Kauno centre, garsaus architekto Edmundo Alfonso Fryko 1929 m. projektuotame name, vasarą duris oficialiai atvėrė rekonstruotas „Art Deco“ butas-muziejus. Gydytojo prof. Prano Gudavičiaus užsakymu Gedimino g. 48 pastatytas prabangus daugiabutis turi 4 aukštus, kiekviename jų yra po du butus. Įžengiame į butą Nr. 5.
Apsisprendė per 10 min.
„Art Deco“ muziejaus bendraįkūrėjai Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius pasakoja, kad šį butą pirkti apsisprendė praėjus vos 10 min. nuo skelbimo pamatymo internete, nes buto planas buvo autentiškas. Jie atkreipė dėmesį, kad tarpukario butų su autentišku planu Kaune belikę nedaug, sovietmečiu tokie namai buvo nacionalizuoti, butai perplanuoti, o juose apsigyveno po 2-3 šeimas.
„Ir dabar kiti juos perka, sudalina į kelis butus, atlieka euroremontą ir autentikos nebelieka. Suprasdami kokia tai retenybė ir vertybė, tą pačią dieną kai išėjo šio buto skelbimas per 10 min. apsisprendėme jį pirkti ir šiuo gėriu pasidalinti su visuomene“, – sakė K. Banys.
118 kv. m dydžio bute yra 4 kambariai (valgomasis, svetainė, darbo kambarys, miegamasis), tarnaitės kambarėlis, virtuvė, vonia, koridorius. Erdvės išsidėsto ratu.
Palėpėje anksčiau buvo skalbykla, o namo rūsyje įkurtame bute gyveno pečkurys. Į butą-muziejų trečiajame aukšte patekti galima dviem laiptinėmis: paradine ir ūkine, skirta aptarnaujančiam personalui (kurjeriams, tarnams, skalbėjams).
Atkūrė autentiką
Butą 2017 m. verslininkai K. Banys ir P. Gaidamavičius įsigijo iš garbaus amžiaus medikų Miliukų, kurie čia gyveno nuo 1989-ųjų. Pašnekovai džiaugiasi, kad buvę gyventojai išlaikė autentišką ne tik buto planą, bet ir duris, parketą, grindų plyteles, grindjuostes, ketaus kriauklę vonioje, šaltspintę virtuvės sienoje, koridoriaus sienines spintas. Tiesa, pirmojo sienų dažų sluoksnio teko gerokai paieškoti.
„Atlikę polichrominius tyrimus kambariuose radome 8-12, o koridoriuje net 16 sluoksnių dažų. Atkūrėme sienų spalvas, dekoro juostas, beje, ornamentuose kai kur įkomponuota ir tautinė tulpė. Dabar sienos vėl tokios pačios kaip 1929-aisiais!“, – džiaugėsi K. Banys.
Palaipsniui K. Banys ir P. Gaidamavičius ne tik rūpinosi buto sienų, lubų, grindų atnaujinimu, bet ir pirko to laikotarpio baldus, indus, kitus būsimus muziejaus eksponatus, kurie čia atkeliauja iš antikvariatų, mugių, skelbimų. „Stengiamės, kad muziejaus baldai būtų kuo labiau lokalūs: iš Kauno ar bent jau Lietuvos gamintojų“, – pridūrė P. Gaidamavičius.
Įrenginėdami „Art Deco“ muziejų pašnekovai pasitelkė restauratorius, architektūros tyrinėtojus, istorikus, menotyrininkus, dailininkus ir kitus specialistus.
„Taip pat nuolat renkame istorijas iš amžininkų giminaičių. Neseniai susipažinome su Prano Gudavičiaus brolio Izidoriaus anūkais Algimantu Gudavičiumi ir Dalia Gudavičiūte, mūsų vedamose ekskursijose po muziejų lankėsi ir Sofijos Smetonienės giminaitė. Jų pasakojimai – neįkainojami“, – atkreipė dėmesį P. Gaidamavičius.
