Kaune apsigyvenusi ukrainietė: „verkti negalima, nebent tyliai į pagalvę“ – Puslapis 2 – Kas vyksta Kaune

Kaune apsigyvenusi ukrainietė: „verkti negalima, nebent tyliai į pagalvę“

Aušra Župerkaitė 2022/05/08 10:16
Ukrainiečių bendruomenė Kaune
R. Tenio nuotr.

Kauno viešbutyje „Centre hotel Nuova“, tapusiu prieglauda dviem šimtams ukrainiečių, jau du mėnesius verda intensyvus gyvenimas. Čia apsistoję ukrainiečiai po truputį tampa tvirta bendruomene, leidžiančia vaikus į mūsų miesto mokyklas ir bandančia kažkaip pragyventi iš suaukotų maisto produktų bei kitų būtiniausių daiktų. Jie nesiskundžia, nors yra patyrę širdį veriančių išgyvenimų.

Tvarką palaiko visi, net vaikai

Vidury dienos čia gana ramu: kol vienos mamos išėjusios pasitikti iš mokyklos grįžtančių vaikų, kitos virtuvėje čirškina pietus. Kiekviena šeima maistą gaminasi atskirai, o tokių čia – apie penkiasdešimt. Ir visi išsitenka vienoje viešbučio virtuvėje. Čia ir pradedame pokalbį, aišku, apie maistą, nes kvapai, kutenantys šnerves, užvaldo ir mintis.

Neapsieiname be garsiųjų ukrainietiškų barščių ar balandėlių aptarimo: „taip jau būna, kad jei viena ima gaminti balandėlius, ir kitos šeimininkės užsimano būtent jų, – pasakoja šios bendruomenės siela ir mama prisistačiusi Alyona Snezhko. – Žinote, kiek šeimininkių, tiek ir barščių – kiekvienos pagaminti bus kitokie.“

Kylam aukštu į viršų, čia erdvioje salėje įrengtas vaikų žaidimų kambarys. Pora mažylių šokinėja ant batuto, kamuoliukų baseinas tuščias. Aplankome kompiuterių klasę – čia taip pat ramu, tik vienišas senjoras sėdi su ausinėmis prie ekrano. Mus lydinti savanorė Edita Matulevičienė vis persimeta keliais žodžiais su pakeliui sutiktomis ukrainietėmis.

„Praleidžiu čia pusę dienos, be to, dar telefonu susiskambinam. Padedu spręsti visas problemas, nuo pinigų keitimo iki nuvežimo pas gydytoją. Jie gi nieko nežino! Turim vieną vaikutį, kuriam įtariamas autizmas, reikia neurologo konsultacijos, tačiau patekti pas gydytoją neįmanoma“, – pasiguodžia.

A. Snezhko mums atneša parodyti mažiausią bendruomenės gyventoją – tai dviejų mėnesių kūdikis. Kalbinamas mažylis šypsosi Alyonai ir patenkintas tyliai sukrykščia.

„Kai viešbutis užsipildė ukrainiečiais, mes, kartu su vyru Minvydu, būdami savininkai, jautėme pareigą įkurdinti atvykusius taip, kad jie jaustųsi kaip namuose, tad išrinkome keletą lyderių moterų, kurios ėmėsi viską tvarkyti, – pasakoja Liuda Znaidauskienė, viešbučio „Centre hotel Nuova“ bendrasavininkė. – Savivaldybė norėjo samdyti „Kauno švarą“, kad kartą per savaitę valytų viešbutį. Jie nesutiko, tik paprašė parūpinti siurblių. Dabar viską tvarko patys.“

Kiekviename viešbučio aukšte ir pagalbinėse patalpose kabo budėjimo grafikai. Prie tvarkos ukrainiečių namais tapusiame viešbutyje prisideda visi, net ir vaikai. Vyresnieji paaugliai pasikeisdami budi žaidimų kambaryje, prižiūri mažesniuosius, taip vaikai pradeda daugiau bendrauti tarpusavyje.

Skirtingos šeimos – viename kambaryje

Alyona Snezhko Kaune apsigyveno kovo 8 dieną, atvyko čia su dviem savo vaikais ir dar tuzinu giminaičių bei artimųjų. Ji iki šiol negavo jokio dokumento, todėl negali gauti nei išmokos, nei maisto kortelės. „Vaikai jau gavo, aš dar ne. Su kuo tai susiję, nežinau“, – ramiai sako ukrainietė.

