„Po ilgų ir skausmingų svarstymų supratau, kad svarbiausi dalykai man yra humanizmas ir meilė žmonijai. Tada dingo visos baimės ir užplūdo ryžtas imtis veiksmų, dėl kurių rizikavau savo darbu. Iki šiol esu tikras savo sprendimo teisingumu“, – 1940 m. sakė Čiunė Sugihara – Japonijos diplomatas, Kaune be valdžios leidimo išrašęs 2139 Gyvybės vizas ir taip išgelbėjęs apie 6 tūkst. žydų.
Lankomės Kaune, Radijo rajone veikiančiuose Sugiharos namuose-muziejuje (Vaižganto g. 30), kur Japonijos konsulas Lietuvoje Čiunė Sugihara, talkinant Nyderlandų garbės konsului Janui Zwartendijkui, 1939-1940 m. žydams išrašinėjo tranzitines vizas.
Vizos gyvenimui
Sugiharos namų-muziejaus direktoriaus pavaduotoja Ieva Mičiulytė pasakojo, kad Kaune apie 1939 m. veikė 22 diplomatinės atstovybės. Į Lietuvą iš Lenkijos ėmus plūsti karo pabėgėliams, daugiausiai žydams, jie kreipėsi į visas diplomatines atstovybes ir bandė gauti vizas, gelbstinčias nuo persekiojimo, deja, nesėkmingai. Galiausiai žydai pasibeldė į Japonijos konsulatą Kaune ir išgirdo, kad jiems bus pagelbėta.
Visgi, teko susidurti su iššūkiais. Japonijos konsulas Č. Sugihara dėl pabėgėlių kreipėsi į Japonijos užsienio reikalų ministeriją. Deja, sulaukė neigiamo atsakymo ir priminimo, kad išduodamas vizas jis privalo laikytis visų taisyklių, t.y., jei išduoda tranzitines vizas – turi pasirūpinti, kad žmonės turėtų pakankamai pinigų pragyventi Japonijoje. Didžioji dalis karo pabėgėlių pinigų neturėjo, bet Č. Sugihara nusprendė, kad žmogiškumas – svarbiau.
Prie namų – minios žmonių
Č. Sugihara ėmė išdavinėti tranzitines vizas į Japoniją, o J. Zwartendijkas į pasus įrašydavo galutinę kelionės vietą – Nyderlandams priklausiusias Kiurasao salas Karibų jūroje. Šiuos dokumentus gavę pabėgėliai galėdavo eiti į NKVD ir gauti leidimą įsigyti bilietą kelionei per SSRS.
Japonijos konsulatas Kaune veikė iki 1940 m. rugpjūčio 28 d. Išvykęs iš konsulato iki rugsėjo 4 d. Č. Sugihara apsistojo „Metropolio” viešbutyje, vizas išrašinėjo ir ten, ir jau su šeima sėdėdamas traukinyje kelionei į Berlyną. Į Japoniją jam leista grįžti tik 1947 m.
Kelis dešimtmečius Č. Sugihara nežinojo, ar jo pastangos padėti davė naudos, ar žmonėms pavyko išsigelbėti. Galiausiai jis sužinojo – žmonės gyvi! Karo pabėgėliai bandė rasti Sugiharą ir jam padėkoti, bet tai padaryti nebuvo lengva, nes geraširdis Japonų diplomatas dėl savo ir kitų saugumo sakydavo esąs Sempo Sugihara (toks žmogus neegzistavo).
1985 m. Č. Sugihara paskelbtas Pasaulio Tautų Teisuoliu – tai aukščiausias apdovanojimas, teikiamas asmenybės, gelbėjusioms aukas nuo Holokausto.
Ilga kelionė per Sibirą
Gavę vizas pabėgėliai pajudėdavo nuo Kauno iki Maskvos, tada Transsibiro traukiniu keliaudavo daugiau, nei 9 tūkst. km, kol pasiekdavo Vladivostoką.
„Žiemą traukiniai nebuvo puikiai apšiltinti, o Sibiro vasaros – be galo karštos, drėgnos, tad keliavimas buvo labai varginantis. Kelionė nuo Kauno iki Japonijos trukdavo apie 2 savaites, be to, pabėgėliai nežinojo, ar galiausiai Japonija juos įsileis, ar neapgręš atgal, ar nebus sovietų sąjungos įkalinti”, – sakė I. Mičiulytė.
