Gimnazistas Laurynas Katilauskas sukūrė interaktyvų maršrutą „Ei, aplankyk Ežerėlį!“. Jame daugiau kaip 20 objektų, padėsiančių geriau pažinti šį miestą.
VDU Ugnės Karvelis gimnazijos gimnazistui talkino šios įstaigos istorijos mokytoja Marija Gavėnienė. Maršrutas jau spėjo sulaukti pripažinimo – laimėjo Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro organizuotą konkursą „Sukurk maršrutą turistui savo seniūnijoje“.
Durpių kraštas
Projekto kūrėjai pasakoja, kad apie 20 km nuo Kauno nutolęs Ežerėlis pradėjo kurtis Pirmojo pasaulinio karo metais, šiame plote vokiečiams ėmus sausinti durpyną ir kasti durpes. Jos vežtos prie Nemuno ir baržomis gabentos į Vokietiją. Teritorijoje buvo pastatyti gyvenamieji namai durpyno darbininkams bei administracijai, duonos kepykla, valgykla, sandėliai, lentpjūvė, garvežių depas. Miškuose įvesti siaurieji geležinkeliai.
„Vėliau durpyną valdė švedai, Kauno verslininkas Jasaitis, Kauno miesto savivaldybė, leidusi durpyno darbininkams nukastuose durpyno žemės plotuose statytis gyvenamuosius namus“, – rašoma žemėlapyje.
1923 m. durpių kasimo įmonėje sezono metu dirbo 250 – 300 darbininkų, jie pagamindavo 13–15 tūkst. tonų durpių. Vasarą darbininkai dirbdavo keturiomis pamainomis dieną ir naktį, o nuo rudens – dviem. Kasimas ir rinkimas vykdavo rankomis, traukti padėdavo arkliai. Už dienos uždarbį buvo galima nusipirkti 4 – 5 kg miltų, dauguma darbininkų šeimų gyveno mediniuose bendrabučiuose – barakuose po dvi šeimas kambaryje.
Antrojo pasaulinio karo metais Ežerėlyje buvo įkurtas darbo lageris karo belaisvėms – rusų karininkų žmonoms. Jos darbavosi durpyne ir miško kirtime. Lageris veikė iki 1944 m. liepos pabaigos.
Istorijos mokytoja M. Gavėnienė rekomendavo pavasarį būtinai aplankyti durpyną.
„Jau vien pamačius švylių žydėjimą durpyne gegužės mėnesį jums paliks neišdildomą įspūdį“, – tikino M. Gavėnienė.
Bedugnis ežeras ir „siaurukas“
Vienos Ežerėlio pelkės viduryje anksčiau buvo ežeras, XVIII a. jis buvo nusausintas ir suskilo į du ežerus, netrukus apaugo ir tapo mirštančiu. Šio vandens telkinio gylis nuo vandens paviršiaus iki durpyno siekė 2 m, o nuo vandens paviršiaus iki mineralinio dugno – 4 m, tad žmonės šį ežerą ėmė vadinti „bedugniu“. XIX a. pelkė buvo nusausinta. Prie „bedugnio“ ežero rudenį būriuojasi šimtai gervių, turistai kviečiami atvykti jų pasiklausyti.
„Gerves stebėti geriausia rudenį – spalio mėnesį, kai čia jų suskrenda ir būriuojasi keli šimtai, jos klega iki vėlyvo vakaro“ – pažymėjo M. Gavėnienė. Rudenį organizuojamos gervių palydų ekskursijos.
Dar vienas siūlomas pamatyti objektas – seniausias Lietuvoje pramoninis naudojamas siaurasis geležinkelis, atsiradęs Pirmojo pasaulinio karo metais šalia durpyno. Buvo nutiesti šie maršrutai: Ežerėlis – Zapyškis ir Ežerėlis – Kazlų Rūda. „Siauruku“ keliaudavo ne tik durpyno darbuotojai, bet ir eiliniai Ežerėlio gyventojai. Būta ir užpuolimų: 1950 m. miško gilumoje buvo nuardyti bėgiai, į traukinį įsiveržė plėšikai, iš durpyno darbuotojams algas vežusios kasininkės atimti pinigai, užpuolimo metu žuvo žmogus. Įdomu, kad Kauno gatvėje stovinčių senųjų daugiabučių namų plytos ir kiti statybiniai reikmenys iš Kauno miesto buvo atvežti būtent šiuo „siauruku“.
Privačios laikrodžių, viendienių, technikos kolekcijos
Istorijos mokytoja M. Gavėnienė įsitikinusi, kad įdomiausi lankytojui objektai be durpyno dar bus laikrodžių kolekcija, viendienių kolekcija ir senosios technikos paroda.
