Aukštoji Panemunė – miestelis, įsikūręs Nemuno pakrantėje, 1931 metais – prijungtas prie Kauno miesto, turintis savo tradicijas ir turtingą istoriją, nugulusią laiko lentynose, išlikusią mažose žinutėse, straipsniuose ir knygose. Aukštosios Panemunės istoriją tyrinėjusi Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinio vadovė, knygos „Aukštosios Panemunės istorija“ autorė, Daiva Nevardauskienė sutiko papasakoti apie labiausiai akį traukiančius objektus, kuriuos vertėtų aplankyti kiekvienam kauniečiui.
Vietovės pradžią sunku atsekti. Senovėje Panemunė vadinta Semėnuva pagal čia tekančio upelio pavadinimą. Panemunės vardo kilmė aiški – tai priešdėlio pa- vedinys iš upės vardo Nemunas.
„Anksčiau gyventojai pasakojo, kad Semėnuvos upelis labai patvindavo, nebūdavo galima patekti į Panemunę tiems, kurie gyveno už upelio. Tai gal ir jo toks pavadinimas yra Semėna, nes semia“, – juokavo D. Nevardauskienė.
J. Basanavičiaus biustas
1935 metais prie daktaro J. Basanavičiaus vardo šilo, Birutės gatvėje, pastatytas paminklas Jonui Basanavičiui. Šis paminklas – biustas pastatytas moterų tautininkių draugijos „Gražina“ iniciatyva, kuriai vadovavo pirmininkė Kavolienė, o jo autorius – skulptorius Antanas Aleksandravičius, sukūręs dešimtis J.Basanavičiaus biustų, profilių, paminklų, kurie iki šiol puošia Lietuvos miestus.
„Kas yra įdomu, tai kad tas biustas yra išlikęs per visą sovietmetį, nei nugriautas, nei sugadintas, gal kiek krūmeliais apaugęs, bet išliko per visą tą laiką. Bet kaip vietiniai gyventojai pasakojo, tai dar sugebėdavo kokią žvakelę uždegti ar gėlytę padėti, nors tas paminklas tikrai buvo saugumiečių akiratyje“, – pasakojo D. Nevardauskienė.
Atėjus nepriklausomybei, paminklas restauruotas, atnaujintas ir dabar kiekvienas metais per liepos 6-ąją ir per vasario 16-ąją ten renkasi bendruomenė, gieda tautinę giesmę, tvarko aplinką.
Kaip pasakojo Panemunės istorijos žinovė, 2012 metais praūžė vėtra ir labai daug medžių išvartė būtent Panemunės šile. Virto ir ilgametės eglės ir pušys, bet paminklas liko stovėti. Bendruomenė susitelkė ir atsodino tuos išvartytus medžius ir dabar šilą puošia gražus jaunuolynas.
Paminkliniai akmenys Partizanams
Pokario metais stribai, gyventojams įbauginti, žuvusių partizanų kūnus tiesiog patiesdavo turgaus aikštėse, matomose vietose. Ir net motinos negalėjo prieiti prie žuvusiųjų, kad atpažintų, nes tada nukentėtų greičiausiai visa giminė. Panemunėje turgaus aikštė, ne prie bažnyčios, kaip būna miesteliuose, bet truputį atskirai, Vaidoto gatvėje. Ten likęs akmenuotas grindinys, išklotas 1926 metais.
Čia buvo suguldyti Tauro apygardos partizanai ir jiems yra pastatyti paminkliniai akmenys ir medinė pieta, koplytstulpis.
Anot D. Nevardauskienės, čia bendruomenė taip pat uždega žvakeles ir pamini žuvusiųjų atminimą valstybinių švenčių metu.
Dar vienas paminklas, Vytautui Didžiajam, stovėjo karo mokyklos teritorijoje, pastatytas karininkų lėšomis, bet sovietmečiu jis buvo nugriautas ir jis atstatytas Laisvės alėjoje, prie Kauno savivaldybės. Paminklo autorius – Vincas Grybas.
Panemunės dvaras
Perlojos gatvės gale, tarp namų galime rasti apgriuvusį pastatą, kuris anksčiau buvo vienas svarbiausių Aukštosios Panemunės objektų, tai – Panemunės dvaras.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Panemunės dvaras paminėtas 1559 m. Šie metai laikomi Panemunės įkūrimo diena.
Dvaras priklausė Trakų vaivadijos arklininkui Martynui Podsendkovskiui, amžiaus pabaigoje – Simonui Kruševskiui ir jo žmonai Onai Podsenkovaitei. Deja, nerasta duomenų apie vėlesnę dvaro raidą XVII-XVIII a. Spėjama, jog XVII a. prie dvaro jau buvęs ir Panemunės miestelis. Dvaras atsigavo, kai Panemunės savininku tapo iš žemaičių bajorų kilęs Simonas Sirutis. S. Sirutis dvarą perstatė ir pavertė savo rezidencija, rašoma D. Nevardauskienės sudarytame leidinyje „Pėsčiomis po Aukštąją Panemunę“.