Kelionė traukiniu atsieidavo nepigiai, dabartiniais pinigais už ją tektų pakloti nuo kelių ir 10 tūkst eurų.
I. Mičiulytė pažymėjo, kad išgelbėti žmonės – ne tik Sugiharos nuopelnas, bet ir diplomatų dirbusių Vladivostoke, Tokijuje bei kt.
„Vienai grandžiai pasakius ne – apie 6 tūkst. žydų nebūtų išgelbėti. Veikiausiai jie būtų likę Lietuvoje, o kaip žinia, Holokausto metu 95 proc. žydų Lietuvoje buvo nužudyti”, – sakė Sugiharos muziejaus atstovė I. Mičiulytė.
Iki 1941 m. rudens ir po 1945 m. visi pabėgėliai išvyko iš Japonijos į kitas šalis: dauguma į JAV, kiti į Kanadą, Izraelį, PAR ir kt.
Dingo turistai iš Japonijos
Kaip šiandien gyvuoja kelis dešimtmečius veikiantis Sugiharos muziejus? Pašnekovė sunkiai atsidūsta – 85 proc. lankytojų iki pandemijos buvo iš Japonijos (beveik 16 tūkst. per metus), įvedus ribojimus lankytojų skaičius drastiškai krito.
„Šįmet 90 proc. kritęs turizmas, o pernai – net 95 proc. Keliavimo ribojimai japonams panaikinti tik 2022 m. birželį. Šią vasarą japonų turistų grupių dar neturime, nes prasidėjęs karas Ukrainoje juos atbaido. Visi skrydžiai iš Japonijos buvo per Rusiją, tas reisas išnyko, reikia ieškoti naujų keliavimo būdų į Europą. Dabar į Europą galima keliauti skrendant į Helsinkį per Arktį arba dar ilgesnė kelionė – per Abu Dabį ir toliau”, – sakė I. Mičiulytė.
Ji pažymėjo, kad Sugiharos namai yra priežastis, dėl kurios Kaunas išvis buvo įtrauktas į japonų ekskursijas.
„Japonams Lietuva yra gan maža valstybė aplankyti. Dažniausiai su turu jie keliaudavo po 3 Baltijos valstybes. Lietuvoje aplankydavo Vilnių, Šiauliuose esantį Kryžių kalną, tada vykdavo į Rygą ir Taliną. Kaunas į turą buvo įtrauktas, kai atsirado Sugiharos muziejus. Japonijos II Pasaulinio karo istorija tamsesnė, jie buvo agresoriai, okupantai, o Č. Sugihara šiame kontekste yra tarsi šviesos spindulėlis. Per karą kiekviena gelbėjimo istorija – kaip mažas stebuklas”, – kalbėjo I. Mičiulytė.
Būtina finansinė parama
Dabar Sugiharos muziejuje – finansinis sunkmetis.
,,Sugiharos namai yra nebiudžetinė įstaiga, tad išgyvena tik iš bilietų bei lankytojų aukų. Suprantama, jog globalinės pandemijos metu šis pajamų šaltinis ženkliai sumažėjo. Iki pandemijos 95 procentai muziejaus lankytojų atvykdavo iš užsienio (Japonija, Izraelis, JAV, Vokietija, Prancūzija ir kt.) Kasmet sulaukdavome apie 20 000 turistų, o 2020 m. Sugiharos namus aplankė tik – 2 737 , 2021 m.- 1244. Šiemet sulaukiame daugiau lankytojų iš Lietuvos, rengiame edukacines programas moksleiviams, naujas parodas, tačiau finansinė padėtis tebėra sudėtinga. (…) Sugiharos namų išgyvenimui iškilo pavojus. Todėl prašome visus galinčius paremti fondą ir šią trapią pilietinę iniciatyvą. Tą galite padaryti bankiniu pavedimu, mokėjimo paskirtyje nurodydami ,,parama”. Gavėjas: Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“, sąskaitos nr. LT67 7044 0600 0331 2024″, – viešai į žmones kreipiasi Sugiharos muziejus.
Sugiharos muziejus Kaune veikia 22 metus.