Anksčiau vadovavusi parduotuvių tinklui, A. Snezhko mielai prisiėmė bendruomenės vyriausiosios „mamos“ pareigas: „Mes tokie patys, kaip visi: sunkiausia derintis skirtingoms šeimoms, visi turi problemų, visi atvykę „traukia antklodę į savo pusę“, rūpinasi savo vaikais, o aš supratau, kad taip nepavyks gyventi ir iškėliau idėją: jei norime, kad mums būtų lengviau, turime galvoti apie visus. Nepykti ant mamos, kurios vaikas naktį verkia, o eiti ir jai padėti. Viename kambaryje čia gyvena trys mamos, bet jos ne iš vienos šeimos, tačiau jau tapusios šeima ir jei kažkur kraustosi, jos kraustosi drauge, nes priprato viena kitai padėti.“

Kau kurios moterys, apsistojusios „Nuova“ viešbutyje, yra likusios be savo namų Ukrainoje, kai kurių vyrai kariauja, kitų artimieji yra dingę be žinios. Tačiau jos džiaugiasi bendryste ir vaikais, kurie susiradę naujų draugų nesėdi vieniši savo kambariuose laukdami, kol mamos grįš iš darbo. Tai teikia stiprybės.

„Mūsiškės šaunuolės, šypsosi. Verkti negalima, nebent tyliai į pagalvę vakare, pas mane gali ateiti, kad vaikai nematytų. Kalbos apie naujienas iš karo – taip pat ne prie vaikų, – tokia nerašyta taisyklė, anot A. Snezhko, galioja tarp ukrainiečių. – Juk mes norime užauginti stiprius vaikus, gerbiančius aplinkinius, pasitikinčius savimi, o kai vaikas mato verkiančią mamą, kuo jis gali pasitikėti? Niekuo. Mes visos viduj susitvardžiusios, jei kurios nebuvo tokios, čia, būdamos kartu – atrado tą stiprybę.“

Atakavo pirmuosius

A. Snezhko kelionė iki Kauno truko ilgai. Dvylika valandų žmonių spūstyje Charkovo stotyje, su aštuonmete dukra ir dvejų neturinčiu sūneliu ant rankų. „Mano mažajam tada buvo metai ir dešimt mėnesių, laikiau jį ant rankų, žmonės ėmė stumdytis, išsigandau ir atsitraukiau, todėl nebeįlipom į traukinį. Vėliau gavau vežimėlį, tai buvo lengviau“, – prisimena ji.

Vėliau persėdimas Lvove, pėsčiomis per Lenkijos sieną. Charkovo miestą Rusija atakavo vieną pirmųjų. „Mūsų namo langai išdužo dar vasario 25-ąją. Gyvenom ten dar gerą savaitę. Su manimi kartu buvo mano bičiulė su dviem vaikais ir dukterėčia. Visi pas mane bute gyvenom, palaikėm vieni kitus, tad lengviau buvo. Uždangstėm langus kuo turėjom, klausėm muzikos, kepėm duoną, pyragus. Juk vaikai maži, jiems dar baisiau. Bus, kaip Dievas leis, jei atlėks bomba – tai atlėks. Kas, jei sėdėsiu metro – kaip tai paveiks vaikų psichiką?

Todėl nusprendėme likti namie iki kol atėjo laikas išvažiuoti. Paskambino giminaitė iš Saltivkos (Charkovo gyvenamasis rajonas): ten beveik nebelikę statinių, jiems iš kairės namą susprogdino, pilnas kiemas civilių priguldyta, po kelių valandų pažiūrėjo – jie vis tebeguli. Pažiūrėjo į vyrą, į vaikus, kaimynes sukvietė – vykstam. Namų nebėra, bet žemė mūsų – mes turim kur grįžti, – optimistiškai pasakoja pabėgėlė nuo karo. – Reikia galvoti apie tai, kad grįšime. Tėvynė yra tėvynė, jos niekuo nepakeisi.“

A. Snezhko bendrauju su vyru, likusiu gimtinėje, jis yra atsargoje, o su broliu, kuris kariauja, susisiekia retai, tik gauna trumpas žinutes, kad viskas gerai.

Sujaudino lietuvių solidarumas

„Mūsų viešbutyje lieka labiausiai socialiai pažeidžiami: mamos, daugiausia daugiavaikės, senjorai ir vaikai. Savivaldybė norėtų, kad jie čia porą savaičių pagyventų ir eitų nuomotis kitur, bet taip sunkiai įmanoma. Jie patyrę didžiulį stresą, mėnesį laiko užtruko kol adaptavosi“, – sakė L. Znaidauskienė.

Karo pradžioje visi galvojo, kad tai ilgai nesitęs, patys ukrainiečiai planavo pabūti dvi savaites, mėnesį, tačiau realybė kitokia. „Net kai karas baigsis, reikės laiko, kol atstatys Ukrainą, kol žmonės susikurs naują gyvenimą. Tarp ukrainiečių yra paskleista žinia, kad vos tik baigsis karas, jie statys laikinus būstus ir važiuos moterys su vaikais ten gyventi, gamins maistą, o vyrai atstatinės miestus“, – iš pokalbių su ukrainietėmis girdėjusi L. Znaidauskienė.

