjome tokį žaidėją.
– Taip, turėjome. Akivaizdu, kad nebuvo suprognozuotos dramatiškos situacijos ir skirtumai rinkoje.
– Ar dar galima reabilituoti liberalizavimo procesą? Galbūt jeigu tiekėjai siūlytų kažkokių naujų paslaugų ateityje, produktų, lankstumo, gal visos neigiamos emocijos ir pasimirštų?
– Prieš atsakant dar viena replika, kuri galbūt nėra patogi: kad tai nutiko dabar, ir „Perlo“ klientams reikia pasirinkti klientą dabar, yra daug geriau – ar mažiau blogai, – negu jiems būtų reikėję sudaryti pratęsimo sutartis metų pabaigoje. Nes jeigu viskas būtų įvykę įprasta vaga, didžioji dalis „Perlo“ klientų būtų gavę naujus kainos pasiūlymus šių metų gruodį. Sunku prognozuoti rinkoje, bet, ko gero, matysime 50, gal ir 70 centų už kilovatvalandę kainas. Šiandien visi klientai, rinkdamiesi kitus tiekėjus, kitus pasiūlymus, gali pasirašyti sutartį su 35-40 centų.
O reabilitavimas proceso: tai kadangi turime 1,1 mln. objektų, pasirinkusių tiekėjus, de facto liberalizavimas yra įvykęs ir man sunku komentuoti už kitas kompanijas, bet turbūt visi mes turime tolesnį planą. „Eesti Energia“, „Enefit“ turime savo planą „Nulio link“, tai yra, nulinių emisijų link. Tikslas yra visus savo klientus vesti tvarumo ir kaštų mažinimo keliu.
– Kaip prognozuojate, ar keisis „Enefit“ ir gal kitų tiekėjų taktika po šito skandalo?
– Konkurencija vyksta, ji prasidėjo nuo tos minutės, kai „Perlas energija“ iškomunikavo sutarčių pasikeitimus. Nuo tada pajutome augančius srautus tiek į skambučių centrą, tiek fiziškai ateinančius žmones. Nuo tos dienos pas mus jau prisijungė apie 10 tūkst. „Perlas Energija“ klientų ir rinka yra aktyvi. Trečiojo etapo nebuvimą ar jo nukėlimą dabar ir pakeičia šitas įvykis su „Perlas Energija“. Klientai renkasi, ieško išeičių. Turime sutarčių pratęsimus ir iš esamų klientų, iš pirmos bangos.
Kažkokių esminių pasikeitimų klientų pritraukimo taktikose nenumatome, tačiau kas yra svarbiausia, kad yra ėjimas daugiau prie išplėstinių pasiūlymų vartotojui, labiau išgirdimas, ko reikia vartotojui. Nenorime eiti ir kiekvienam aklai siūlyti standartinio sprendimo.
– Kaip suprantu, nėra pagrindo baimintis, kad rinkoje formuojasi oligopolija. Nes dabar susidaro įspūdis, kad valstybė, žengusi nuo monopolijos, turėjusi aštuonis tiekėjus gali grįžti į vos kelių dalyvių rinką.
– Paralelės su telekomunikacijomis rodo ir pagrindžia, kad turint viso labo tris žaidėjus konkurencija yra pakankamai arši. Ir čia taip pat turime tris didžiąsias namų kompanijas iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos, kur konkurencinė perspektyva yra labai aiškiai suformuota. (…) Tai čia ir yra klausimas: kuris tiekėjas bus tikslesnis su savo pasiūlymu, labiau pataikys į kliento poreikį?
– Kokia garantija, kad jūs ar kuris nors iš stambesnių veikiančių dalyvių vis dėlto nesusidurs su iššūkiais?
– Žiūrint bendrai į kompanijų veiklos perspektyvą atbuline data: „Eesti Energia“ Estijoje veiklą skaičiuoja daugiau negu 80 metų, „Ignitis“, „Latvenergo“ – irgi yra tos kompanijos, kurios prasidėjo labai seniai.
Mes turime ilgalaikę viziją, norą vystyti verslą. Lietuvoje esame daugiau negu 15 metų. Mes pagal apimtis esame antri rinkoje pagal tiekiamą elektros energijos kiekį – kartu privatiems ir verslo klientams. Ir, pasikartosiu, viskas labai priklauso nuo rizikų valdymo perspektyvos ir politikos kompanijoje. Kadangi esame ir gamintojai, turime didelius vėjo parkus, didžiausias vėjo gamintojas Baltijos šalyse, tai tuo pačiu leidžia užtikrinti ir gerą kainodarą.
