Keramikė Kristina Alšauskienė jau penkerius metus kuria rankų darbo urnas. Ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Savo urnas ji vadina meno kūriniais, kuriuos paskutinį kartą galima padovanoti Amžinybėn išėjusiems artimiesiems. Jos siekis – kad urna skleistų šviesią žinutę ir bylotų, jog po mirties viskas nesibaigia.
Urnos gyvūnams – po augintinio netekties
Keramikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, mokytoja Kristina Alšauskienė pasakojo, kad urnų gamyba į jos gyvenimą netikėtai atėjo maždaug 2017 metais. Viskas prasidėjo nuo skausmingos asmeninės patirties.
Prieš kelerius metus jai teko atsisveikinti su mylimu šeimos augintiniu prancūzų buldogu Klecku. Tuomet gyvūnų krematoriumų dar nebuvo, tad šunį Klecką teko tiesiog utilizuoti su kitais gyvūnais.
„Mylimą augintinį – šeimos narį turėjome utilizuoti… Liko nuoskauda, kad netinkamai išlydėjome augintinį, stigo pagarbos. Širdį vėrė skausmas, kad nepadarėme visko, ką galėjome“, – atviravo K. Alšauskienė ir pridūrė:
„Džiugu, kad dabar jau yra visos galimybės deramai išlydėti mirusį gyvūną: Lietuvoje yra augintinių krematoriumas, urnos gyvūnams, gyvūnų kapinės.“
Netrukus keramikei kilo mintis pabandyti sukurti urną gyvūnams. Atsirado užsakymų, tuomet keramikė pabandė kurti urnas žmonėms. Sekėsi gerai, tad 2018 m. bendradarbiaudama su įmone „Memorus“ ji pristatė urnų kolekciją „Nesibaigianti kelionė“, kurioje buvo 10 urnų modelių. Šiuo metu keramikė yra sukūrusi jau apie 20 urnų modelių.
Kaip meno kūrinys
Keramikė K. Alšausieknė įsitikinusi, kad meno tikslas – būti arti žmogaus, jį paliesti, suteikti nusiraminimą.
„Kurdama išeinu į kitą pasaulį, norisi ten ir pabūti: ramybėje, relaksacijoje“, – sakė pašnekovė.
Sukurtomis urnomis ji siekia perduoti šviesią žinutę, palengvinti netekties skausmą, todėl stengiasi nenaudoti tamsių spalvų.
„Viskas šviesu, estetiška, lengva, kartais net žaisminga. Urna tampa tarsi meno kūriniu, kuris visiškai nesiasocijuoja su laidojimo apeigomis. Urna – meno kūrinys, kurį paskutinį kartą gali padovanoti savo artimajam“, – mano keramikė K. Alšauskienė.
Kūrybinis procesas dažniausiai vyksta vasarą, tuomet ji iš gamtos semiasi gyvybės, energijos, idėjų, tad ant urnų galima išvysti jūros, kopų, smėlio, saulės ir kitus motyvus: lelijos žiedas atsikartoja urnoje „Lillium“, urna „Koralas“ atkartoja vandenyno „augmeniją“ koralus ir pan. Formos irgi įvairios: apskritimas, ovalas, kvadratas.
Urnos gaminimo procesas užtrunka: vien tik lipdymo procesas gali tęstis 1-2 darbo dienas, po to dar reikia išdžiovinti, degti, tuomet vėl glazūruoti ir degti. Kartais vienas gaminys gimsta tik per 3-4 savaites.
Kelionė nesibaigia
Keramikė Kristina Alšauskienė įsitikinusi, kad mirtis – nėra pabaiga, tai – virsmas. Šią filosofiją ji bando perteikti ir kuriamose urnose.
„Tikiu, kad mūsų kelionė po mirties nesibaigia. Įvyksta virsmas. Žmogus – tarsi drugelis: atėjo momentas – jis pakeitė būseną ir vėl keliauja naujame etape. Viską galime matyti juodai arba spalvotai. Geriau matyti spalvotai – bus lengviau ir paprasčiau“, – įsitikinusi keramikė K. Alšauskienė.
