Vis daugiau žiniasklaidos priemonių apmokestinant dalį savo turinio, jų redaktoriai ir nepriklausomi ekspertai įsitikinę, kad ši tendencija ateityje tik dar labiau įgis pagreitį. Anot jų, Rusijos pradėtas karas Ukrainoje, pandemija padidino kokybiškos žiniasklaidos poreikį, o sutinkančių mokėti už turinį daugėja ir todėl, kad susimokėjęs pats jautiesi savo „perkamo produkto šeimininku“.
Nors prieštaraujančių mokamam turiniui gausu ir Vakaruose, o labiausiai prenumeruoti jį sutinka tokios šalys kaip Norvegija, Švedija ar Nyderlandai, visgi lūžis iš dalies yra įvykęs: daugėja pavyzdžių, kai už prenumeratas žiniasklaidos priemonė gauna daugiau nei už reklamą.
Prognozuoja dar didesnį augimą
Kaip pastebi Lietuvos žurnalistikos centro vadovė Džina Donauskaitė, Lietuva šiuo metu yra augimo etape, bet toks pat etapas – ir pasauliniu mastu.
„Yra tik keletas šalių pasaulyje, kurios sėkmingai pritraukia prenumeratorius, bet ir ten auditorija aktyviai priešinasi apmokestinamam turiniui, nes iš tiesų daug jo prieinama tiesiog nemokamai“, – teigia Dž. Donauskaitė.
„Delfi“ portalo vyr. redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė sako, kad Lietuvoje lūžis yra įvykęs, o „DELFI Plius“ vartotojų skaičius auga.
„Kur yra lubos, mes pamatysim, pati rinka pamatys savo lubas, bet problema, kad ne visi rinkos dalyviai ir ne vienodai skelbia statistiką. Manau, reikėtų susivienodinti, kaip tai daroma Estijoje – asociacijos lygiu skelbiamas bendras prenumeratų skaičius, vertinant prenumeratorius pagal vienodą svorį, nes egzistuoja skirtingi matavimo vienetai“, – aiškina R. Lukaitytė-Vnarauskienė.
Delfi.lt buvo pirmas prieš tai išskirtinai nemokamas buvęs naujienų kanalas, kuris pasiūlė mokamą produktą – iki tol veikė ir veikia vž.lt, ankstesniais laikais paslaugą siūlė lrytas.lt.
„15min“ vyr. redaktorius Vaidotas Beniušis antrina, kad tendencija – spartus mokamo turinio augimas, nes vienas iš prioritetų – diversifikuoti pajamas: „Tik metus dirbu šitam portale, tai augimas buvo daugiau nei trys kartai.“
Paklausta, kas iš auditorijos nusprendžia tapti mokančiais prenumeratoriais, R. Lukaitytė-Vnarauskienė sako, kad tai – ir lojalūs skaitytojai, ir žiūrovai, kurių motyvai – įvairūs, nuo sudominančio teksto iki noro remti žurnalistus.
Anot V. Beniušio, analizės rodo, kad daugiau nei pusė prenumeratorių užsiprenumeruoja jau skaitydami sudominusius tekstus, o ateinančių remti žiniasklaidą iš idėjos yra mažuma.
Mokamas turinys verčia pasitempti redakcijas
Pašnekovai, paklausti apie mokamo turinio naudą vartotojams ir pačioms žiniasklaidos priemonėms, pabrėžia, kad už turinį susimokėjęs vartotojas atidžiau jį tyrinėja ir taip geriau supranta žiniasklaidos veikimo principus. Drauge tai – galimybė žiniasklaidai geriau pažinti savo auditoriją, apie kurią ir žurnalistai neretai turi apibendrintą supratimą.
Lietuvos žurnalistikos centro vadovės Džinos Donauskaitės teigimu, žmonės linkę vertinti kokybiškus produktus, o kai gali už juos mokėti, jie tai ir daro.
Norvegijoje, kitose Skandinavijos šalyse gyventojai turi daugiau „laisvesnių pinigų“, bet Lietuva ateityje jas vysis. Tai, anot Dž. Donauskaitės, gilins supratimą, kad žurnalistikos kūrimas kainuoja, o tokia supratimo kultūra yra labai svarbi.
