2022-uosius paskelbus Ievos Simonaitytės metais, Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidarytas rašytojai skirtas kambarys. Ir nors saugomas namas Žaliakalnyje, kur I. Simonaitytė pragyveno beveik du dešimtmečius, praeivius graso pavaišinti tinku, muziejaus surinkti daiktai yra puikiai išlaikyti. Jie pasakoja istoriją prie lovos prikaustyto žmogaus, kurį lietuvininkų gyvenimo vingiais į literatūros olimpą skraidino rašomosios mašinėlės tarškesys.
I. Simonaitytė (Ewa Simoneit) gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose, Klaipėdos krašte, tuometinėje Vokietijos imperijoje. Visai mažai mergaitei likimas užkrovė sunkią naštą, bet apie rašytojos kryžiaus kelius ir pergales, užuot skaičius enciklopediją, verčiau paklausyti parodos kuratorės Audronės Meškauskaitės. Ji su dailininke Inga Zamulskiene įrengė simbolinį 125-osioms rašytojos gimimo metinėms skirtą „Ievos Simonaitytės gyvenimo kambarį“.
Rašytojų palikimo rinkinių, anot kuratorės, muziejuje yra begalė. Vieni teturi vieną kitą išsaugotą laišką, rankraštį ar nuotrauką, o I. Simonaitytės fondas – milžiniškas. Todėl ir atrinkti eksponatus parodai buvo gana sudėtinga, pateikiama tik maža dalis išsaugotų rašytojos daiktų: įspūdingiausi mašinraščiai, išraiškingiausi laiškai, dalis memorialinės bibliotekos, drabužiai ir buities daiktai; veidrodis, televizorius, kaip nauja atrodanti garso aparatūra, taip pat nuotraukos, kuriose šie daiktai užfiksuoti rašytojos namuose.
„Unikalu, kad parodoje matome tokį susimuliuotą rašytojos interjerą. Sprendimą padiktavo patys eksponatai. Aišku, negalime atkurti buto, kuriame ji gyveno Kaune ar Vilniuje, vasarojo Priekulėje. To ir nesiekėme, mat Priekulėje ir dabar išsaugotas visas autentiškas interjeras, Kaune, deja, nėra, tačiau daiktai iš skirtingų periodų išsaugoti, todėl norime papasakoti visą rašytojos gyvenimą nuo iki“, – pasakojo A. Meškauskaitė.
Dovana rašytojai
Visgi griežtos chronologijos parodoje nėra, norėta gyvenimo kelią nutiesti kitaip. Kuratorės manymu, kiekvienam, ypač moteriai norėtųsi, kad kambario centru taptų stalas, prie kurio susėstų artimiausi, svarbiausi žmonės, o I. Simonaitytės gyvenimo kelias buvo toks, kad to stalo rašytoja kaip ir neturėjo.
„Jos šeima buvo mama, mamos seserys, tolimesni giminaičiai. Atrodo, šeimos Mažojoje Lietuvoje buvo bendruomeniškos, nors kartais ir pasipykdami, vieni kitiems padėdavo, priglausdavo. Tačiau I. Simonaitytė buvo ypatingo likimo, paženklinta ligos, kuri ją lydėjo nuo vaikystės. Penkerių Ieva susirgo kaulų tuberkulioze ir saujas tablečių kasdien gerdavo iki paskutiniųjų dienų. Rašytoja rašė lovoje ant savęs pasidėjusi kuo lengvesnę spausdinimo mašinėlę, bendravo lovoje…
Todėl simbolinis pietų stalas parodoje – tarsi dedikacija jai. Jis tapo parodos centru, nes simbolizuoja gyvenimo ratą. Modernus baldas įlietas į autentiškų eksponatų apsuptį, kad papasakotų rašytojos gyvenimo istoriją. Ant stalo išdėliotos lėkštės – viskas tarsi paruošta pietums, lėkštėse – servetėlės, kuriose surašyta I. Simonaitytės biografija, šalia – kviestinių svečių vizitinės kortelės: mamos, tėvo, vaikystės bičiulio kunigo E. Bleiweisso ir kitų pačių svarbiausiųjų“, – pristatė A. Meškauskaitė.