Daugiau kaip 600 pakabinamų, pastatomų ir kt. laikrodžių kolekciją surinko buvęs Ežerėlio girininko pavaduotojas Vytas Sinkevičius. Laikrodžiai pas jį atkeliavo ne tik iš Lietuvos kampelių, bet ir iš Vokietijos, Prancūzijos, Danijos, Švedijos, Amerikos. Ekspozicijoje yra iki šiol veikiantis 1773 m. pagamintas laikrodis.
Edvinas Misiukevičius kviečia apžiūrėti privačią viendienių kolekciją, kurioje – daugiau kaip 600 veislių. Įdomu, kad jis yra 57 veislių autorius, o viena viendienė turi E. Misiukevičiaus vardą. Gėles geriausia apžiūrėti nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio, kai jos įspūdingai pražysta. Siekiant paremti sodą, įėjimas mokamas.
Trečioji privati kolekcija – autotechnikos entuziasto Giedriaus Liubino senovinių transporto priemonių lauko ekspozicija. Norint ją apžiūrėti irgi reikia susitarti iš anksto.
Gatvės menas
Interaktyviame maršrute „Ei, aplankyk Ežerėlį!“ pateikti trys gatvės meno kūriniai.
Ant Ežerėlio pagrindinės mokyklos sienos yra pagal žymaus fotomenininko Antano Sutkaus garsiąją 1966 metų fotografiją „Motinos ranka” sukurtas piešinys. Jis čia atsirado neatsitiktinai – A. Sutkus yra Ežerėlio vidurinės mokyklos pirmosios laidos (1955 m.) abiturientas. A. Sutkus yra pasakojęs, kad į mokyklą per mišką apie 7 km vykdavo geležinkeliu. Nuotraukoje matyti A. Sutkaus namuose Užupyje per sūnaus Simo gimtadienį užfiksuotas momentas – tai jo draugų 3 m. duktė Indrė prigludusi prie mamos.
Ant Ežerėlio mokyklos sienos sukurtas Žygimanto Amelyno kūrinys „O kodėl kolibris?“ (piešinį įgyvendino Goda Skėrytė ir Ieva Voroneckytė). Meno kūrinys vaizduoja aplinkos stebėtoją, kuris pro rožinius akinius žvelgia į mažiausią pasaulio paukštį – kolibrį. Kūriniu perteikiama mokslo svarbos, atidumo, įsigilinimo prasmė.
Dar vienas gatvės meno kūrinys – ant vieno Ežerėlio pastato sienos pavaizduotos gervės. Jis sukurtas bendradarbiaujant su gatvės menininku Tadu Šimkumi ir Ežerėlio fotoklubu.
11 km pėsčiomis
L. Katilauskas pasakojo, kad kurdamas šį projektą su mokytoja M. Gavėniene stengėsi, kad maršrutas būtų sąsaja tarp turtingos Ežerėlio istorijos ir šiandieninių technologijų. Taip pat daug galvota apie sveikatingumą. „Linkiu vietiniams vakarais (ypač vasaros) praeiti tokį ratuką. Nauda – didžiulė“, – tikino vaikinas. Maršruto ilgis – 11 kilometrų.
L. Katilauskas nėra vietinis, tad jam kiek užtruko surasti lankytinus Ežerėlio objektus.
„Ežerėlį atradau prieš trejus metus, kai pradėjau čia mokytis. Šis kraštas mane pakerėjo gyventojų bendruomeniškumu ir draugiškumu, tolerancija. Miestas yra įsikūręs puikioje vietoje, kur nestinga žalumos, o ir Kaunas netoli. Norint naudingai ir sveikai praleisti laiką gamtoje, Ežerėlį tikrai verta aplankyti“, – sakė L. Katilauskas.
Turint nedaug laiko kelionei, mokytoja M. Gavėnienė rekomenduoja išsirinkti kelis lankytinus objektus pagal pomėgį. „Susitarus iš anksto vasarą galima aplankyti viendienes ir jomis pasigrožėti, galima aplankyti muziejų mokykloje arba dalyvauti gervių palydų ekskursijoje rudenį, o galbūt bet kuriuo metų laiku patiks čia tiesiog pasivaikščioti? Įsitikinsite, kad ir mažame mieste yra ką pamatyti“, – teigė M. Gavėnienė.
Ežerėlį galima pasiekti tarpmiestiniu autobusu, važiuojančiu 157 reisu (išlipti Miško g. stotelėje). Interaktyvų Ežerėlio žemėlapį rasite čia.