Po S. Siručio mirties, dvaras atiteko jo sūnėnui Juozapui Prozorui. Dvaro savininkas greičiausiai čia negyveno, o nuomojo dvarą. Po jo mirties, Panemunė ir keli aplinkiniai palivarkai atiteko vyriausiam vaivados sūnui, LDK kariuomenės kariūnui Karoliui Prozorui. Jis Panemunėje taip pat negyveno, o po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo 1795 m. Panemunė ir Užnemunė iki 1807 m. atiteko Prūsijai.
XIX a. Panemunės miestelis priklausė dvaro savininkui P. L. Fretzeliui, kuris miestelį pavertė bažnytkaimiu, neleido žydams statytis naujuose sklypuose namų. Kadangi žydams tuo metu buvo uždrausta gyventi kaimuose, Panemunei grėsė ištuštėjimas, todėl 1837 m. dvarininko prašymu, miestelio teisės vėl buvo sugrąžintos. 1867 m. paskutiniąja dvaro savininke nurodyta Vilhelmina Hassfort, iš kurios XIX a. pabaigoje dvaro žemė buvo priverstinai carinės Rusijos išpirkta tvirtovės statybai, rašoma leidinyje.
Deja, bet aplankyti šio dvaro galimybių nėra, nes jis priklauso privatiems asmenimis, o jo aplinka nėra tvarkoma. Išlikęs dvaro pastatas apgriuvęs, trūksta jo stogo, įėjimai į pastatą užmūryti, o visa teritorija aptverta tvora.
„Svarbus istoriškai mums Panemunėje yra dvaras, dvarvietė, nors ten nieko neišlikę ir aplankyti nepavyktų, nes aptverta, bet labai svarbus objektas. Tas dvaras kaip stovėjo, tai ir stovi, apleistas, griūvantis. Jis privatizuotas ir niekas ten nevyksta. Tai labai gaila, kad toks objektas neprižiūrimas, nors jis būtų labai reikšmingas, tiek Panemunei, tiek visam Kaunui“, – apmaudą liejo D. Nevardauskienė.
Pirmasis oro uostas Lietuvoje – Panemunėje
1912-13 metais Panemunėje buvo įkurtas pirmas Lietuvoje oro uostas, o tuo tarpu Dariaus ir Girėno oro uostas Aleksote įkurtas 1915 metais, kai vokiečių kariuomenė užėmė Kauno tvirtovę. Panemunės oro uostas neatitiko vokiečių standartų, oro uostas buvo pasenęs, per mažai vietos, per trumpi pakilimo takai.
Čia buvo įrengtas ne tik specialus kilimo takas, bet ir lėktuvų angarai, oreivių kareivinės, aptarnaujančio personalo gyvenamosios patalpos. Jokių atminimo ženklų nėra apie Panemunėje buvusį pirmąjį oro uostą, tačiau yra išlikęs unikalus medinis oro balionų angaras, kur jie buvo lakuojami.
„Nieko nėra išlikę, nei jokio atminimo ženklo nei nieko nuo tų laiko, išskyrus orlaivių angarą, kuris tikrai puikiai išsilaikęs, tai jį irgi galima laikyti lankytinu objektu, kaip ir visą ten esančią aikštę“, – šnekėjo D. Nevardauskienė.
Išlikę cariniai statyti pastatai, anksčiau čia dirbo seniūnija ir morgas, o dabar tie pastatai tušti. Taip pat išlikę karininkų gyvenamieji pastatai su kaminais. Turbūt niekur kitur Kaune nepamatysi tokių namų. Dabar ten gyvena žmonės. Dalis pastatų yra apleisti.
XX a. pradžioje Panemunė tapo svarbiu kariniu priemiesčiu, kuriame buvo pastatyti 73 kariniai objektai – kareivinių kompleksai, sandėliai, rūsiai, arklidės, kiti ūkiniai ir pagalbiniai pastatai, nutiesti kariniai keliai. Iš rytų pusės miestelį apsupo antrasis karinis kelias nuo IV forto iki Vaidoto g., o šalia Kariūnų plento iškilo nauja lauko baterija.
Kareivinių gatvėje įsikūręs Krašto apsaugos ministerijos Juozo Vitkaus inžinerinis batalionas.