Rašytoja buvo pavainikė – meilės vaikas. Ji negyveno su tėvu, tačiau vis dėlto gerbė, tad ir jis „pakviestas“ prisėsti. Taip pat labai svarbus jos gyvenime liuteronų kunigas Emilis Bleiweissas. Jeigu nebūtų buvę šio žmogaus, pašnekovės vertinimu, I. Simonaitytė nebūtų tapusi tuo kuo tapo. Kas žino, gal net nebūtų rašiusi, o likusi paprasta siuvėja.
Stalo centre – dubuo kriaušių. „Ilgai galvojome, ką padėti. Mažajai Lietuvai pritiktų ir kafija su pyragu (beje, Simonaitytė labai mėgo stiprią, gerą kavą). Bet apsistojome ties kriaušėmis, kuriomis rašytoja taip pat mielai smaguriaudavo. Tas stalas – tarsi mūsų dovana kūrėjai“, – šyptelėjo A. Meškauskaitė.
Ką išmoko, ant pečių nenešiojo
Paauglystėje I. Simonaitytė kurį laiką gydėsi Angerburge, tada grįžo į Klaipėdos kraštą, reikėjo nuspręsti, ką daryti. Mama ištekėjo už Endrikio Budrio, su patėviu Ieva sutarė blogai. Namuose, kurių pasiilgo, nebuvo jauku. Teko ieškoti išeities: galėjo ištekėti arba išmokti amato ir suktis pati.
Su dėdės Dūdjonio dovanota siuvimo mašina ji keliavo iš vienos lietuvininkų šeimos pas kitą ir taip užsidirbo pragyvenimui. Yra parodoje ir daugiau liudijimų apie vaikystės veiklas: vos penkerių ji jau dirbo aukle – supo verkiančius kūdikius, piemenavo, siuvinėjo delmonus – tokias Klaipėdos krašto ir Rytų Prūsijos lietuvių moterų puošnias kišenes, rištas prie juosmens. Galų gale, tapo gera siuvėja.
„Garsas ne tiek apie gerą, kiek apie gerą ir pigią siuvėją pasklido greitai. Reikėjo išmokti to meto lietuviškų, vokiškų madų, bet šiaip I. Simonaitytė mokėjo gerai siūti. Net išvažiavus į Klaipėdą mokytis mašinraščio, stenografavimo, buhalterijos, dirbant valdininkės darbus, siuvimo mašina padėjo išgyventi“, – priėjusi prie 1913 m. pagamintos „Singer“ siuvimo mašinos kalbėjo A. Meškauskaitė.
Brandžiame amžiuje buitį I. Simonaitytė buvo taip susitvarkiusi, kad nereikėjo nei virtuvėje plušti, nei siūti. Tada jau buvo gerbiama rašytoja ir buitis jos nebeslėgė – galėjo visą laiką skirti kūrybai. Sau drabužius siūdavosi pas siuvėjus, kai ką nusipirkdavo. Mėgo dabintis, tai liudija eksponuojamos suknelės, kailių pelerina, raštuotas chalatas, papuošalai. Jai patiko japoniški skėčiai, galima pamatyti ir batus, kurių vienas paaukštintas, pasakojantis sunkią ligos istoriją.
Raudonuojantis poetas nepatikėjo
I. Simonaitytė dėl ligos nelankė mokyklos, jos mokykla buvo mama. Ši išmokė skaityti, tačiau namuose ypatingos bibliotekos nebuvo, mažoji Ieva skaitydavo viską iš eilės: laikraščius, kalendorius, Bibliją… Giesmes giedodavo, o netrukus ir pati jas pradėjo kurti – tokia buvo pati pradžia. Tiesa, išvykusi gydytis į prieglaudą Angerburge Evė pamėgo sentimentalią bulvarinę vokiečių lektūrą, vadinamuosius „tarnaičių“ romanus. Ryte rijo tas meilės istorijas be jokios atrankos.
Mamos – pažangių pažiūrų kaimo moters – griežtumas, A. Meškauskaitės vertinimu, paliko antspaudą rašytojos kūrybai. Jau pradėjusi kurti vis pagalvodavo, kaip tai vertintų svarbiausias gyvenimo žmogus. Rašė viską traukdama iš savęs, savo autentiškos aplinkos, jokių įtakų neturėjo ir rašydama „Aukštųjų Šimonių likimą“. Tiesa, romaną perskaitęs Liudas Gira vis klausinėjo nuo ko nusirašiusi, nes žmogus be mokslo esą negali taip parašyti.