Gyveno iškilūs žmonės
Muziejaus įkūrėjai apsidžiaugė archyve rasta šio daugiabučio savininko mokesčių byla, kur atskleista, kas nuomavosi butus šiame name, mat savininkas gydytojas terapeutas prof. P. Gudavičius su šeima gyveno I a., ten turėjo ir privačią kliniką, o kitus butus – nuomojo.
Name gyveno: Švietimo ministras, VDU rektorius, fizikos ir fizinės chemijos pradininkas Lietuvoje Vincas Čepinskis, ELTA naujienų tarnybos direktorius Pranas Dailidė, bendrovės „Parama“ direktorius Jurgis Štromas, Latvijos karo atašė Lietuvai Janis Židas ir Fricis Koncinšas ir kt. Name kurį laiką veikė ir Kauno apskr. mokesčių inspekcija.
Vidutinis valdininko atlygis tarpukariu siekė apie 200-300 Lt., o šio buto nuoma tarpukariu atsiėjo 350 Lt., tad gyventi name galėjo sau leisti aukštesnes pajamas gaunantys kauniečiai.
Įdomus faktas – namo savininkas Pranas Gudavičius ir buto nuomininkas Vincas Čepinskis Kaune įsteigė Laisvamanių organizaciją. „Kadangi tokie asmenys negalėjo būti laidojami įprastose kapinėse, 1935 m. jie surinko 10 tūkst. litų ir nupirko sklypą Raudondvario plente. Laisvamanių kapinės ten tebėra iki šiol“, – pasakojo K. Banys.
Daugiabučio savininkas prof. P. Gudavičius 1944 m. dėl trėmimų išvyko iš tėvynės ir ketverius metus praleido pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, vėliau pasitraukė į JAV, o jo namas Gedimino g. 48 buvo nacionalizuotas, butai išdalinti naujiems gyventojams.
Svetainėje virė gyvenimas
Kaip tarpukariu, taip ir dabar, svečiai atvedami į svetainę. Čia prisėdame pokalbiui ant autentiškų pufų.
Pasak K. Banio, pagal to meto etiketą svečiai svetainėje vaišindavosi aperityvu, o tada pereidavo į valgomojo kambarį.
„Tarpukariu pavalgę ir vėl grįžtume į svetainę kalbėti apie politiką. Suveriamos valgomojo durys su stiklais būtų suslenkamos ir tarnaitė nurinktų stalą, pakeistų lėkštes bei patiektų desertą. Tada mes vėl atslinktume duris ir valgomajame vaišintumėmės desertais“, – tarpukario vakaro eigą šiame bute pristatė K. Banys.
Muziejaus bendraįkūrėjai skuba supažindinti su išskirtiniais eksponatais.
Pirmiausiai dėmesio sulaukia vertingiausias „Art Deco“ muziejaus eksponatas – Jono Prapuolenio kėdė, 1937 m. Paryžiuje tarptautinėje taikomosios dailės parodoje pelniusi aukso medalį. Ji pagaminta iš lietuviškos kriaušės su slyvmedžio intarsijomis. Muziejui ją paskolino kūrėjo sūnus Bangutis Prapuolenis.
Apsidairome. Svetainės baldų komplektas – tachta, staliukas, pufai ir radijo staliukas – pagaminti tarpukariu, tikėtina Kaune, dengti riešutmedžiu. Nedidelis sukamas stalelis 1930 m. pagamintas Belgijoje, jis buvo skirtas stipriam gėrimui ir cigarui.
Baras-transformeris atkeliavo iš Panevėžio. Iš staliuko išsislenka padėkliukai, kur galima laikyti stikliukus, šaukštelius, apačioje – gėrimų saugykla.