– Ar yra tikimybė, kad į Lietuvą gali ateiti naujų žaidėjų?
Šiandien, kol turime sunkiai prognozuojamą situaciją rinkoje, tai žaidėjai iš kitų paralelinių industrijų žiūrės pakankamai atsargiai – bent kol kas į šitą rinką. (…) Bet kokiu atveju, neatmesčiau, yra ne viena tarptautinė kompanija, vykdanti plėtrą Europoje, matome ne vieną rimtesnį startuolį iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, kurie pakankamai aktyviai vykdo plėtrą Europos Sąjungoje, nors jų plėtrą sulėtino situacija biržose. Tai žiūrint ilgesnėje perspektyvoje, manau, kad Baltijos rinkos kaip viena didelė rinka yra labai įdomios didesniam tarptautiniam žaidėjui.
„Perlo“ situacija nepridėjo pasitikėjimo žaidėjais, jų gebėjimui valdyti rizikas. Bet vartotojai gali būti tikrai ramūs, turime tris stabilias kompanijas, kurios yra rinkoje ne vienerius metus, kurios pergyveno, pradėjo visą procesą Lietuvoje jau su verslo rinkos liberalizavimu, vykusiu daugiau kaip prieš 10 metų. Tai tos pamokos jau buvo išmoktos ir tuomet. Perėjome ne vieną recesiją, daug žaidėjų, kurie pradžioje labai spekuliatyviai žiūrėjo į rinką ir į kainos valdymą, šiandien jų rinkoje nebėra.
– Dabar turite apie 100 tūkstančių buitinių vartotojų? Ar esate pajėgūs aptarnauti dar daugiau klientų, ypač taip neplanuotai ir netikėtai? Ar didinsite pajėgumus?
– Pajėgumai yra didinami ir nuolat. Daugiausiai, aišku, yra skambučių aptarnavimo centruose. Bet tuo pačiu mes matome, kad Lietuvoje yra pakankamai išprusęs vartotojas pats atlikti tiek sutarties pasirašymą, tiek deklaruoti ir padaryti pavedimą, ir visa tai padaryti internetu.
Turime daugiau negu 150 klientų, kuriems per 90 metų, jie pilnai viską padaro, tvarkingai deklaruoja rodmenis, susimoka internetu.
– Kaip vertinate siūlymą perkelti „Perlo“ klientus laikotarpiui iki Naujų metų į visuomeninį tiekimą, jeigu jie nepasirinks tiekėjo, o kartu iš dalies kompensuoti mėnesį garantiniame tiekime? „Elektrum Lietuva“ išsakė priekaištų tokiam sumanymui.
Taip, kartu su „Elektrum“ išsakėme bendrą nuomonę, kad nepritariame šitam sprendimui, nes tai yra dar vienas konkurenciją ribojantis veiksnys. Pažiūrėjus pragmatiškai: visuomeninis tiekėjas ir nepriklausomas tiekėjas yra viena ir ta pati kompanija, kuri aptarnauja klientus, visą kliento kelionę. Tai jeigu esu visuomeninio tiekėjo klientas, tai man tapti tos pačios kompanijos nepriklausomo tiekėjo klientu yra vieno laiško, vieno mygtuko paspaudimo reikalas.
Tai šitoje vietoje sąlygos ir aplinkybės tikrai nėra vienodos ir nėra palankios mums. Kaip bus nuspręsta, pamatysime, bet šita situacija neprideda papildomos vertės vartotojui. Ko gero, gali ilgainiui tiktai papildomai auginti kaštus kitiems nepriklausomiems tiekėjams, (jiems) siekiant pritraukti vartotoją.
– Ką siūlytumėte valstybei po „Perlas Energija“ įvykio? Kaip reikėtų keisti įstatymus?