Kapinės ir bažnyčios
Aplankę tą istorinę aikštę, galime keliauti į Vaidoto gatvę ir atsidursime ties Tylos gatvele, kuri veda į kapines. Kapinėse galima rasti Prezidento A. Stulginskio kapą, ministro J. Tūbelio kapą, I pasaulio karo lakūnų kapus ir prie įėjimo matysite didžiulį paminklinį akmenį, ant kurio surašyta ir net pažymėta kur yra žymesnių asmenų kapai.
Kai išeiname į Vaidoto gatvę, ties 34 ir 36 numeriu pažymėtais namais, galime pamatyti tokią seną tvorą, kuri dabar yra aptinkuota, bet praradusi išvaizdą ir ant jos pamatysim paminklinę lentelę, kuri skirta pirmosios miestelio bažnyčios vietoje 1859 m. įkurtoms evangelikų liuteronų kapinėms ir 1919 m. pastatytai evangelikų liuteronų bažnyčiai atminti.
„Būtų įdomu, jei būtų atlikti archeologiniai tyrinėjimai. Nes už tos tvoros, kur yra kapinės, mes nepamatysim nei vieno paminklinio akmens, nes ten sovietmečiu buvo Kauno kelių teritorija, ten stovėjo technika, viskas ten yra po asfaltu. O dabar ten viskas apleista, peraugę žolynai ir krūmai visokie, tokia dykvietė likus“, – kalbėjo bibliotekos vedėja.
„2019 Perlojos gatvės siauroje atšakoje buvo rasta 16 kapų. Ten buvo kapinės, nors jos nebuvo pažymėtos jokiose žemėlapiuose ir tiesiog vedė komunikacijos ir atrado XVII-XIX amžiaus kapus. Neaišku nei kieno nei kaip, tik pagal atrastą kryželį išsiaiškinome, kad ten buvo katalikų kapinės“, – įdomia istorija pasidalijo ji.
Paėję šiek tiek toliau, pamatome vieną ryškiausių lankytinų objektų Panemunėje, tai Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia. Mūrinė, be bokšto, bažnyčia pastatyta 1859 m. parapijos klebono Roko Bučionio rūpesčiu. A. Panemunės parapija iki 1926 m. priklausė Seinų vyskupijos Marijampolės dekanatui. Nuo to laiko iki šių dienų priskirta Vilkaviškio vyskupijos Garliavos dekanatui. Pastačius naują bažnyčią, įkurtos kapinės.
Įdomu tai, kad bažnyčioje klebonavo Justinas Staugaitis, kuris buvo 1917 Lietuvių tarybos narys, ir vasario 16-osios akto signataras ir Seimo narys ir Telšių vyskupas. Daug nuveikęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo labui.
„Bendruomenė irgi kalba, kad reiktų atminimo lentą ant klebonijos pakabinti, nes ten irgi buvo svarstomi Lietuvos atkūrimo klausimai ir rinkosi žymūs žmonės. Taip pat yra J. Staugaičio gatvelė, vedanti iki J. Basanavičiaus paminklo“, – bendruomenės norus pagarsino D. Nevardauskienė.
Ši parapija taip pat nuo seno garsėja šv. Roko atlaidais, kurie ir šiais laikais, Panemunės bendruomenei atgaivinus senąsias tradicijas, sutraukia tūkstančius tikinčiųjų ir pramogų mėgėjų.
Senosios žydų kapinės
Didesnė dauguma gyventojų buvo žydai, bet išlikęs atminimas tai tik senosios žydų kapinės, nei sinagogos nėra jokios išlikusios, nei škalos – mokyklos.
Tarpukariu pagrindinėje Vaidoto gatvėje veikė apie 30 įvairaus profilio prekybos ir buitinio aptarnavimo įstaigų, daugumoje jų dirbo tuose pat namuose gyvenantys žmonės. Daugiausia tai buvo žydų kilmės prekeiviai. A. Panemunės žydų bendruomenė lankydavosi 2 medinėse sinagogose. Čia buvo ir didelės, prižiūrėtos žydų kapinės. 1936 m. šių kapinių valdybos pirmininku buvo išrinktas Leiba Neimarkas.
1941 m. naciai atėmė žydų turtą, suėmė šeimas, o vėliau pradėjo naikinti. A. Panemunės gyventojai žydai buvo varomi sušaudyti į gretimą IV fortą. Pačioje Panemunėje šaudymų nebuvo. Po karo čia neišliko sinagogų, sunyko kapinės.
Kultūros paveldo registre kapinės datuojamos XVII a. Prižiūrėtame plote yra išlikęs vienas antkapinis paminklas ir pastatytas granito paminklas su viršuje iškalta Dovydo žvaigžde ir įrašu lietuvių bei hebrajų ir jidiš rašmenimis: „Senosios žydų kapinės. Tebūna šventas mirusiųjų atminimas“.