Moterį iki ašarų sujaudino ir pačių lietuvių solidarumas, ji netikėjo, kad gali taip būti: „Suleidome ukrainiečius į viešbutį, jie gavo „Maisto banko“ davinius. Makaronai ir dešrelės, virti vandeny su druska ir viskas. Pradžioje patys maišais tempėm įvairesnį maistą. Padėjo draugai. „Maisto bankas“ pradėjo signalizuoti, kad trūksta maisto, Maltos ordinas irgi pradėjo sakyti, kad saviems senjorams nebeužtenka. Matom: bus bėdų. Parašiau Facebook‘e žinutę ir ryte pradėjo skambinti televizijos. Atsiliepė verslai ir pradėjo dėliotis tiekimas.

Nesakau, kad nebeturime problemų, bet bent jau turiu kam paskambinti. Yra kaimynų bendruomenė, kuri pažadėjo kiekvieną savaitę tiekti pieno produktus. Ką tai reiškia? Tai yra 300 litrų pieno, 170 litrų kefyro, grietinė, varškė, sūris. Atsiliepė ūkininkas: sako, turiu dvi kiaules, kada pjauti? Tą savaitę turėjome apsčiai maisto, paprašėm dar tas kiaules palaikyti.

Atėjo močiutė – verkėm visos, kas stovėjom greta. Ji skirtingose parduotuvėse pripirko akcijinių prekių: arbatos, muilo, šlepečių. Moteriai apie aštuoniasdešimt metų ir ji aiškina, kad jai daug nereikia. Visokių yra žmonių: kiti atveža drabužių, kuriuos apžiūri ir neši į konteinerį. Jie ir neslepia: buvo proga spintą susitvarkyti. Yra ir tokių, kurie iš širdies atiduoda. Solidarumas neįtikėtinas. Vis dėlto ir dabar kiekvieną dieną sukame galvas, kur dar gauti papildomo maisto ukrainiečių šeimoms.“

Išsaugoti bendruomenės iniciatyvas ateičiai

L. Znaidauskienė pasakojo, kad judu su vyru ir savo vaikus auklėja taip, kad reikia padėti likimo nuskriaustiems, nes nežinia, kaip susiklostys gyvenimas. Be to, svarbu ne tik labdarai aukojami pinigai, bet ir įdedama energija bei skiriamas laikas.

Kai pradėjo važiuoti pirmieji pabėgėliai, Znaidauskų pora buvo išvykusi seniai planuotų atostogų, todėl visais viešbučio parengimo darbais reikėjo pasirūpinti jų vaikams. Viešbutis po karantino buvo ruošiamas rekonstrukcijai. Jame yra 29 dviviečiai kambariai, tačiau apgyvendinta beveik 200 žmonių. Reikėjo nupirkti papildomas lovas, čiužinius, gauti patalynės, sutvarkyti sanitarinius mazgus. Dalį daiktų paaukojo žmonės. Vaikai sukūrė grupę ir per parą atsišaukė daug norinčių padėti savanorių.

„Jie viską ir padarė, vaikai! Jaunoji karta yra šauni. Jiems rūpi. Ir nors jie Sausio 13-osios neatsimena, šią situaciją jie jaučia, – džiūgavo L. Znaidauskienė. – Mūsų vaikai nepatyrę nepritekliaus, bet kai mato, kad atvykęs vaikas neturi net pieštuko ar kuprinės, pradeda galvoti kitaip.“

L. Znaidauskienė nesipiktina, kai lietuviai socialiniuose tinkluose ima dejuoti, kad jie negaunantys tiek, kiek skiriama ukrainiečiams. Ji tik paklaustų, ar sutiktų tas dejuojantis sulyginti savo sąlygas su prievartauta, namų ir artimųjų netekusia moterimi už tai, kad gautų išmoką: „Žmonėms bėda, juos remti reikia. Tai ne tas pats, kaip kiti migrantai, kurie nenori dirbti, o atvyksta su reikalavimais.“

Ukrainiečiams savo viešbutį užleidusi Znaidauskų pora itin džiaugiasi, kad pavyko suburti bendruomenę, kuri padeda maitinti ukrainiečius ir mano, kad tokią puikią iniciatyvą reikia išsaugoti, kad būtų galima ateityje panaudoti ir saviems.

„Vieną dieną susidarė maisto perteklius, pamatėm, kad jo gavom per daug ir reikia arba šaldyti, arba kažką kita daryti. Paskambinom Maltos ordino pagalbos tarnybai ir pasiūlėme paimti perteklių. Jie apsidžiaugė, nes kaip tik nuo ryto laužė galvas, kur gauti maisto, nes jiems buvo ta diena, kai neturėjo ką pasiūlyti senoliams.“ Šis pavyzdys tik iliustruoja, kad pagalbos niekada nebūna per daug, ir jei susibura daugiau geradarių – nuveikia didesnius darbus.

„Norėčiau, kad su Ukrainos karu išliktų dalijimosi tradicija. Juk turime ir nuo gaisro nuketėjusių, ir vargstančių senjorų, ir vienišų vaikų, tad būtų puiku, jei gerumo grandinė nesibaigtų. Dabar nepykim ant ukrianiečių, nes jiems dabar reikalinga pagalba, bet nepamirškim ir savų“, – užbaigia L. Znaidauskienė.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA