Būrys fotografų ir operatorių plūstelėjo prie įėjimo, ten pat smigo glaudžiai susėdusių žurnalistų ir meno entuziastų akys. Į Kauno paveikslų galeriją įžengė Marina Abramovič – pažiūrėt paprastas, paklausyt šiltas žmogus, savo kūnu per pusę amžiaus nuveikęs nepaprastus dalykus. Susipažinti su performanso paradigma pasaulyje pripažintais kūriniais jau nuo ryt galės kiekvienas kaunietis, tuo metu menininkė praskleidė savo pasaulį, kuriame nėra paslapčių, tačiau intrigos dėl pasirodymo „Žalgirio“ arenoje liko.
Menininkas tarnauja visuomenei
Stojusi po prožektoriais, serbų menininkė pamėgino patupdyti priekyje susispietusius kamerų valdytojus ir pamatyti tolėliau sėdinčius žmones, bet tai daryti sekėsi sunkiai. M. Abramovič į Lietuvą atvyko pirmą kartą gyvenime, o pirmas lietuvis, sutiktas berods 1978-aisiais, su kuriuo susidraugavo – Jonas Mekas.
„Tai buvo nuostabus menininkas. Lietuva turi puikių menininkų, muzikantų, žmonių, su kuriais tikiuosi susipažinti“, – pareiškė 75-erių kūrėja, kai kuriuos atsiminimus apie avangardinio kino korifėjų norėjusi pasilaikyti ketvirtadienio paskaitai, tačiau papasakojusi linksmą istoriją apie pirmus apsilankymus Antologijos filmų archyve.
„Keliavau į Niujorką su šunimi, kuris atsisakė gerti purviną miesto vandenį, tad pirkdavau mineralinį. Į filmų peržiūrą atėjau su šuniu. Dievuliau, tai vienintelis teatras, kuriame galiu būti su šunimi! – juokėsi M. Abramovič. – Norėjau sužinoti, kas šį teatrą įkūrė, kas jam vadovauja. <…> Vėliau kartu keliavome, buvome Islandijoje, aš mylėjau jo dvasią. Atpažįsti tikro menininko DNR, ir J. Mekas buvo vienas iš jų.“
Paklausta, kodėl retrospektyvinę parodą „Būties atmintis“ nusprendė atvežti būtent į Kauną, M. Abramovič sakė menininką laikanti visuomenės tarnu – jis važiuoja ten, kur yra kviečiamas, ir neturi pasirinkimo.
„Mane čia pakvietė, tai yra Europos kultūros sostinė, aš pabendravau su žmonėmis, taip pat pažinojau Joną Meką. Svarios priežastys atvykti. <…> Atvažiavus, buvau apgyvendinta pagrindinėje gatvėje be automobilių, viešbučio antrame aukšte. Pabudusi sekmadienį, visą dieną mačiau čia vaikštinėjančius žmones su vaikais ir šunimis. Nuostabūs šunys, nuostabūs vaikai ir nuostabūs žmonės. Ir nepaprastai ramu, viena ramiausių vietų, kuriose esu buvusi. Niujorke yra vibracijos dėl triukšmo, vizualinė ir oro tarša, o čia labai taiku, puiki energija“, – apie Kauną atsiliepė menininkė.
Geriausia, ką buvo įmanoma padaryti
M. Abramovič vertinimu, ypatinga, kad paroda pristatoma tokiu sudėtingu laiku: „Kad ir kuo užsiimtume, kasdien čia pabundu ir suvokiu, kad Ukrainoje vyksta karas. Tuo pačiu turiu pristatymą. Paroda man svarbi, bet „Žalgirio“ arenoje vyksianti paskaita bus dar svarbesnė. Ji bus performatyvi, dirbu, kad perduočiau žinią apie tai, kur judame šiais baisiais laikais. <…> Tai bus žmonių jūra, noriu padaryti kažką, kas kalbės apie praeitį, dabartį ir ateitį, bet taip pat kurs tam tikrą bendrystę su esama pasauline situacija, aktualijomis.“
Tuo metu Kauno paveikslų galerijoje kovo 30 d. atidaroma paroda sudaryta iš performansų, užfiksuotų vaizdo įrašuose. Kai kurie trunka trumpiau, kiti ilgiau, taip pat yra meditatyvus momentas. Retrospektyva apima 50 metų, tai labai ilgas laikotarpis – M. Abramovič itin domina meno perspektyvumas, tąsa ilgoje laiko atkarpoje.
„Valanda ar trys yra viena, bet šešių valandų, mėnesio, kelių mėnesių pasirodymas pakeičia tave, o pats pasikeitęs gali pakeisti tūkstančius. Tai performanso meno šerdis – kaip sukurti aktyvų pranešimą ir kaip kartu su žiūrovu leistis į šią nematerinę kelionę. <…> Aš nesitikiu nieko iš lankytojų, nežinau, kaip jie reaguos, bet iš savo pusės padariau geriausia, ką įmanoma.
Man svarbiausia, ką duodu aš, o aš duodu 150 procentų, ne 100. Jei būsi parodoje ilgiau, gausi daugiau, jei trumpiau – mažiau. Tai jūsų pasirinkimas, mano pareiga – atiduoti visą save, kiekvieną savo būties molekulę“, – kalbėjo M. Abramovič, pridūrusi, kad be atvangos dirbo nuostabi komanda lietuvių, kurių nelengvus vardus menininkė įsipareigojo ištarti per oficialų atidarymą.
Kaip atleisti priešui?
Kūrėja žurnalistams piešė 6-ojo, 7-ojo dešimtmečių menininko šaržą – jis buvo kaprizingas, nelabai švarus, per daug geriantis, sėdintis studijoje, kuriantis meną ir svajojantis būti atrastas. Tokia menininko funkcija, pasak M. Abramovič, seniai praeityje. Dabar kūrėjas turi būti atsakingas už savo darbą, savo žinią, būti pavyzdžiu visuomenei ir turėti labai aiškų balsą konflikto aplinkybėmis.
Viešnia teigė buvusi pirma menininkė, dvi valandos po puolimo pasisakiusi prieš karą Ukrainoje ir prieš Putino režimą. Vos pernai M. Abramovič sukūrė instaliaciją „Kristalinė raudų siena“, skirtą Babin Jaro dauboje žuvusioms Holokausto aukoms. Daugiau kaip 33 tūkst. žydų, homoseksualų ir romų naciai Kyjive išžudė per dvi 1941-ųjų rugsėjo dienas, iš viso aukų skaičiuojama 150 tūkst.
„Jeigu siena išliks, ji turės dvigubą paskirtį – priminti nacistinės Vokietijos ir Rusijos nusikaltimus. <…> Tikiuosi, tas objektas atlaikys šiuos baisius laikus. Menininkas turi turėti tvirtą balsą dėl to, kurioje pusėje jis stovi. <…> Esu prieš smurtą ir žudymą. Manau, nužudyti kitą žmogų yra nusikaltimas. Bet ką darysi, jei tavo vaikui gresia pavojus, kaip reaguosi?
Istoriškai, žmonės žudo vieni kitus. Tai labai sunku sustabdyti. Šiomis aplinkybėmis, čia sėdėdama sakau, kad nenužudyčiau kito, bet iš kur man žinoti kas nutiktų kitoje vietoje ir kitu laiku. Tik išmokęs atleisti nustosi žudyti. Gali atleisti savo draugams, šeimai, bet atleisti priešui yra kita užduotis. Tai žmonijos tikslas“, – svarstė menininkė, pridėjusi, kad pasaulį galime išgelbėti mes visi.
Dabar Ukrainai, M. Abramovič žodžiais, reikia ne meno, o maisto, ginklų ir vandens. Dėl to kūrėja renka ukrainiečiams finansinę paramą.
Amerika sukūrė savo Mariną
Menininkė pripažino jaunystėje nekentusi teatro, operos – šios meno šakos atrodė beviltiškai archajinės, bet su amžiumi atėjo susidomėjimas kitomis medijomis. Dabar M. Abramovič juokėsi nekenčianti „Zoom“ pokalbių, kuriuose trūksta gyvasties ir betarpiško ryšio.
„Kai pradėjau kurti, mano auditoriją sudarydavo penki žmonės, jeigu susirinkdavo keliasdešimt, būdavo tai bent! Dabar darbus mato šimtai tūkstančių. Tai didžiulis šuolis, o tam tikrą vaidmenį čia suvaidino rekordinio lankomumo pasirodymai Niujorko modernaus meno muziejuje (MoMA). <…> Amerikiečiai yra labai įdomūs – pirmiausia jie nori tave atrasti, tada girti, tada padaro tave žymų ir už tai nužudo. Aš visiškai nekalta, tai jų projektuojamas mano atvaizdas. Tas viešas įvaizdis nesusijęs su mano pačios“, – milžinišką populiarumą komentavo M. Abramovič, tvirtinusi gyvenanti dabartimi ir ateitimi.
Esą jos karta labai nostalgiška, bet performanso pramotė tokia nėra. Sudėjus į darbą visą energiją, jis tampa viso pasaulio, o menininkė su kūriniu išgyvena skyrybas ir galvoja apie naujas idėjas. Tuo pačiu M. Abramovič pabrėžė, kad politinis menas labai pavojingas – atsiranda grėsmė nuslysti į laikraštinį, nusišalinusį komunikacijos būdą, tačiau menas turi būti daugiasluoksnis, jungti politines, dvasines ir socialines temas, bandyti nuspėti ateitį.
„Neturiu paslapčių, brangioji, – paklausta, ar nesigaili atsivėrusi psichoanalitikei Jeannette Fischer, ranka numojo M. Abramovič. – Ką tik būdama 70-ties parašiau autobiografiją, kurioje išdėjau viską, ir dabar pusė draugų su manimi nešneka, nes peržengiau ribas. Dirbu su savo kūnu ir protu. Labai svarbu pasakyti viską, neturėti paslapčių, viskuo dalytis, nes visi žmonės yra tokie pat, visi dalijasi praradimais, skausmais, ligomis, o paslaptys yra didelė našta. Aš labai laisva, nes neturiu paslapčių.“
22-ose instaliacijose – 50 performanso metų
Kaip prieš spaudos konferenciją pasakojo vienas parodos kuratorių Arvydas Žalpys, tai – pirma menininkės karjeroje paroda, kurioje pateikiamos vien vaizdo instaliacijos: „Tai mums labai svarbu. Marina sakė, bus tarsi jos balso, jos darbų choras.“
Kai kuriose instaliacijose nusifilmavę aktoriai yra iš Amsterdamo, kaip ir parodą instaliavę technikai, o ekranai užsakyti iš Vokietijos. Pasak A. Žalpio, prie projekto dirbo didelė tarptautinė komanda, bet ypatingą pagiriamąjį žodį kuratorius skyrė Kaune ir Diuseldorfe veikiančiai galerijai „Meno parkas“.
Po ilgų diskusijų buvo parinkti performansai, maža apimtimi geriausiai pristatantys kūrybinį M. Abramovič kelią. Bene vienintelis praktinis parodos artefaktas – identiška kopija kėdžių ir stalo, kokius menininkė naudojo MoMA surengtame performanse „The Artist is Present“. Galerijos erdvę skaidančiuose ekranuose taip pat – kūno patvarumo ribų ir įtampos dinamikos ieškojimai su Uwe Laysiepenu-Ulay.
Anot A. Žalpio, sužinojusi, kad paskaitoje ketvirtadienį ketina apsilankyti apie 4 tūkst. žmonių, M. Abramovič nusprendė pakeisti šio susitikimo formatą ir vietoje įprastų 45 minučių su dalyviais bendrauti dvi valandas. Menininkė rodys daug pačios parengtos medžiagos, jai bus galima užduoti klausimus, bet daugiau detalių neatskleidžiama.
„Kaunas 2022“ programos akcentu esanti M. Abramovič kūrybos retrospektyva „Būties atmintis“ Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) veiks nuo kovo 30 d. iki liepos 31 d. Ketvirtadienį, kovo 31 d., menininkė „Žalgirio“ arenoje ves viešą paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“
