Vaikystėje kaunietė Laura Gauryliūtė žaidė su automobilių modeliukais, paauglystėje suskubo išlaikyti motorolerio teises, vėliau – automobilio. Po ne vienerių ieškojimo metų mergina surado svajonių vietą savirealizacijai: vadovauja varžybose lenktynininkus aptarnaujančiai komandai ir neseniai atidarytam autoservisui Ž. Šančiuose.
Savo istoriją mergina pasakoja spindinčiomis akimis, tad net nekyla abejonių – einant savo keliu, lydi gyvenimo džiaugsmas ir pilnatvė.
Automobiliais domisi nuo mažens
Kaunietė Laura atvirauja, kad automobiliais domisi nuo mažų dienų.
„Vaikystėje žaidžiau su automobilių modeliukais, iki šiol turiu jų kolekciją. Paūgėjusi su tėčiu garaže leisdavau daug laiko: jis ardydavo motociklus, automobilius, o aš stebėdavau, talkindavau. Kartu restauravome seną „Zaporožietį“. Buvo labai smagu!“, – dalinosi pašnekovė. Būtent tėtis ją pirmą kartą nusivežė į automobilių varžybas, kurios paliko neišdildomą įspūdį.
Baigusi verslo administravimo studijas pašnekovė įsidarbino administratore, tačiau juto, kad ši vieta ne jai. Pakeitė ne vieną darbą, bet laiminga nesijautė.
Lemtingos varžybos
Prieš 4 metus Laura buvo pakviesta padirbėti varžybose, lenktynininkus aptarnaujančioje komandoje. Po vienų varžybų sekė kitos, kol vienose jų susipažino su būsimu širdies draugu, nuo paauglystės autosporte esančiu Dinu Karpičiumi, priklausiusiu varžovų komandai. „1006 km“ lenktynėse ji pasiūlė vaikinui sukurti savo komandą.
Maždaug prieš 1,5 m. Laura paliko administratorės darbą klinikoje, Dinas baigė darbuotis vienoje lenktynininkus aptarnaujančioje komandoje ir jiedu įkūrė komandą „Humming Motors“. Komandoje yra 4 nariai. Laura čia atsakinga už procesų valdymą.
Žaibiška reakcija
Kaip vyksta darbas lenktynėse? Laura pasakoja, kad lenktynininkus aptarnaujanti komanda atvyksta varžybų išvakarėse ir įsikuria.
„Atsivežame, kone, visą garažą, nes niekada nežinai, ko gali prireikti. Išsikrauname techniką, pasistatome laikiną namelį, palapines ir laukiame starto. Lenktynių metu pas mus atsiduria sugedę mūsų aptarnaujami automobiliai. Sutvarkome ir jie vėl išvyksta į trasą“, – aiškino Laura ir pridūrė: „Esame, kaip ryšio tiltai: vairuotojai perduoda informaciją man, aš – inžinieriui.“
Kas būna sunkiausia? Laura nedvejodama atsako – žaibiškai priimti sprendimą. Tarkim, Estijoje sugedo variklis, reiškia, yra 12 valandų grįžti į Lietuvą, rasti variklį, jį atsivežti ir pakeisti.
„Mašina dar nespėjo atvykti į garažą, o mes jau pradėjome ją remontuoti, kad spėtų į kitą važiavimą. Arba vairuotojas praneša, kad mašina nestoja, ne taip suka į posūkį, tuomet aš dar nematęs turiu nustatyti problemą, kad lenktynininkui atvykus į bazę per 15-30 min. ją pataisytume“, – pasakojo komandos inžinierius D. Karpičius.
Darbe netrūksta azarto: Laurai tenka skaičiuoti sekundes, kada lenktynininkas gali sustoti, įsipilti kuro ir išvykti, kad nors keliomis sekundėmis būtų greitesnis už konkurentus.
Lenktynių metu jų komanda dažniausiai aptarnauja 3-4 automobilius.
Ekstremaliose situacijose – nuolat
Lauros ir Dino komandos aptarnaujami lenktynininkai dalyvauja „1006 km“ varžybose, taip pat Baltijos šalių ilgųjų distancijų čempionate (BatCC) ir kt., tad svarbu sklandus darbas ir nepasimesti ekstremaliose situacijose, kurios seniai tapo kasdienybe.