– Yra dvi perspektyvos: finansinių resursų užtikrinimas, kuris pagrįstų gebėjimą vykdyti įsipareigojimus rinkoms ir klientams. Taip, tai yra finansiniai rezervai ir užstatai. Kita perspektyva – įmonės vidinė politika valdyti rizikas. Ir čia yra labai plona linija: ar reguliuotojas turėtų nustatyti, kokia yra rizikų valdymo politika, ar turėtų būti susipažinęs ir stebėti. Ko gero, kad čia įsikišti ir pradėti tokiu būdu riboti veiklą būtų sudėtinga. Tačiau aš manau, kad kaip minimum reguliuotojas turėtų būti susipažinęs su (įmonės) rizikų valdymo mechanizmais ir prireikus juos atidžiau stebėti vienoje ar kitoje kompanijoje.
– Elektros kainos rinkoje. Praėjusią savaitę įvyko šokiruojantis kainos šuolis, Lietuvoje imta kaltinti algoritmus ir biržą. Kaip suprantu, Estijoje ir Latvijoje reakcija taip pat neužtruko – buvo diskutuota apie biržos veikimą, mažą generaciją regione. Koks jūsų požiūris į situaciją ir kaip siūlytumėte spręsti problemą?
– Reikia priprasti mums visiems, kad tokia prognozuojama ir stabili rinka, kokią mes turėjome kelis dešimtmečius, ji tokia jau nebebus. Tam, kad priprastume prie naujos realybės, reikia pradėti daryti įvairius pratimus naujai. Vienas iš tų pratimų yra „Nord Pool“ kainų siūlymų teikimas ir gebėjimas prisitaikyti prie kintančios paklausos.
Visi dabar aktyviai kalbame apie tai, kaip užtikrinti gamybinių pajėgumų siūlymus elektros biržoje, bet kol kas niekas nekalba apie tai, ar galime įtraukti pačius vartotojus į rinkos paklausos ir pasiūlos (susikirtimo) taško suradimą. Kitaip sakant, pats (tinklo) operatorius, matydamas, kad tam tikromis valandomis yra nedideli nepritekliai, kurie šiuo atveju suformavo milžinišką kainą, jis lygiai taip pat galėtų sakyti: tam tikromis valandomis turime per didelį vartojimą, tad ar didesni vartotojai galėtų susimažinti kainą už tam tikrą mokestį ir tokiu būdu subalansuoti pasiūlą ir paklausą daug žemesnėje kainų zonoje?
Mes ir šiandien turime lankstumo paslaugos siūlymą verslo klientams, ypač tie klientai, kurie turi inertiškus įrenginius: hidroelektrinė arba šaldymo įranga. Atjungus 15–20 minučių, galbūt net iki valandos, ir iš esmės sumažinus galingumą bei vartojamą elektros energiją įrenginiams nieko nenutinka, kadangi jie turi inercijos, paskui įjungiami ir atstato savo turimą lygį. Bet tam laikui sumažinimas vartojimas.
– Ar sutiktumėte, kad būtų keičiamos taisyklės, pagal kurias brangūs generatoriai gali iškelti kainas žaliajai energetikai pagal paskutinio pasiūlymo principą? Ar vis dėlto jums, kaip gamintojui, tai būtų ne visai naudingas sprendimas?
– Manau, kad tai yra geros diskusijos vertas objektas, nes mes dabar paėmę tokią pakankamai siaurą perspektyvą ir bandome ją pateikti pakankamai paviršutiniškai analizuojant. Reikia geresnės diskusijos ir analizės. Iš pirmo žvilgsnio, aš, kaip rinkoje klientams atstovaujančios kompanijos vadovas, sakyčiau, kad taip, tokia praktika, kai 90 proc. kiekio pasiūlo atsinaujinančių gamintojų siūlytojai su daug mažesnėmis kainomis, o ateina 1 proc. ir pasiūlo labai mažą kiekį su labai aukšta kaina ir visi gauna aukštą kainą, – nėra teisingas ar logiškas. Tačiau nesakyčiau, kad tai yra galutinė ir vienareikšmė nuomonė. Reikėtų įvertinti pilnai ir gamintojų perspektyvą, bei „už“ ir „prieš“.
– Ar jūs bei kiti stambūs gamintojai gauna naudos iš kylančių kainų? Jeigu taip, tai gal ir tos fiksuotos sutartys nėra kažkokia labai didelė našta toms trims tiekimo bendrovėms. Gal net nėra jokio „minuso“?