„Kaip rašytoja ji unikali ir gerbiama dėl autentiško kolorito, nes sugėrusi savo krašto savitumą. Debiutinio romano sėkmė buvo nepaprasta – dešimtmetį ant Klaipėdos Seimelio dokumentų lapų antrosios pusės rašytas romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ 1935 m. gruodžio 16 d. išleistas dideliu 3000 egzempliorių tiražu su Ievos Simonaitytės pavarde, pakeitusia 15 metų rašytoją lydėjusį Eglaitės slapyvardį. Romano leidybą finansavo valstybė, kas tuomet buvo retas atvejis. Kauno valstybiniame teatre iškilmingai įteikta pirmoji Lietuvos valstybės literatūrinė premija“, – I. Simonaitytės išskirtinumą įvardijo parodos kuratorė.
Pradžia Kaune buvo sunki
Antrojo pasaulinio karo pradžios baisumų rašytojai neteko patirti, tačiau viską jautė net iš toli. Suprastėjus sveikatai, gydėsi Čekoslovakijoje, 1938–1939 m. išvažiavo į Šveicariją. Ten Le Sapeno ligoninėje parašė autobiografinę apysaką „Be tėvo“. Tuo metu Lietuvoje vis aštrėjo nacių veikla. 1938 m. pabaigoje motinai rašė: „Vokiečiai siunta. Aš būdama ir tolimoj Šveicarijoj tai jaučiu.“ Artimieji rašė laiškus, kad I. Simonaitytė iš užsienio negrįžtų, ypač nevažiuotų į Klaipėdą, bet šiauriniais keliais ji pasiekė Lietuvą ir apsigyveno Telšiuose pas seserį Mariją.
Ten su mama prabuvo kurį laiką, tada atkeliavo į Kauną, kur išgyveno sunkų susidūrimą su vokiečiais. 1941 m. liepą I. Simonaitytė areštuota kaip iš Vokietijos pabėgusi komunistė, tardyta, kodėl „prijaučia“ komunistams, kuo pasitarnavo tarybiniams komisarams, kodėl jai buvo paskirtas butas milijonieriaus Vailokaičio namuose ir dar visai jaunai (39 m.) suteikta pensija. Ją užtarė Lietuvių rašytojų draugija.
„Pradžia Kaune buvo labai sudėtinga, rašytoją kuriam laikui į namus priėmė ir užtarė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Taip I. Simonaitytė įsitvirtino, galiausiai gavo butą Dainavos gatvėje. Kiek žinome iš liudijimų, nebuvo ten jokios prabangos, menkai šildoma. Tačiau turėjo savo erdvę, kurioje galėjo kurti, bendrauti su kitais intelektualais.
Pokariu I. Simonaitytė tapo gyvąja klasike: mokslininkai analizuoja jos kūrybą, laikraščiai medžioja publikacijas ir rašytojos nuotraukas. Ji rašo antrąjį romano „Vilius Karalius“ tomą, plėtoja „Pikčiurnienės“ apysaką, kuria apsakymų knygą iš karo išgyvenimų. 1945 m. sausio 28 d. Kaune vyko literatūros vakaras, kuriame dalyvavo ir Salomėja Nėris, I. Simonaitytė skaitė ištrauką iš „Viliaus Karaliaus“, – laikotarpį Kaune apžvelgė A. Meškauskaitė.
Apmaudu, namas Žaliakalnyje, kuriame I. Simonaitytė gyveno 1946–1963 m. (skulptorės Danutės Danytės-Varnauskienės memorialinėje lentoje nurodyta klaidinga data!) nė iš tolo nėra tokios geros būklės kaip kavos servizai ir pirmi romanų leidimai. Į Kultūros vertybių registrą įrašytas pastatas ỹra nuo pamatų, o jo remontas stringa dėl atžarios bendrasavininkės pozicijos.
Iš Mažosios Lietuvos – į Tarybų
Nepaisant pergyvento santvarkų margumyno, anot A. Meškauskaitės, rašytoja visada buvo už lietuvius ir lietuvybę, puoselėjo tai kaip didžiausią vertybę. Kadangi Mažojoje Lietuvoje patyrė vokietizaciją, jos neigiama pozicija tiko ir tarpukario, ir tarybinėje Lietuvoje. Rašytoja buvo lyg laimės kūdikis – kuratorės teigimu, „Aukštųjų Šimonių likimas“ kitu metu gal nebūtų turėjęs tokio milžiniško poveikio, bet siautėjant vokiečiams romanas atsirado laiku ir vietoje.