Pavyzdžiui, vairuotojas per ausines Laurai praneša, kad Nemuno žiede įvažiavo į griovį ir apvirto arba įvažiavo į atitvarus, „užsikasė“ akmenyse ir ji turi priimti sprendimą, ką daryti.
„Sunku, kai vairuotojas mato, kad nebegalės toliau važiuoti: pirmą dieną per treniruotę sudaužo automobilį ar pan. Tada raginu atrasti savy stiprybės, paremiu psichologiškai. Mašina – tik metalas, svarbiausia, kas sėdi už vairo“, – kalbėjo Laura.
D. Karpičius pažymėjo, kad komanda, kurioje yra bent viena moteris – turi pranašumų.
„Dažniausiai komanda, kurioje nėra moters – neturi „kojos spiriamosios galios“, nes ji visur gali nueiti, daug greičiau suorganizuoti, surasti. Mergina komandoje reiškia didelį pranašumą. Be to, privalome laikytis tvarkos, kitaip gaunam pylos“, – pasakojo D. Karpičius.
Pašnekovai vieningai atsako, kad jų svajonė – su savo komanda dalyvauti prestižiškiausiose pasaulyje ilgų nuotolių varžybose – Le Mano 24 valandų lenktynėse.
Atidarė autoservisą
Lenktynių gausmo ir adrenalino Laurai pasirodė maža, tad rudenį Ž. Šančiuose ji atidarė nedidelį autoservisą, jam vadovauja. Kodėl būtent autoservisą?
Pašnekovė atvira – moteris autoservise ne visad lydi gera, sąžininga patirtis, būna ir apgaulių, pačiai teko su tuo susidurti. Laura siekia keisti šią situaciją, tad iš pradžių ji planavo atidaryti servisą moterims, kur jos būtų aptarnautos sąžiningai, tačiau galiausiai pašnekovė nusprendė atidaryti visiems atviras automobilių dirbtuves.
„Turėjau prastą patirtį: nusipirkusi automobilį nuvežiau patikrinti į servisą, ten paaiškėjo, kad į jį yra pripilta „medaus“ – labai tiršto priedo, kuris sutepa, kad nebėgtų tepalas. Kai pakeitė tepalus – mano motoras „užkalė“. Servise uždaviau klausimų, tačiau jaučiau, kad jie yra keisti, atsakinėjo nenoriai. (…) Manau, nereikia visiems visko išmanyti, tam yra specialistai. Svarbiausia neapgaudinėti, dirbti sąžiningai“, – įsitikinusi Laura.
Siekia populiarinti žiedines lenktynes
Pašnekovai pasidalino dar vienu bendru tikslu – Lietuvoje populiarinti ilgų distancijų žiedines lenktynes.
„Kaip Benediktas Vanagas išpopuliarino Dakaro ralį beveik iki krepšinio žinomumo lygio, taip mes norime išpopuliarinti ilgų distancijų žiedines lenktynes. Yra daug lietuvių, kurie gerai pasirodo Europoje, deja, gimtinėje jų nežino, bet juk jie atstovauja Lietuvai, tai svarbu!“, – kalbėjo D. Karpičius.
Pašnekovai siekia, kad atsirastų ne tik šių lenktynių žiūrovų, bet ir rėmėjų.
„Gal tada ir mūsų Nemuno žiedas atsigautų, gal valdžioje esantys žmonės pamatytų, kaip mums jo reikia, jį sutvarkytų, juk dėl asfalto būklės ne visos varžybos čia gali vykti“, – atkreipė dėmesį Laura.
Be to, jau treti metai yra nauja lenktynių klasė „BMW 325 Cup“, kur vienu metu važiuoja apie 35 automobiliai, tad reikia tinkamos trasos. „Būna tikra „mėsmalė“, – su užsidegimu pažymėjo L. Gauryliūtė.
Kokie dar L. Gauryliūtės ateities planai? „Noriu išmokti važiuoti krosiniu motociklu, pakeliauti po Lietuvą su augintiniais afganų kurtu ir garbanotuoju bišonu bei kada nors įsigyti savo svajonių automobilius: „Mitsubishi Lancer Evolution X“ ir „Mercedes-AMG A 45“. Esu tikra, daug dirbant, svajones pavyks įgyvendinti. To visiems ir linkiu!“ – su šypsena atsisveikino L. Gauryliūtė.