– Viskas priklauso nuo kainodaros formulių ir mechanizmų. „Minusas“ gali nutikti, jeigu neatsargiai vertini savo kainodarą ir kaštus. Bet reikia suprasti, kad augant pačios žaliosios energetikos paklausai, (…) jeigu anksčiau buvo taisyklė, kad 1 megavatas (MW) instaliuotos vėjo galios kainuoja 1 mln. eurų, jau dabar šitie kaštai didėja beveik dvigubai. Tai reiškia, kad su kylančiomis kainomis didėja šitų sprendinių paklausa, jų poreikis pasaulyje auga, bet pasiūla nespėja atliepti paklausos, dėl to natūraliai pradeda kilti kainos.
Rinka visur visada susibalansuoja ir toje vietoje kažkokie viršpelniai gali atsirasti tiems vystytojams, kurie buvo gerokai iš anksto suplanavę savo vystymo pajėgumus, užsisakę įrangą, užfiksavę tos įrangos tiekimo, pirkimo, instaliavimo kaštus, jiems šita situacija gali būti gera naujiena. Tačiau tokių projektų galime skaičiuoti visiškai pavienius.
– Jūsų bendrovė siūlo ir 6 metų trukmės sutartis. Ar galima teigti, kad numanote, jog kainos kada nors turėtų kristi ir tokios sutartys jums apsimokės? Kur tokių ilgų sutarčių logika?
– Kodėl 6 metai? Yra du dalykai: vienas, manome, kad visa ši sudėtinga situacija rinkoje užtruks. Ir 6 metai apima visą periodą iki to laiko, kai mes matome, kad Europoje transformacija yra pasiekusi apčiuopiamą naudą duodantį etapą. Tai šitos sutartys suteikia ramybę klientui gyventi tuos 6 metus ramiai ir užtikrintai.
Iš kitos pusės, jos yra susietos su mūsų vėjo parkais. Kadangi pastatome vėjo parką, į jį investuojame, tai yra ilgalaikis sprendimas, ilgalaikė perspektyva, tai lygiai taip pat tai yra kliento pasirinkimas naudoti Baltijos šalyse pagamintą energiją, čia, vėjo parkuose – ir tokiu būdu padeda toliau vystyti vėjo parkus.
O tuo pačiu klientui tai yra tam tikra draudimo forma: klientas turi galimybę iš sutarties išeiti. Yra rezervacijos mokesčio grąžinimas 105 eurai, bet jis nuosekliai mažėja per visą sutarties laikotarpį. Tai reiškia, po trejų metų klientui iš 105 eurų būtų likę 52,5 euro (…). Tai yra visiškai apsimokantis sprendimas klientui.
– Kokią prognozuojate kainų tendenciją rinkoje ir jūsų siūlomuose planuose? Ar rinkoje dar bus rekordų?
– Perspektyvą reikia skaidyti į tris etapus. Pirmas etapas skaudžiausias, kuris nutiks dabar, tai artimiausias šildymo sezonas, kuomet nauji pajėgumai, kurių mums reikia, toli gražu nėra netgi pradėti įgyvendinti. Turime išgyventi šitą sezoną neturėdami pakankamo dujų tiekimo su konkurencinga kaina, neturėdami pakankamai atsinaujinančių išteklių. Tai čia turėsime tą ypač sudėtingą periodą. Ko gero, jis truks ne vien šitą šildymo sezoną, bet artimiausius metus, dvejus, kai bus ypač įtempta situacija.
Antruoju periodu mes pereisime į stabilumo paieškas, kuomet mes jau galėsime matyti kainos stabilizavimą ir mažėjimą nuo tam tikro rekordinio lygio, kuris susiformuos per ateinančius kelis metus. Tuomet jau atsiras papildomi pajėgumai, jie pradės duoti savo įtaką biržos kainai ir jau pradėsime stabilizuotis.
Trečias etapas jau bus įėjimas į naują realybę, naują erą. Sakyti, kad jau yra įvykusi transformacija, dar turbūt bus anksti, – bet tai jau duos apčiuopiamą naudą ir tai mes matysime stabilizavusiose kainose.
Kokios tos kainos bus, ko gero nė vienas ekspertas ar ekonomistas nedrįsta šiandien įvardyti tikslios kainos. Bet matome, kokia kainodara yra dabar ir čia yra tam tikri ženklai: kokias matome kainas tam tikromis valandomis ir jeigu jos kartojasi, ko gero, mes galime matyti ir perspektyvą, kad ta kaina gali tapti ir vidutine kaina.