„Sovietmečiu jai buvo pakankamai gera gyventi, nors kompromisų, žinoma, nebuvo įmanoma išvengti. Situacijos buvo sudėtingos, tačiau reikėjo išgyventi. Ir pradžioje atvažiavus į Kauną, sutikus vokiečius, jausmas buvo dviprasmiškas. Prisiminimuose rašoma, kaip S. Čiurlionienė pas I. Simonaitytę vis užeidavo kažkokį vokietį, su kuriuo ana konjaką gerdavo ir anekdotus skaldydavo.
Viena vertus, tai buvo kultūra, su kuria užaugta, kita vertus – gimtojo krašto užgrobėjai… Manau, panašiai buvo laviruojama sovietmečiu, išgyventi reikėjo ir tada. I. Simonaitytė tarsi gudriai naudojosi tuo, kad buvo garsi rašytoja, žinojo savo išskirtinį statusą. Drąsiai pasiimdavo tai, ko jai reikėdavo, be jokių skrupulų“, – pasakojo A. Meškauskaitė.
Ir tikrai, nei pripažinimo, nei pinigų I. Simonaitytei nestigo: 1958 m. už „Vilių Karalių“ jai skirta Lietuvos TSR valstybinė premija, 70-mečio proga suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos garbės vardas, o sulaukus 80-mečio įteiktas Tautų draugystės ordinas. Krūva medalių rašytojai anksčiau kabinta ir atkurtoje Lietuvoje – reikia tikėti, pastarieji širdžiai buvo mielesni.
Lengvai nepaimsi, bet ir neatsispirsi
Nors I. Simonaitytė buvo socialiai aktyvi, turėjo draugų ir pažįstamų, jos namuose tikriausiai vykdavo intymesni nedideli susitikimai, o ne kone klubinė veikla kaip „Čiurlionienės šeštadieniai“ tarpukariu. Namai ko gero buvo skirti jaukiems pabuvimams, o pompastiški jubiliejai sovietmečiu švęsti žiūrovų pilnose salėse.
„Ji buvo labai įdomi pašnekovė, tačiau ir be galo sudėtingo charakterio žmogus. Kai tik pamini I. Simonaitytę, visi žino, kad ji buvo och kokia! Labai tvirta, tiesi, vokiško auklėjimo. Mokėjo pasakyti aštriai, bet neįžeidžiai, visuomet tarsi eidavo ašmenimis. Turime ir parodoje eksponuojame laiškus, kuriuose puikiai atsiskleidžia rašytojos charakteris.
Tarkime, darbinis I. Simonaitytės laiškas spaudos darbuotojui, visuomenės veikėjui Kazimierui Masiliūnui: „Savo moksliniu rašiniu jūs mane skaudžiai įžeidinėjate. Savo „moksliniu“ aiškinimu jūs mane varote į kraštutinumą stengtis neberašyti. Kodėl jūs man taip darote? Ar tai patyčios, ar tik norėjimas parodyti, kad taip labai daug žinote?“ – kritiko širdį suminkštinti bandė Mažosios Lietuvos metraštininkė.
Daugybė laiškų, kuriuose rašytoja tokia artima, draugiška, bet kartu ir aštri. A. Meškauskaitės pastebėjimu, ji mokėdavo užmegzti santykius, dalintis, padėti. Skaitant atsiminimus, matyti, kad tie santykiai užsimegzdavo, paskui nunykdavo, vėl grįždavo. I. Simonaitytė buvo ne ta, kuri gręžiojasi atgal. Tiesa, ir jai reikėjo žmonių, kurie paglobotų, ištiestų pagalbos ranką, o iš to gimdavo ypatingi emociniai, dvasiniai ryšiai.
Kai kuriuos liudijimus apie rašytoją rasite literatūros žurnale „Metai“. Kadangi 2022-ieji – jubiliejiniai I. Simonaitytės gimimo metai, paroda Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Rotušės a. 13) veiks visus metus, iki gruodžio 29 d.
Projektą „Svarbiausi Kauno kultūros ir istorijos akcentai 2022-aisiais metais“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