Be to, redakcijos supranta, kad teikdamos mokamą produktą negali jo teikti šiaip sau: „Tavo auditorija turi teisę bet kada pasitraukti, nustoti būti auditorija. Tai atsakomybės svoris yra didesnis.“
R. Lukaitytė-Vnarauskienė antrina, kad mokamas turinys redakcijas verčia pasitempti. „Gauname greitą tiesioginį ryšį su vartotoju. Žinoma, ir taip internete jį staigiai gauname, bet mokantis vartotojas jaučiasi tam tikru savininku viso to, nes prisideda savo pinigais ir jaučia, kad turi moralinę ir ne tik moralinę teisę išreikšti savo poziciją dėl redakcijos darbo“, – teigia „Delfi“ vyr. redaktorė.
Tai, pastebi ji, verčia visus pasitempti, dar kartą patikrinti tekstus, padirbėti prie iliustracijos. V. Beniušis pabrėžia, kad dėl skirtingų mobilių platformų, techninių sprendimų atsirado daug fragmentacijos ir keičiasi supratimas, kas apskritai yra žiniasklaida.
„Girdim diskusijas, kas yra blogeriai, vlogeriai, galima verkti, dūsauti, bet galima tai išnaudoti kaip šansą. Žmonės šitam informacijos triukšme, nereikšmingos informacijos perpildyme nori žinoti, kur rasti kokybišką informaciją, patikrintą, kokybišką pramogą, ir čia žiniasklaidai šansas išgryninti vertybes“, – pažymi V. Beniušis.
„15min“ vyr. redaktorius sako pastebintis, kaip, vykstant Rusijos pradėtam karui Ukrainoje, dešimtis tūkstančių sekėjų turintys žmonės randa patinkančios informacijos apie Ukrainą ir puola ja dalintis, apsidrausdami ir sakydami, kad „jeigu čia tiesa, tai labai gerai“.
„Jokia save gerbianti žiniasklaidos priemonė taip nepasielgtų, – sako jis. – Redakcijose yra ir pavaldumo santykiai, struktūra, taisyklės, kaip tikrinamos klaidos, kas už jas atsakingas, kaip užtikrinama, kad jų nebūtų, ko nėra socialinėje medijoje. Mums reikia aiškiau apie tai kalbėti ir patiems kurti dar aukštesnius standartus.“
Informacijos „užrakinimo“ grėsmės
Pašnekovai pažymi, kad, įvedus prenumeratas, vadinamąjį „Paywall“, labai svarbu tinkami sprendimai, kurį turinį ir kada paversti mokamu.
„Kai atsiranda informacinis vakuumas, tikrai atsiras, kas jį užpildys su menkos kokybės, ne tokia patikrinta, ne tokia patikima informacija“, – tikina Dž. Donauskaitė, tad geras sprendimas bandyti nevisiškai uždaryti prieigą žmonėms.
Portalų redaktoriai teigia, kad apie viską nuolat diskutuojama, tačiau bendra tendencija, kuria vadovaujamasi, yra svarbiausią, faktinę informaciją palikti nemokamą, ir siūlyti prenumeruoti išsamesnius tekstus, gilesnę analizę.
Paklausta apie informacijos „užrakinimo“ grėsmes, Lietuvos žurnalistikos centro vadovė primena, kad žurnalistai ir skaitytojai, ieškantys nemokamos informacijos, šiais laikais išties susiduria su dideliais kiekiais dezinformacijos. Tad jei atsirada kanalas, kuris labai aktyviai skleidžia dezinformaciją ir atsako į rūpimus klausimus nemokamai, kai tuo metu kita žiniasklaidos priemonė į juos atsako tik mokamai ir nėra visiems prieinama, net nėra galimybių skirtingiems požiūriams susidurti bei pasirodyti prieš akis žmonėms, kurie už turinį nemoka.
Be to, jos teigimu, kokybiškos žiniasklaidos priemonės prisideda prie piliečių ugdymo, stipresnio politiškumo supratimo ir apskritai analizės gebėjimų: „Kai šitas turinys neprieinamas, savarankiško švietimosi galimybės apribotos.“
V. Beniušis sako, kad diskusijos apie informacijos nelygybę, kaip suderinti laisvės ir lygybės principus, yra įdomios ir prasmingos, tačiau net žiūrint istoriškai nėra taip, kad viskas visada buvo nemokama.
„Laikraščiai turbūt ilgiau buvo mokami nei veikė nemokami portalai. Tad istoriškai nežengiame į neišbandytus vandenis, gal kaip tik grįžtam kažkiek atgal“, – portalui „Kas vyksta Kaune“ sako jis.