Prieš gerus metus vienas bičiulis mane įtikinėjo „pamatysi, viena kilovatvalandė kainuos vieną eurą“, aš sakiau, kad tai negali nutikti. Šiandien sakau, kad buvo teisus. Dabar jis sako, kad bus trys eurai už kilovatvalandę.
– Nėra aplinkybių, dėl kurių artimiausiu metu kainos sumažės?
– Objektyvių aplinkybių – turbūt ne. Teorinių – na, galime paspėlioti, kas nutiktų, jeigu V. Putinas baigtų karą Ukrainoje, atsiprašytų visų, pasiūlyti dujas, ar Europa tuomet vis dėlto priimtų sprendimą grįžti prie dujų, ko gero, kad būtų ieškoma kompromiso tęsti visą tolesnę plėtrą atsinaujinančių išteklių, bet laikinai balansuoti situaciją nepatiriant per didelių kaštų priimant tas dujas.
Tai viena dalis yra dujos, kita dalis – pats tinklas. Matome natūralią situaciją, kad mes, būdami tokia energetine sala, labai priklausome nuo Suomijos ir Švedijos, ir jiems trūkstant pajėgumų, natūraliai jie neturi jokio intereso eksportuoti turimą energiją mažesne kaina.
Tai mes išvis tampame energetine sala. Tas Proveržio paketas, koks priimtas, jis yra geras pirmas žingsnis, tačiau jam reikia ir antro žingsnio, kad didieji pajėgumai, ypač vėjas, jūrinis vėjas, jie būtų vystomi daug greičiau ir galvojant ne vien apie instaliuotą galią, bet ir apie patį tinklą.
Turime vandenilio technologijas, turime gerų pavyzdžių aplinkui Europoje, Danijoje, Olandijoje – kompanijos, kurios daro jūroje energetines salas, kuriose nereikia tiesti tinklo, kabelio, bet vietoje yra pagaminama elektra, vietoje ji konvertuojama į vandenilį kaip akumuliacinę priemonę ir tuomet transportuojama į tas vietas, kur reikia vartoti. Lietuvoje, Baltijos šalyse mokame priimti, kurti inovacijas, tai jeigu galėjome būti fintech lopšiu, galime tapti ir energytech, ir cleantech (energetikos ir švarių technologijų – red.) lopšiu.
– Ar elektros kainos galėjo būti ta „nenugalimos jėgos“ aplinkybė, kuri būtų numatyta valstybės reguliavime ruošiantis liberalizacijai? Gal tai galėjo būti force majeure, dėl kurio Vyriausybė tiesiog ateitų ir pasakytų „viskas, čia yra ta situacija, kai turime stabdyti“. Ar gerai Lietuva pasiruošė tam procesui ir ar pakankamai sudėliojo saugiklių?
– Sakyčiau, kad nutiko priešingai. Dėl ko buvo nukeltas antrasis liberalizavimo etapas – dėl to, kad ir ministerija labai aiškiai komunikavo: luktelkime truputį, tuoj kainos pradės kristi, tada pratęsime. Savo ruožtu nepriklausomi tiekėjai iš karto sakė, kad kainos nekris, jos gali tik kilti. Tai manyčiau, šitoje situacijoje numatyti šitų veiksnių, kad taip drastiškai viskas bus, buvo sudėtinga, bet ką galima buvo padaryti, tai ne sustabdyti, o atidaryti rinką ir padaryti liberalizavimą kuo greičiau.
Aišku, lengva nagrinėti iš istorinės perspektyvos, bet tai turbūt būtų buvę daug geresnis (sprendimas) ir vartotojams, rinkai, negu kad atidėjimas palaipsniui, kas lemia aukštesnes kainas.
Ir kas blogiausia, kad ne vien vartotojai pasirenka su aukštesne kaina, bet mes galimai turėsime daugiau vartotojų visuomeniniame tiekime, turėsime kompensaciją, greičiausiai ir subsidijavimą nuo tam tikrų kainos „lubų“. Ir ką tai reiškia? Tam tikra dalis vartotojų, kurie pasirinko su žemesne kaina, jiems nereikia subsidijos, nes jie patikėjo tuo, ką sakė potencialūs, esami jų tiekėjai.