Panemunės šilas
Prieiname Panemunės šilą, kuris 1928 metais pavadintas daktaro Jono Basanavičiaus šilu, kur galima rasti Kauno tvirtovės parko 6-osios baterijos šaudmenų ir parako sandėlį, veikusį dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Internete galima rasti informacijos ir telefoną ir susitarus galima patekti į vidų. „Vėjo pagauti“ rengia ten ir gimtadienius ir šventes baterijoje. Dalis jos yra sugriauta, bet dalis autentiškos baterijos ir jos skliautų yra išlikę.
Toliau nukeliavus per šilą galima apžiūrėti Raudonojo kryžiaus sanatoriją, kuri yra restauruota ir K. Griniaus tuberkuliozės sanatoriją, kuri išlikus nuo tarpukario.
Kaip mini pašnekovė, į Panemunės šilą kartais atklysta juodoji gulbė, kormoranai, nedideliuose skardžiuose galima rasti uolinių kregždžių lizdų.
Šile kadaise taip pat buvo įdomus medis, tai pušies ir ąžuolo sąjunga, du medžiai auga suaugusiais kamienais. Yra ir atminimo lentelė šiam medžiui, deja, vienas iš medžių jau neišgyveno ir nudžiuvo.
„Dar toliau paėjus yra Trijų mergelių tiltas. Kodėl trijų mergelių? Tai ne pagal restoraną, kuris ten stovėjo sovietmečiu, bet dėl trijų mergelių salos. Tokia legenda yra, kad tos trys mergelės maudėsi toje saloje, nuskendo ir pavirto undinėmis. Ir Kauno miesto senuosiuose žemėlapiuose, prieš užtvenkiant Kauno marias, galima pamatyti tą trijų mergelių salą“, – legendą papasakojo D. Nevardauskienė.
1933 metais Aukštajai panemunei suteiktas kurorto statusas, kaip ir Kačerginei, Vaišvydavai, Birštonui. Nors savų išteklių jokių nebuvo, nei purvo nei mineralinio vandens, bet jis buvo vežamas iš kitų vietovių.
Panemunė tapo turtingų miestiečių užmiesčio namų (daugiausia medinių) rajonu. Buvo statomi vilas primenantys individualūs ir daugiabučiai namai, atitraukti toliau nuo gatvės. Sklypai dideli ir gausiai apželdinti. A. Smetonos alėjoje, Gailutės gatvėje iki šiol yra išlikę tarpukario pastatų, išsiskiriančių įdomia eklektiška architektūra.
Istorija alsuojantys namai Panemunėje
Gailutės g. 9 gyveno Generolas Zenonas Gerulaitis, o J. Staugaičio g. 16 gyveno savanoris Jonas Karutis. Šie namai ypatingi, nes tik jie du savo prieigose turi atminimo lentas, kuriose nurodyti čia gyvenę asmenys.
„Tik dvi tos lentos ir yra. Nors daugelis namų galėtų būt atmintini, nes toje Panemunės dalyje gyveno karininkai. Nuo 1920 metų tas visas rajonas, kaip ir vadintas Naująja Panemune ir buvo paskirtas karininkams. Jie ten statėsi namus, vilas“, – tikino D. Nevardauskienė.
Gailutės g. 19 stovi vila „Grabytė“, tai „Art deco“ stiliaus vila, kurią atnaujino čia gyvenusio karininko D. Grabio giminės. Dabar viloje galima išsinuomoti kambarius ir pagyventi tarpukario Panemunės atmosferoje.
Gailutės g. 28 pažymėtas namas, tai pedagogo visuomenės veikėjo Liutauro Kairiūnaičio statyta vila. Vila ne kartą buvo padegta ir jos nieks neprižiūri, bet dabar yra planuojami jos atstatymo darbai, kuriuos paskatino Kauno savivaldybė.
„Naujausias mūsų atradimas, kad Gailutės g. 38 gyveno išeivijos rašytojas, dramaturgas, aktorius – Antanas Škėma. Ten jo ir tėvai gyveno, tik ten nėra jokio atminimo ženklo, nors mes jau kreipėmės į savivaldybę ir sutiko, kad atminimo ženklą ten galima padaryti, bet reikia iniciatyvos“, – apie įžymios asmenybės namą Panemunėje kalbėjo pašnekovė.
Vaidilos ir Pušų g. kampe stovi Lietuvos karo aviacijos vado, brigados generolo, aviakonstruktoriaus, 9 lėktuvų ANBO projektų autoriaus Antano Gustaičio vila.
Vaidoto g. 18 stovi miškininko, vieno pirmųjų Lietuvos aplinkosaugininkų Antano Kvedaro namas. Išlikęs autentiškas namo vaizdas.
Projektą „Svarbiausi Kauno kultūros ir istorijos akcentai 2022-aisiais metais“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
