Sunku tuo patikėti, bet nors netrukus įpusės jau antrasis naujojo Eurolygos sezono mėnuo, norėdami prisiminti pergalės tarptautiniame fronte kvapą ir skonį Kauno „Žalgirio“ krepšininkai mintimis turėtų grįžti nei daug, nei mažai – septynis mėnesius atgal, į balandį.
Tada paskutiniame Eurolygos reguliariojo sezono ture kauniečiai su geriausią mačą vilkint žalią aprangą sužaidusiu Patrico Garino namuose 93:78 nugalėjo Atėnų „Panathinaikos“.
Būtent tas pats PAO šiemet bent jau kol kas atrodo kaip vienintelis klubas, su kuriuo žalgiriečiai, startavę aštuoniais pralaimėjimais iš eilės (neskaičiuojant dar keturių nesėkmių prieš europines komandas ikisezoninėse rungtynėse), dar gali palenktyniauti.
Kaip ir Atėnų ekipa, vos dvi pergales per aštuonis Eurolygos turus tenuskynė ir titulą ginantis Stambulo „Anadolu Efes“, tačiau anksčiau ar vėliau Vasilijes Micičiaus ir Shane’o Larkino duetas turėtų suderinti savo stygas bei atrasti pergalingas natas.
Savo ruožtu tuo, ar šiemet dar atsities „Žalgiris“, abejonių su kiekvienu turu vis daugėja. Nepasiteisinę naujokai, traumos, veteranų perteklius ir desperatiški ėjimai žaidėjų rinkoje įsibėgėjus sezonui – visa tai žalgiriečiams neleidžia ne tik būti konkurencingiems, bet ir dažnai iš viso garbingiau sukovoti ar pasipriešinti varžovams Eurolygoje.
Dabartinis turimas minus 103 įmestų ir praleistų taškų santykis reiškia tai, kad Lietuvos čempionai vidutiniškai kiekvieną susitikimą pralaimi 13 taškų skirtumu.
Daug vilčių buvo dėta į kone finalu vadintą šios savaitės mūšį su Berlyno ALBA. Tačiau ir jame žaliai-baltiems teko kelti baltą vėliavą, o 70 taškų riba buvo peržengta tik Albatrosams jau džiaugiantis pergale ir nebekreipiant dėmesio į tai, kad Nielsas Giffey’u likus 5 sekundėms dar atlieka reidą link jų krepšio.
Itin skurdų šiems metams sukomplektuotą „Žalgirio“ puolimo arsenalą geriausiai atspindi kukliausias iš visų turnyro dalyvių pelnomų taškų vidurkis – viso labo 66,88.
Daugiau šia tema
Ar su tokiu rodikliu apskritai galima laimėti šiuolaikiniame krepšinyje? Buvęs „Žalgirio“ vyriausiasis treneris, Europos čempionas Antanas Sireika kraipo galvą ir kelia retorinius klausimus.
„Man pirmiausia tegul kas nors atsako, kodėl nebuvo vertinami „Žalgiryje“ dirbę žmonės? Kodėl, kai į Barseloną išvažiavo Darius Maskoliūnas ir Tomas Masiulis, nebuvo pasirūpinta, kad klube patariantys žmonės būtų lietuviai? Galų gale buvo geras skautas Evaldas Beržininkaitis. Kodėl jis, tiek metų puikiai darbavęsis, staiga tapo nereikalingas?
Kodėl tiek vyriausiuoju treneriu, tiek jo asistentais buvo pasirinkti užsieniečiai? Yra vienintelis Tautvydas Sabonis, bet jis dar jaunas vaikinas. Kodėl buvo samdytas Martinas Schilleris, kuris nei kuo garsus, nei nieko? Kodėl ne lietuvis? Ar maža lietuvių trenerių gerų? Aš visada noriu savo kolegas užstoti ir užstosiu, nes jie tikrai gerai dirba“, – retoriniais klausimais „Žalgirį“ užvertė „Šiauliai-7bet“ strategas.
A. Sireika kvestionuoja ir surinktą sudėtį, su kuria Kauno ekipai prilygti kitiems 17-ai Eurolygos klubų yra be galo sunku.
„Aš galvoju, kad be logikos surinkta komanda. Supirkti legionieriai – nei kažkokios žvaigždės, nei kažkokiomis savybėmis išsiskiriantys žaidėjai. Nežinau, kieno čia atsakomybė: nei tai Paulius Motiejūnas vienas rinkosi, nei tai M. Schilleris. Ji turėtų būti bendra, nes juk bendrai tariamasi, kokia nori, kad komanda būtų“, – svarstė pats „Žalgirio“ vairą savo rankose 2002-2006 metais laikęs A. Sireika.
„Skaudu kalbėti ir apie komplektaciją, ir apie žaidimą. Išvažiavo komandos siela Marius Grigonis, į kurio vietą niekas nepaimta. Skaudžiausia dėl to, kad ir kiek besistengtų tie lietuviukai – Artūras Milaknis, Lukas Lekavičius – jų indėlio pergalėms vis tiek pritrūksta.
Dabar išvyko tikras nevykęs pirkinys, gal nauji žaidėjai įneš naujų vėjų. Tiek ir tereikia. Negalima sakyti, kad „Žalgiris“ žaidžia beviltiškai, tik tos pergalės neateina. Aš esu pažaliavęs ir vis dar tikiu bei tikiuosi. Negali juk taip blogai būti“, – vylėsi specialistas.
A. Sireika davė patarimą, kaip „Žalgiriui“, nepaisant prastų rezultatų, neprarasti savo gerbėjų jūros, kuri jau po truputį retėja.
„Turiu patarimą: arba A. Milaknis, arba K. Lukošiūnas turi būti aikštelėje. Tai – žmonės, kurie gali pataikyti, o tritaškiai suteikia daugiausiai emocijų ir kelia žiūrovus iš savo vietų. Aš žaisčiau tokį krepšinį, kuris patrauklus akiai.
„Žalgirį“ myli ne tik Kaunas, bet visa Lietuva. Į areną atvažiuoja iš visos šalies, todėl reikia atsižvelgti į tą tokią psichologiją, ką gerbėjai mėgsta. Visiems patinka atakuojantis, efektingas žaidimas. Reikia labiau pasitikėti auksarankiais, nes jie yra didelė jėga. Žodžiu, pasakiau Jurei Zdovcui, kaip žaisti“, – nusišypsojo Šiaulių krepšinio simbolis.
Jei Eurolygoje „Žalgiris“ dar neatsidarė (0/8), tai LKL čempionate dar nepralaimėjo (8/0). Visgi rimčiausias išbandymas Kauno pasididžiavimo laukia šį sekmadienį – principinis derbis su Vilniaus „Rytu“.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