Kas moka subsidijas? Visi mes mokesčių mokėtojai ir vietoj to, kad ieškotume būdų, kaip apskritai didinti valstybės ir gyventojų gerovę, dabar leisime pinigus lygioje vietoje dėl to, kad laiku nebuvo iškomunikuota ir nepadaryti savalaikiai sprendimai.
– Pakalbėkime apie taupymą. Vyriausybė žada paruošti tam skirtą planą planą. Jūsų manymu, ar įmanoma priversti gyventojus ir įmones taupyti, ar čia jau pačios kainos paskatins tai daryti?
– Neabejotinai taip, ir čia yra rinkoje yra keli segmentai: tie, kurie jau dabar į tai įsitraukę, aktyvūs vartotojai – yra kaip gaminantis vartotojas, taip ir aktyvus vartotojas, kuris užsiima ir gamyba, ir vartoja pagal biržos kainą, pagal situaciją, kuri yra rinkoje. Tai ypač tie klientai, kurie turi su biržos kaina susietus planus. Jie, ko gero, smaigalio priešakyje pradėti naują santykį su elektros energija ir jos vartojimu.
Klientai, turintys fiksuotus planus, jiems motyvacija yra šiek tiek mažesnė, tačiau bet kokiu atveju – palyginti dvigubai išaugo išlaidos. Tai yra tiesioginė finansinė motyvacija.
– Ar turėtumėte taupymo siūlymų verslui?
– Daugiau nei prieš 1,5 metų verslo klientams pasiūlėme su vėjo parkais susietus kontraktus, iš to gimė ir privatiems klientams pasiūlymas. O verslas visada elgiasi racionaliai, visada skaičiuoja, vertina rizikas, ieško optimalaus sprendimo. Tai pasiūlėme ilgalaikius kontraktus, pamatėme, kad tai yra aktualu, klientai nori fiksuotis. Ir didžioji dalis klientų rinkosi pilnai fiksuotą kainą, 100 proc. suvartojimo, vėliau šiais metais rinkai pasiūlėme ir dalinai fiksuotus planus (…). Jeigu ankstesnė verslo klientų rinka buvo tokia, kad sutartys sudaromos metams, ne ilgiau (pavienės ilgesniam laikotarpiui), tai dabar pasirašome verslo tiekimo sutartis iki 2032-2033 metų.
– O kokie dar būtų siūlymai, kaip įmonės galėtų sumažintų savo kaštus?
– Labai priklauso, kokią dalį elektros ir bendrai energija sudaro bendroje kaštų bazėje. Greičiausi sprendimai turbūt įsivertinti žalios energijos tiekimą tokiu principu, kad susietas produktas su vėjo parkais. Ne naujiena yra saulės elektrinės, lankstumo paklausa. Ir dar labai svarbu suprasti, kad visa tai reikia daryti ne vien taupymui, ne vien kaštų mažinimo perspektyvoje. Pagal Europos Sąjungos taksonomijos dokumentą nuo 2025 metų didžioji dalis verslų turės raportuoti pagal ESG ataskaitą, ten labai didelę to galutinio reitingo dalį turi būtent energijos kilmė, kurią suvartoja verslas.
Jeigu šiandien aptarnauti savo operacijas verslui kainuoja skolintis pinigus iš investuotojo, iš banko pagal jų finansinę sveikatą, dabar realiai bus vertinama jų tvarumo „sveikata“.
– Kokia nauda gamintojams, jeigu verslas ar buitiniai vartotojai taupytų? Galima pasvarstyti, kad kaip tik geriau parduoti daugiau energijos?
– Kadangi tiek Europoje, tiek Lietuvoje turime elektros deficitą, jeigu žiūrėtume į mūsų pačių netaršią gamybą, tai tol, kol turime deficitą, tol taupymas apsimoka. Kai jau turėsime situaciją, kad didžioji dalis energijos pagaminta iš atsinaujinančių išteklių, tada jau bus klausimas, ar mums čia reikia papildomo kiekio, ar nereikia, ar mes norime skatinti vartojimą ir tokiu būdu per elektros suvartojimo augimą toliau auga ekonomika, ar vis dėlto reikia judėti kita linkme.
Tai, ko gero, kol yra deficitas, šitas klausimas nėra aktualus, ir taip, reikia skatinti taupyti.