„Tarpukario baldai – labai racionalūs. Svetainėje esanti tachta turi kelias „saugyklas“: kaip rašoma tarpukario žurnale „Amatininkas“ (1938), vienas išsislenkantis skyrius buvo skirtas knygoms ir rankdarbiams, o kitas didelis stalčius – laikyti čiužiniui ir suformuoti papildomą lovą svečiui“, – aiškino K. Banys.
Radijo imtuvas – kaip „Simpsonuose“
Dar vienas ypatingas svetainės eksponatas – „G. Marconi“ firmos radijo imtuvas, 1932 m. pagamintas D. Britanijoje „Tai radijo išradėjo Guglielmo Marconi prekės ženklas. Šį imtuvą žinomas XX a. muzikas Džordžas Geršvinas yra apdainavęs kūrinyje „They all laughed“, o „Simpsonų“ filmuke tokį radiją vaizduoja pas magnatą Degėlą“, – pasakojo muziejaus bendraįkūrėjai.
Šį eksponatą jie rado pas privatų kolekcininką Radviliškyje. Tokie imtuvai buvo populiarūs JAV, D. Britanijoje, Prancūzijoje. Tarpukariu jų buvo galima įsigyti ir Kaune, Šulcės muzikos namuose (Laisvės al. 25).
„Ėjome koja kojon su pasaulio madomis. Kas buvo populiaru Niujorke ar Paryžiuje, tas buvo populiaru ir Kaune. Ne veltui Kauną vadino Mažuoju Paryžiumi, neabejotinai, jį galima pavadinti ir Mažuoju Niujorku“, – sakė K. Banys.
Veikė maisto užsakymo į namus paslauga
Muziejaus įkūrėjai džiaugiasi, kad virtuvėje išliko firmos „Villeroy & Boch“ plytelės, baldai. Virtuvės sienoje išliko šaltspintė, ant vieno iš joje laikomų butelių yra užrašas: „Nešvarios bonkos nepriimamos“. Šiame kambaryje galima išbandyti duonos pjaustyklę, skrudintuvą.
K. Banys pastebi, kad muziejaus lankytojus iš koto verčia ant virtuvės palangės padėtas žurnalas, kur rašoma, jog jau tarpukariu buvo teikiama maisto užsakymo į namus paslauga.
Tokią paslaugą teikė parduotuvė „Lobynas“, įsikūrusi Laisvės al. 20. Reklamoje rašoma, kad parduodami įvairiausi maisto produktai: duona, vaisiai, daržovės, džiovinti ir marinuoti grybai, riešutai, saldainiai, šokoladai, uogienės, kumpiai, dešros, konservai, žuvis, ikrai, šprotai ir kt., taip pat alkoholiniai gėrimai. „Užsisakyti galima ir telefonu. Pristatoma ir į namus“, – informuoja reklama.
Siekia išsaugoti ateities kartoms
„Art Deco“ muziejaus bendraįkūrėjas Karolis Banys įsitikinęs, kad dera labiau saugoti tai, ką kūrė mūsų protėviai. „Neskatiname kurti muziejaus kiekviename bute, tačiau raginame išsaugoti bent elementus: dekoratyvias lubas, autentiškas duris ir pan. Taip, kaip atrodo šis butas, tarpukariu Kaune kukliau ar prabangiau galėjo gyventi apie 20-30 tūkst. šeimų. Tai nėra siauras elitas, tai ištisas miestietiškos kultūros klodas! Džiaugiamės galėdami šią kultūrą pristatyti visiems atėjusiems į muziejų“, – kalbėjo K. Banys.
„Tai ir hobis, ir duoklė miestui. Gera, kai ir pats gali kažką duoti miestui, ne tik imti“, – pridūrė P. Gaidamavičius.
K. Banys atsisveikindamas ištarė: „Svajoju, kad visi užeitų į šį muziejų įsikvėpti drąsos. Tarpukario žmonės buvo žymiai drąsesni ir progresyvesni“, – pastebėjo jis.
