Šįmet sukanka 70 metų po legendinio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto žūties. 1951 m. rugsėjo 4 d. atvykęs į Pabartupio kaime (Kauno r.) esantį mišką susitikti su „bendražygiu” Jonu Kukausku, šio išduotas jis žuvo.
Juozo Lukšos-Daumanto žuvimo vietoje trumpam susitinkame su vienu iš kelių gyvų likusių jo giminaičių – brolio partizano, politinio kalinio, buv. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko Antano Lukšos (1923-2016) sūnumi Kęstučiu Lukša. Netoli Niujorko dar gyvena legendinio partizanų vado žmona Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto (rugpjūtį minėsianti 98 metus).
Įviliojo į pasalą
Laisvės kovotojų autoriteto Juozo Lukšos paieškai buvo skirta sovietų kariuomenės 4-oji šaulių divizija.
„Keli tūkstančiai kareivių dieną naktį šukavo Alytaus, Jiezno, Kazlų Rūdos, Prienų ir Simno rajonus. (…) 1951 m. rugsėjo 4-osios vakare J. Lukša su trimis bendražygiais atvyko į Pabartupio kaimo pamiškę. Numatytos susitikimo vietos link juos vedė neva J. Kukausko atsiųstas „partizanas Aušra“ – sovietų agentas Jonas Rimavičius. Artėjant susitikimo akimirkai, J. Lukša pajuto klastą, kilo susišaudymas, kurio metu trisdešimtmetis Laisvės kovotojas žuvo“, – rašoma informaciniame stende šalia paminklo Pabartupio kaime.
Vienas iš lydėtojų į mirtiną susitikimą buvo bičiulis partizanas Povilas Pečiulaitis-Lakštingala. K. Lukša pažymėjo, kad dėdės J. Lukšos-Daumanto žūties vietą būtent jis ir parodė.
Atminimui – paminklas
1973 m. Povilas Pečiulaitis legendinio partizano žūties vietoje pastatė medinį kryžių, dabar jis saugomas Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje veikiančiame Juozo Lukšos-Daumanto muziejuje.
1989 m. Lietuvos Sąjūdžio Garliavos skyriaus nariai partizano žūties vietoje pastatė metalinį kryžių. 2000-aisiais žūties vietoje, brolio Antano, žmonos Nijolės bei J. Lukšos vardo fondo rūpesčiu buvo pastatytas kryžius-paminklas, jo granite įrašyta: „Šioje vietoje 1951.IX.4 žuvo LLK sąjūdžio atstovas užsieniui partizanas majoras Juozas Lukša-Daumantas“ (skulpt. Juozas Šlivinskas, archit. Algimantas Mikėnas).
2008 m. J. Lukšos-Daumanto žūties vieta paskelbta kultūros paminklu. Palaikų užkasimo vieta vis dar nežinoma.
Atsimena kaip kūrybingą ir lyderiaujantį
Nors nebuvo sutikęs, tačiau kokį iš giminaičių pasakojimų dėdę Juozą Lukšą pažįsta jo sūnėnas Kęstutis Lukša? „Iš pasakojimų pirmiausiai prisimenu J. Lukšą kaip kūrybingą, lyderiaujantį. Jau nuo mažens dirbdamas ūkyje jis imdavosi iniciatyvos. Su broliais maži būdami jie ganydavo žąsis, o paaugę imdavosi rimtesnių darbų, tarkim, įrenginėjo melioraciją, sodino sodą ir kt. Beje, Juozas nebuvo vyriausias vaikas šeimoje, tačiau nuo mažų dienų reiškėsi kaip lyderis“, – sakė K. Lukša.
Šeimoje auklėta krikščioniškai. „Jie buvo labai religingi. Svarbu, kad buvo suformuotas tvirtas vertybių pamatas. Auklėjimas buvo jų mamos Onos Lukšienės nuopelnas, kaip pasakojo mano tėvas Antanas Lukša. (…) Beje, iš kur toje kartoje atsirado vertybės, juk žmonės buvo „prapuolę“ darbuose, varge? Anuomet vaikai prieš einant į mokyklą turėdavo pamelžti karves, tada basi pėdinti 4-5 km iki mokyklos. Batai buvo skirti avėti tik mokykloje ir bažnyčioje. Tad, kaip tokiomis sąlygomis išsivystė patriotiniai jausmai ir suvokimas kas yra Laisvė? Nemanau, kad buvo rėkiama kaip šiais laikais, kokie visi patriotai ir kaip reikia mylėti Tėvynę – kalbėjo K. Lukša.
Pašnekovas pažymėjo, kad autoritetais laiko ne tik tėtį partizaną Antaną Lukšą, legendinį partizaną dėdę Juozą Lukšą, bet ir mažiau žinomus dėdes, partizanus Jurgį (Piršlį) , Stasį (Juodvarnį), žuvusį ginant atsitraukiančius kovos draugus NKVD daliniams užpuolus mokymo kursų stovyklą.
„Žinoma, jie man yra autoritetai. Gyvenime dažnai pagalvoju, kaip sunkiose situacijose atsidūrę pasielgtų būtent jie?“, – atviravo K. Lukša.
Pabaigoje pasiteiraujame, ką jo manymu J. Lukša patartų šios dienos žmonėms? „Galbūt jis išskirtų, kad svarbiausia turėti prioritetus, o prioritetai turi stovėti ant vertybių pagrindo, bet tik ne vaikantis madų ar klausantis visokio plauko propagandistų, besistengiančių įbrukti abejotinas vertybes ar pan.“, – svarstė K. Lukša.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunui svarbios istorinės asmenybės ir šių laikų kauniečiai“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