Visa energetinė sistema, visi perdavimo, skirstymo tinklai sukurti turint mintyje, kad yra nuolatinė pastovi gamyba: centralizuotas šaltinis, atominė elektrinė (tai yra, Ignalinos AE – red.), turime pastoviu grafiku vykstantį tiekimą, o tam yra pritaikyta visa energetinės sistema. Dabar, turint visą disbalansą, nuolatinį kaitaliojimą, turime keisti perspektyvą. Ką tai reiškia?
Kad kol patys tinklai pasikeis, praeis ne vieneri metai, ne viena dešimtis milijonų investicijų į tinklo pakeitimą. Kas turi nutikti, tai turime dabar gerą pagreitį su visai mikrogamintojais, gaminančiais vartotojais. Turime jokiais būdais nestabdyti šitų programų, iniciatyvų. Tikrai tikiu, kad gali pradėti formuotis tam tikros mikrobendruomenės, kur susijungė tam tikrų žmonių grupė į virtualų tinklą, kur tarpusavyje būtų galima keistis elektros energija, parduoti savo sukauptą kiekį, jį kaupti.
Vartotojų įtraukimas valstybės pagalba būtų daug perspektyvesnis būdas, negu kad duoti subsidiją kainai tvarkantis su problema, kuri jau yra iškilusi ir kurios niekaip kitaip neišspręsi, tiktai su subsidija, kompensuojant jau faktinę kainą.
– Kaip populiariai paaiškintumėte ir pasakytumėte, kas galėtų laukti elektros buitinių vartotojų, kokie paslaugų paketai, kokios naujovės?
– Kaip atrodys ateitis – faktas, kad ji bus žalesnė ir tvaresnė. Nors šiandien mes apie tai kalbame daugiau populistiškai „klimato kaita, CO2 mažinimas“, bet labai svarbu, kad vartotojai skaitine forma galėtų pajausti „kokią aš įtaką darau?“, kaip tai galima įvertinti, suskaičiuoti. Tai manau, kad viena kryptis bus vartotojų įtraukimas – daug gilesnis, aiškesnis, detalesnis į tvarumo perspektyvą.
Kita perspektyva – neišvengiamai tapsime išmanesni. Jeigu šiandien rinkdamasis biržos kainą aš tiesiog vis dar esu pasyvus vartotojas ir tikiuosi, kad vidutiniškai ta biržos kaina bus mažesnė negu fiksuotos kainos tarifas, tai taip nebus. Mes klientams galėsime pasiūlyti įrankius, kaip valdyti vartojimą, kada įjungti krauti elektromobilį, kada iš saulės generuojamą energiją vartoti, dėti į bateriją, kada parduoti į tinklą. (…) Sistema pati išmoks, kaip ji turi elgtis, kada vartoti, kada iš saulės elektrinės, kada iš baterijos ar tinklo, kada parduoti į tinklą.
– Kokie jūsų bendrovės ateities planai?
– Dėl ko šiek tiek liūdna, tai dėl privačių klientų rinkos vėlyvo liberalizavimo – tą turėjome padaryti gerokai anksčiau. Gaila, dabar jis sutapo su turbulencija biržoje ir vartotojai iš to tikrai nelaimi, turi greičiau edukuotis, taikytis ir greičiau judėti į priekį.
Ateities perspektyva yra įtraukti vartotojus. Jeigu pažiūrėtume paralelę su mobiliojo ryšio operatoriais, tai mes dabar esame kokiais gūdžiais 1998-ais metais ir parduodame klientui peidžerį – dar mobilaus telefono neturime, parduodame minutes ar SMS. Tai mes esame šitame etape. Per daugiau nei 20 metų mobilaus ryšio operatoriai nuėjo prie turinio paslaugų, pramogų, finansinių paslaugų, atsiskaitymų ir taip toliau, bet jiems tai padaryti užtruko, nes nebuvo technologijos, turėjo atsirasti 2G, 3G, 4G, turėjo užsikurti visos ekosistemos.
Savo ruožtu mūsų atveju turime visas technologijas čia rankose, viskas yra vietoje, reikia tik greičiau paskatinti įstatyminę bazę, kad ji leistų įvairius progresyvesnius sprendimus, kad ir keistis elektros energija. Technologija, įranga yra vietoje, belieka sujungti skirtingus komponentus į vieną visumą ir mes turime tą proveržį, kurio taip visi norime.
– Dėkoju už pokalbį.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
