Vienybės aikštės stelos tapo laukų puošmena: menotyrininkė siūlo sprendimą

Vienai pagrindinių reprezentacinių Kauno aikščių virtus baltu rūmu su apvalainomis „organelėmis“, tam tikriems praeities ženklams vietos čia nebeliko. Trijų skulptorių stelos su socialistine potekste tyliai iškeliavo į S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo pakraštį. Jokio plano šiems kūriniams savivaldybė neturi, tuo metu menotyrininkė Rasa Žukienė jas siūlo įkurdinti pritinkančiame kontekste.

Iš aikštės į patvorį

Beprasidedant vasarai, kaip pats įvardijo, S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo patvoryje, netoli įvažiavimo iš Veiverių gatvės, sustatytas stelas netikėtai aptiko vienas jaunuolis, savo urbanistinių tyrinėjimų rezultatu pasidalijęs „Facebook“ socialiniame tinkle.

„Urbghost“ žiniomis, „Darbas“, „Taika“ ir „Revoliucija“, atitinkamai sukurtos skulptorių Juozo Kėdainio, Roberto Antinio ir Kazio Švažo, aikštėje buvo pastatytos apie 1970 metus – tuo metu, kaip ir Lenino paminklas, iškeldintas prieš pat atgaunant nepriklausomybę ir šiuo metu revoliucijai žadinantis Grūto parko voveres.

2017-aisiais pradėjus kapitalinę Vienybės aikštės rekonstrukciją, steloms vieta joje nenumatyta. Dar daugiau, skulptūrinės kompozicijos pasirodė netinkamos jokiai viešai erdvei ir be jokios vizijos ištremtos į laukus kaip panaudota ir nebereikalinga statybinė medžiaga.

Konkrečių planų neturi

Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas „Kas vyksta Kaune“ pateiktame komentare paaiškino, kad stelų iškėlimas iš Vienybės aikštės buvo projektuotojų kūrybinis sumanymas.

„Dabartinėje aplinkoje jos tiesiog architektūriškai nederėtų ir sugrąžinti jas į buvusias vietas techniškai būtų neįmanoma – ten sumontuoti požeminiam parkingui funkcionuoti reikalingi įrenginiai.

Stelas palikti esamoje vietoje ir prie jų specialiai taikyti visą aikštės architektūrą nebuvo pagrindo, kadangi tai nėra kultūros paveldo vertybės, kurias įpareigotų išsaugoti jų teisinis statusas“, – dėstė S. Rimas.

Jis nurodė, kad konkrečių planų dėl stelų pastatymo naujoje vietoje savivaldybė šiuo metu neturi, tačiau neatmeta galimybės, kad, radus tinkamą eksponavimui vietą, jos galėtų grįžti į miesto erdves.

Kaunas linkęs užmiršti

Dėl Vienybės aikštės stelų, meno kūrinių saugojimo ir pritaikymo naujam urbanistiniam kontekstui apskritai susisiekus su akademine bendruomene, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto Menotyros katedros prof. dr. Rasa Žukienė pripažino, kad šie klausimai labai aktualūs Kaunui.

„Jie susiję su Lietuvos atminties politika. Požiūris į skulptūras, elgesys su sovietinio laikotarpio meno kūriniais – skulptūromis, sienų tapyba, keramikiniais ar metalo panò viešuose interjeruose – parodo, kokie yra šio miesto naujieji idealai, kas svarbu, o ko nutarta atsisakyti. Regis, Kaunas, turtingos kultūrinės praeities miestas, šiandien neturi jokios atminties politikos“, – konstatavo profesorė.

Pasak jos, miesto erdvės turi būti atnaujinamos, tačiau būtų puiku, jei šimtmečių ir dešimtmečių palikimas klotųsi sluoksniais, miesto audinyje išsitektų visos epochos. Bet Kauno braižas pastaruoju laiku kitoks – pokyčiai esą staigūs ir gana drastiški, o atminties išsaugojimo aspektai išbraukiami.

„Vienybės aikštė tapo kitokia. Įvykdžius radikalius architektų užmojus reprezentacinę aikštę paversti pramogų skveru, trys stelos su ideologiniu užtaisu šioje erdvėje tapo objektyviai nereikalingos, nederančios. Joms turėjo būti surasta kita vieta jau vien dėl to, kad tai garsių Lietuvos menininkų kūriniai. Jie turi ideologinį atspalvį, bet vis dėlto tai yra dekoratyvinė skulptūra. Nei autoriai, būdami gyvi, nei autorinių teisių paveldėtojai jų nesibodėjo ir neatsisakė“, – teigė R. Žukienė.

Ji pridėjo, kad skulptūros turėtų būti saugomos ir iš pagarbos tiems menininkams, padariusiems daug kitų gerų darbų Lietuvai, ir todėl, kad tai laiko ženklas bei šio miesto materialus turtas.

Tiktų tarybiniuose mikrorajonuose

„Neturime teisės ištrinti istorijos, jos pudruoti. Pagaliau, neatimkime iš ateinančių kartų galimybės per vaizdus, kad ir kokie jie keisti beatrodytų, susipažinti su šalies ir jos kultūrų istorija. Dabartinis „sprendimas“ palikti stelas aerodrome yra tiesiog barbariškas.

Kur skulptūras padėti, o gal eksponuoti? Muziejai jų nepriimtų, sovietinio meno fonduose pakanka, fondai braška nuo vertingų ir nuo nevertingų kūrinių. Joms turėtų būti surasta nauja vieta mieste. Geriausia būtų įkomponuoti to paties laikotarpio mikrorajonuose, kur tiek daug beveidžių vietų be jokio charakterio“, – įsitikinusi Menotyros katedros profesorė.

Juk Šilainių ir Kalniečių, pažymėjo ji, niekada neatsisakysime, nėra tokių galimybių, tad ir to laikotarpio skulptūriniai akcentai galėtų būti įkurdinti minėtų miesto dalių skvereliuose ar parkuose.

„Nesiūlau perkelti sovietinių, politinius veikėjus šlovinančių paminklų, bet dekoratyvinės skulptūros – šios trys stelos, „Gabija“, „Hermis“, skalbėjos statula iš buvusio „Juzės“ buitinio kombinato kiemelio – tikrai galėtų būti ten įkomponuotos. Miestas parodytų pagarbos ženklą šiame mieste kūrusiems žmonėms“, – idėją pateikė R. Žukienė.

Savivaldybės programa situacijos negelbėja

Pasiteiravus, kaip vertina savivaldybės iniciatyvą miestą gražinti naujais meno kūriniais per „Kauno akcentų“ programą, R. Žukienė sakė, kad apie akcentus norėtųsi kalbėti be komplimentų ir pompastikos.

„Sutelkti pinigai, bet ar sutelktos idėjos, menininkai, ar yra „akcentavimo“ logika ir, pagaliau, meninis lygis, vertas mūsų iš esmės labai gražaus turtingos istorijos miesto? Tikrai ne. Kai kurie „Kauno akcentų“ objektai menine prasme pigūs kičiniai gaminiai. Dėl jų atsiradimo mieste galima tik apgailestauti. Paminklas Č. Sugiharai yra nesusipratimas dėl nesuprantamos ir pavojingos formos (atsikišusios metalinės dalys) ir dėl vietos (medis-nemedis tarp kitų medžių).

„Kauno akcentų“ programa veikia stichiškai: menininkai siūlo įvairiausias idėjas (neteigiu, kad visada prastas), sąmata patvirtinama, ir štai žalia šviesa naujam objektui uždegama. Kas atsako už tai, kad per šią programą mieste randasi vis nauji menkaverčiai, keistas arba visai neaiškias prasmes spinduliuojantys objektai? „Kauno akcentai“ daugina mieste „vizualinį triukšmą“, – kritikavo menotyrininkė.

Č. Sugiharai skirtos skulptūros atidengimas

R. Žukienė svarstė, kad programa turėtų, galėtų būti užsakovas ir mecenatas, suvokiantis miesto kultūrinius poreikius, nubrėžiantis prasmingas ir perspektyvias kai kurių Kauno vietų įprasminimo tendencijas kaip intriguojančius uždavinius menininkams.

„Visgi kol nedaug galvojama apie miesto veidą, nemąstoma istorijos ir kultūros kategorijomis, kol vyrauja perdėm ūkiškas požiūris „nepatiks – nurašysim ir išmesim“, turime neprotingai išlaidaujančio miesto įvaizdį“, – įspėjo VDU profesorė.

Atkeliavo su Leninu, iškeliavo su vokiečiais

Kaip prieš pusantrų metų „Kauno dienoje“ rašė filosofijos mokslų daktarė ir architektūros istorikė Marija Oniščik, skulptoriaus Napoleono Petrulio sukurtas Lenino paminklas aikštėje pastatytas 1970 m. – iki 1989 m. prie jo buvo rengiamos liaudies šventės ir minėjimai.

Kartu su bolševizmo tėvu šioje miesto erdvėje atsirado trys vienodo stiliaus modernistinės dekoratyvinės stelos, kaip minėta, sukurtos trijų atskirų menininkų.

1975 m. baigta aikštė buvo išklota plytelėmis ir iš naujo apsodinta medžiais, krūmais bei rožynais, o esminės vakarietiško pavyzdžio pertvarkos sulaukė daugiau nei po 40 metų. Vienybės aikštės koncepciją parengė Vokietijos architektūros ir dizaino kompanija „3deluxe“ kartu su architektu Rimantu Giedraičiu, erdvę rekonstravo bendrovė „SBA Urban“.